„Naratyvų“ serijoje Andrius Švarplys pateikia nestandartinį požiūrį į atkurtos Lietuvos valstybės raidą bendrame Europos Sąjungos kontekste, dažnai remdamasis Manuelio Castells analize. Nėra abejonės, kad jis teisus atkreipdamas dėmesį į visiems antiglobalistiniams judėjimams būdingą maištą prieš vis greičiau vykstančią visuomenių poliarizaciją, „elito“ ir tautų atskirtybę. Tai svarbi tiesa – ją Antanas Kulakauskas savo publikacijoje išreiškė nepriekaištingai aiškiai: viskas pasauliniu mastu juda link naujos, bet jau globalinės vergovės. Nors daugelio nuomone, į chaosą grimztančiame dabarties pasaulyje ryškėja tikėjimo D-vu aktualumo bei tam pasipriešinimo konfliktas, vos ne kaip pamatinė ateinančios globalinės kolizijos forma, šioje „naratyvų“ serijoje tikėjimo problema paliečiama tik tradicijų ir tautiškumo požiūriu, tačiau Autoriui nusišalinus nuo savo nuomonės pats dėstymas pasidarė iš esmės ateistinis, todėl tikinčiajam nėra apie ką diskutuoti, nes viskas ignoruoja nuoseklų įsitikinimą, kad D-vas yra ne vien žmogaus ir istorijos Viešpats, bet ir Tas istorijos Dalyvis, Kuriam priklauso paskutinis žodis. Tokiu atveju įsidėmėtina tik tai, kaip tiksliai Autorius perteikia religinį tautinės ideologijos pobūdį: