Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Pro Patria

Nauja Pew Research Center dešimtyje Europos Sąjungos (ES) šalių atlikta apklausa rodo, kad absoliuti dauguma gyventojų šiose šalyse nepritaria ES pabėgėlių politikai ir mano, jog didesni pabėgėlių srautai veda prie didesnės terorizmo rizikos.

Labiausiai ES pabėgėlių politikai nepritaria graikai ir švedai. Apklausa Graikijoje, per kurią į Europą 2015 m. pateko apie 850 tūkst. imigrantų, parodė, kad net 94 proc. apklaustųjų nepritarė ES politikai. Švedijoje, kuri praeitais metais buvo trečia daugiausia pabėgėlių priėmusi valstybė, nepritarimą ES politikai išsakė 88 proc. apklaustųjų.

Siūlome prisiminti, kaip Justino Marcinkevičiaus kūrybą suvokė ir vertino jo amžininkai, rašę kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindžio spaudoje.

„Rūpintojėlis“ | 1981 (17)

Kūrinys, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai (Pergalė.1980. Nr. 3). Taip J. Lankutis apibūdina Justino Marcinkevičiaus poemų dramų trilogiją, pavadindamas ją net šiuolaikiniu nacionaliniu epu. Algimantas Baltakis tokį suvokimą dar pagilina, teigdamas, jog joje išreikštas ieškojimas tautos dvasinių pagrindų, į kuriuos galima ir šiandien atsiremti (Ten pat).

Jėzus kalbėjo mokiniams:
„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“
„Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.
Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.
„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“
Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 32–48).

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje tvirtai tikėkime: esame sukurti amžinybei, tad laukdami Jėzaus sugrįžtant budėkime, kad neprisirištume prie to, kas dūla ir nyksta, kad keliaudami šios žemės takais krautume nenykstantį lobį danguje – tai, ką patirti galime jau dabar: tikėjimą, meilę ir viltį, tai, kuo dalydamiesi augame: ramybę ir drąsą, atkaklumą ir ištvermę, ir būtume pasirengę bet kurią akimirką tapti dangaus Karalystės piliečiais.

Pro Patria

Įsivaizduokite tokią sceną: rytinės katalikų šv. Mišios šiauriniame Prancūzijos miestelyje Sent Etjen diu Ruvrė, beveik tuščia bažnyčia, trys tikintieji, dvi seserys ir labai senas kunigas. Peiliais ginkluoti „Islamo valstybės“ teroristai įbėga į bažnyčią ir perrėžia kunigo Jacqueso Hamelio gerklę. Ši kvapą gniaužianti scena atspindi krikščionybės būklę Europoje.

Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie valstybių trapumą-tvarumą rodantį indeksą, padedantį įvertinti nacionalinio ir tarptautinio saugumo lygį vienoje ar kitoje šalyje.

Šiuolaikiniuose nacionalinio ir tarptautinio saugumo tyrimuose yra analizuojama ne tik valstybės galia (tuo užsiima ir geopolitika) – ekonominė, kultūrinė, karinė, bet ir valstybės būklė tvarumo-trapumo, kaip aš vadinu lietuviškai, skalėje. Nuo 2004 m. sudaromas pasaulio valstybių trapumo indeksas (The Fragile States Index; tiesa, iki 2014 m. jis buvo vadinamas Failed States Index). Šį indeksą sukūrė ir nuolat atnaujina grupė ekspertų, susijusių su Taikos Fondu (The Fund for Peace) ir žurnalu „Foreign Policy“.

Siūlome susipažinti su Delfi.lt portale paskelbtomis filosofės Nidos Vasiliauskaitės įžvalgomis apie demokratijos iliuziją šiuolaikinėse Vakarų Europos visuomenėse ir apie galimus Lietuvos pasirinkimus:

„O juk galima patikėti ir kilnesne fikcija (kuri arba išties išgelbėtų, arba bent teiktų garbę): čia – ne apleistas nykus pasaulio pakraštys (kur „nieko nevyksta“, belieka tik laukti, kol Tikrieji Žmonės aptiks, pakvies į savo klubą ir įteiks schemas, kaip įtikti), o vieta, kur gali būti išrandami nauji politinės ateities pavidalai, Europos ateities irgi. Vieta, kuri apibrėžia save, užuot leidusis apibrėžiama Kito. Vieta, kurioje anksčiausiai pamatyta, kas negerai su įvairoviniu pažadu ir demokratija pačia.

Visą straipsnį skaitykite ČIA.

Po to, kai Vilniaus forumas, birželio 14 dieną paraginęs Lietuvos politines partijas ir visuomenines bei pilietines organizacijas „viešais pareiškimais ir asmeniniais vadovų pareiškimais“ paremti jo „Kreipimąsi į visuomenę ir valdžią dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių“, savo parengtoje ataskaitoje apie tai, kas ir kaip atsiliepė į šį raginimą, sukritikavo Lietuvos Sąrašo atsiųstą atsakymą, viešojoje erdvėje pasirodė du tekstai: Lietuvos Sąrašo narės Editos Janulevičiūtės „Apie priešų ieškojimą“, o kiek vėliau – ir Vilniaus Forumo iniciatyvinės grupės nario Laisvūno Šopausko atsikirtimas „Konformizmas ir veidmainystė po taikumo širma“.

Šiandien Tiesos.lt skaitytojams siūlome ir trečiąjį – į svarstymus apie pasaulėžiūrines bei vertybines takoskyras įsitraukė ir Liutauras Stoškus – visuomenininkas, Vilniaus tarybos narys, išrinktas nuo Lietuvos Sąrašo partijos, priklausantis ir Vilniaus forumo iniciatyvinei grupei.

Šiomis dienomis sukako 25-eri metai, kai Amžinybėn iškeliavo jėzuitas kun. Jonas Lauriūnas (1924 m. kovo 8 d. –1991 m. liepos 26 d.) – vienas aktyviausių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ talkininkų, slapta leisto religinio leidinio „Rūpintojėlis“ bendraautoris, pamokslų kūrėjas, vertęs įvairią religinę ir teologinę literatūrą iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų.

Savo pavyzdžiu ne vienam parodęs kelią pas Dievą kunigas ir vienuolis Jonas Lauriūnas rinkosi gyventi pareiga – kad nebūtų gėda: „Viena didžiausių silpnybių, kuri daro gėdą krikščionims – tai taikstymasis su menkybe, bailumas, slapstymasis. Šitaip mes išduodame savo brangiausias vertybes ir atidarome vartus blogiui. Mes nenorime būti druska, ir pasaulis ima gesti. Mes norime būti protingi, išmintingi ir Evangeliją išmetame į šiukšlyną. Užuot buvę raugu, mielėmis, mes tampame kisieliumi. Per mūsų bailumą ir ištižimą krikščionybė netenka jėgos. Mes stebimės, iš kur tokie vaikai šiandien, iš kur tokia mūsų visuomenė? Bijome būti druska, bijome išsiskirti iš kitų, bijome pasirodyti visuomenėje su krikščioniška spalva, bijome, kad mūsų namuose niekas neužuostų krikščioniško kvapo, bijome vaikams parodyti Dievą. Užtat mes tapome bespalviai, bestuburiai…“

Kun. Jonas Lauriūnas, jį pažinojusių liudijimu, stebino savo tolerancija ir supratingumu, sugebėjimu prakalbinti ir didelį, ir mažą, išsilavinusį ar mokslo neragavusį, telkti sovietmečio inteligentus, jaunimo grupeles, kurioms skaitydavęs paskaitas religine ar istorine tema. Manome, kad ir šiandien šio tauraus krikščionio asmenybė ir mintys, paskelbtos pogrindžio leidinyje „Rūpintojėlis, vis dar aktualios bei vertingos.

Antradienį, rugpjūčio 2-ąją, paskelbtoje ataskaitoje apie susitikimą su Lenkijos vyskupais popiežius Pranciškus apgailestauja, jog „mokykloje mes mokome vaikus – vaikus! – kad kiekvienas gali pasirinkti lytį“.

Šis pokalbis vyko trečiadienį, liepos 27-ąją, kai pontifikas Krokuvoje pradėjo savo penkių dienų vizitą. Popiežius mano, kad „mes gyvename laikotarpiu, kai siekiama sunaikinti žmogų, kaip Dievo paveikslą“.

Kviečiame pasižiūrėti Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko homiliją, pasakytą Kryžiaus Kalno atlaiduose liepos 31 dieną (žiūrėkite ČIA). Pamoksle buvo aptarta ir tikinčiųjų pozicija dėl Seime priimamų įstatymų, ir argumentai, kuriais reikėtų vadovautis renkant naująjį Seimą.

P.S. Primename, kaip Seimo nariai, mūsų atstovai, balsavo dėl vyskupo emerito paminėtų įstatymų:

- dėl Seimo priimto, bet prezidentės vetuoto Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuriuo buvo užtikrinta embriono apsauga, žiūrėti ČIA (balsai UŽ reiškia pritarimą embriono apsaugai, balsai PRIEŠ ir SUSILAIKĖ pagal teisines pasekmes yra lygiaverčiai ir reiškia pasisakymą prieš embriono apsaugą).

- balsavimo, kuriuo buvo nutarta palikti galioti draudimą nuo 2016 m. sausio 1 d. prekiauti alkoholiu degalinėse (šiuo atveju tokį sprendimą lėmė balsai PRIEŠ), rezultatų ieškoti ČIA.