Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vytautas Sinica yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Rusijos agresija Ukrainoje turėjo įvairių pasekmių Vakarų šalims ir Lietuvai, tame tarpe ir negrįžtamų. Vienos šalys nebegalės atsiplauti gėdos, parodžiusios atotrūkį tarp savo žmogaus teisių retorikos ir pragmatinio abejingumo Ukrainai. Kitos šalys pagaliau suvokė Rusijos grėsmę, dar kitos – tarp jų Lietuva – gali apie tą pačią Rusijos grėsmę vėl sakyti „ar aš nesakiau“.

Lietuvos valdžia ir visuomenė nuostabiai pasirodė telkiant paramą Ukrainai karine ir humanitarine pagalba, politiniu palaikymu. Kartu atsiskleidė, kad Lietuva visiškai pasitikėjo ne tokia ir akivaizdžia NATO apsauga ir yra itin menkai pasiruošusi gintis pati. Lietuva turi suvokti, kad pirmiausiai yra subjektas – veikėja tarptautiniuose santykiuose, kurios niekas neapgins, jeigu ji, kaip Ukraina, iškart neparodys daranti viską, kad apsigintų pati. Karas Ukrainoje lyg žadintuvas kviečia skubiai tam ruoštis.

BVP ir?

Pirminė valdžios reakcija į šį žadintuvo skambutį buvo susitarimas dėl BVP dalies gynybai didinimo. Tai reikalinga, jeigu eina kartu su kitais būtinais pokyčiais, tačiau savaime situacijos nepakeis. Apskritai procentai gynybos išlaidoms yra nuvalkiotas klausimas, nieko nepasakantis apie patį pasirengimą, tik apie valstybės dėmesį šiai sričiai. Gynybos finansavimo didinimas nereikalauja jokių idėjų, išradingumo ir kompetencijos, tik valios. Tačiau kontekste, kai visa visuomenė gyvena karo nuotaikomis, ta valia nėra skausminga ir jos rasti nėra sunku. Pritardami gynybos finansavimo didinimui, pažvelkime į klausimus, kurie turi kuo skubiau būti sprendžiami ir neišsispręs vien pinigais.

LR Seime yra svarstomas Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siekiama siekiama į Lietuvos teisinę sistemą perkelti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo Nr. 190 (toliau – TDO Konvencija). Vienas iš pasiūlymų - įstatyme numatyti “smurto ir priekabiavimo dėl lyties” sąvoką, kuri yra apibrėžiama kaip “smurtas ir priekabiavimas nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą”. Tiems, kuriems yra kažkiek žinoma Stmabulo konvencijos perkėlimo į Lietuvos teisę problematika, negali nekilti de javu įspūdis. Lygiai tokiais pačiais žodžiais Stambulo konvencijoje buvo apibrėžiama ir jos lydinčiuosiuose dokumentuose aiškinama smurto sąvoka. Naturaliai kyla klausimas, ar nėra taip, jog nepavykus įeiti pro duris, bandoma įlipti pro langą?

TDO konvencijos priėmimo kontekstas

TDO konvencija dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo Nr. 190 (toliau – TDO Konvencija) buvo priimta TDO konferencijoje Ženevoje 2019 m. birželio 21 d. Už ją balsavo ir Lietuvos atstovai. Ji įsigaliojo tik pernai, birželio 25 d.

Svarbiausia šios konvencijos teksto dalis yra 1 straipsnis, kuriame apibrėžiama “smurto ir priekabiavimo dėl lyties” sąvoka. 1 d. 2 p. nurodoma, kad ”Smurtas ir priekabiavimas dėl lyties” reiškia smurtą ir priekabiavimą, nukreiptą prieš asmenis dėl jų lyties arba socialinės lyties tapatybės arba neproporcingai paveikiantį tam tikros lyties arba socialinės lyties tapatybės asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą.

laikmetis.lt

„Šeima yra vyro ir moters sąjunga“, – tvirtina Čekijos prezidentas.

Rengiant teisės aktus, įteisinančius tos pačios lyties asmenų santuokas Čekijoje, Čekijos prezidentas Milošas Zemanas perspėjo vetuosiantis bet kokį tokio pobūdžio įstatymą.

Kalbiniu požiūriu žodis santuoka tariamai reiškia vyro ir moters sąjungą, žurnalistams sakė Čekijos prezidentas po derybų su Vengrijos prezidente Katalin Novák. Zemanas pridūrė, kad jis palaikytų konstitucijos pataisą, kuri apibrėžtų santuoką kaip tik vyro ir moters sąjungą, kaip šiuo metu Vengrijos konstitucija apibrėžia santuoką.

„Dabartinės diskusijos tema, be kita ko, yra įstatymo projektas dėl tos pačios lyties asmenų santuokų. Jei gausiu tokį įstatymą ant stalo, vetuosiu“, – paskelbė prezidentas.

Vokietija kuria naują cenzūros darbotvarkę, kuri galėtų užbaigti su anonimiškumu socialiniuose tinkluose ir paskatinti masinį stebėjimą.

Daugiau stebėjimo, daugiau išteklių, nukreipiamų prieš „dezinformaciją“, bei mažiau žodžio laisvės. Tai buvo trečiadienio vidaus reikalų ministrų iš Vokietijos federalinės ir atskirų jos žemių vyriausybių konferencijos temos.

Bavarijos Vidaus reikalų ministras iš Krikščionių socialistų sąjungos, Joachim Herrmann, ėmęsis pirmininkavimo, reikalavo, kad vartotojams socialiniuose tinkluose būtų leidžiama naudotis tik jų tikraisiais vardais, tuo užbaigiant su anonimiškumu. Jis reikalavo, kad socialinės medijos ir interneto tiekėjai būtų verčiami tikrinti vartotojų tapatybių autentiškumą. Be to, Vidaus reikalų ministrų paruoštas dokumentas iš jų reikalautų pateikti „iššifruotas duombazių kopijas“ tuo atveju, kai prieš subjektus vyksta tyrimas.

„Mums reikia imtis veiksmų, ypač dėl anonimiško dalijimosi“, - pridūrė Herrmann.

„Neapykantos nusikaltimai kelia didelį pavojų taikiam sambūviui laisvoje, atviroje ir demokratiškoje visuomenėje“, - sakė Nancy Faeser (Vokietijos socialdemokratų partija), dabartinė federalinė Vidaus reikalų ministrė. „Kovojant su šiais neapykantos nusikaltimais yra būtinas duomenų išsaugojimas“, - pridūrė ji.

Remiantis Centrinio statistikos biuro (SCB) duomenimis, praėjusiais metais rekordinis skaičius ne švedų gavo Švedijos pilietybę. Dabar, Nacionalinę Švedijos dieną (valstybinė šventė  - birželio 6 d.), valdžios atstovai švenčia gyventojų apkeitimą visoje šalyje, rašo TT.

Iš viso 2021 metais Švedijos pilietybė buvo suteikta 89 354 žmonėms, iš kurių maždaug kas trečias atvyko iš arabų šalies Sirijos.

Kiti du trečdaliai taip pat iš esmės atvyko iš trečiojo pasaulio šalių, tarp kurių labiausiai padaugėjo Somalio, Afganistano ir Eritrėjos gyventojų.

232-ose iš 290 Švedijos komunų išaugo užsienio kilmės „švedų“ skaičius.

Ar gali TS-LKD nariai aiškinti rinkėjams, jog Partija, griaunanti Lietuvos valstybę, iš tikrųjų saugo, puoselėja ją ir gina?

Klausimas nelengvas. Dėl to sunku apsispręsti Seimo nariams Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščioniams demokratams P. Saudargui, L. Kasčiūnui, A. Ažubaliui, V.Aleknaitei-Abramikienei, J.Urbanavičiui, A.Čepononiui, K.Starkevičiui, A.Pociui, V. Rakučiui, A. Strelčiūnui, I. Haasei, A. Matului ir J. Gudauskui. Jie negali atsakyti patys sau į klausimą: ar tarnaudami šiai Partijai jie griauna Lietuvos valstybę, ar puoselėja ir gina ją?

Sakysite, jų kaltinti Lietuvos valstybės naikinimu negalima. Mat jie grumiasi Seime ir mūru stoja už lietuvių valstybinę kalbą, už vyro ir moters santuoką, už prigimtinę šeimą ir šioje kovoje ne kartą pelnė šlovę?

Tačiau grumiasi kieno gretose ir prieš ką (regis ir „valstiečiai“ tą patį gina)?

Iš tiesų, galima pavydėti šiems kovotojams jėgos ir atkaklumo, grumiantis savųjų gretose dėl krikščioniškųjjų vertybių ir valstybės suvereniteto naikinimo.

LRT pakvietė diskusijai apie naują referendumą dėl visuotinio dvigubos pilietybės įteisinimo. Visuotinio, nes įvairių grupių, kurioms leidžiama, ir taip daug, o dabar norima leisti visiems, kas tik įgyja kitą pilietybę euroatlantinės erdvės šalyse. Toks referendumas kartą jau nepavyko, bet visos Seimo frakcijos nusiteikusios kartoti kol pavyks (vis dažnesnė praktika).

Pasisakiau prieš, nes poreikis dvigubai pilietybei nenutinka iš pasalų, prie jo atveda sąmoningi apsisprendimai. Pilietybės iš emigrantų niekas neatima vien todėl, kad jie emigrantai. Dauguma žmonių gyvena emigracijoje ir pilietybės nekeičia. Ją pakeisti ilgas ir sunkus darbas - dauguma šalių reikalauja mažiausiai 7 gyvenimo jose metų, kalbos ir konstitucijos egzaminų. Jeigu žmogus viso to imasi pilietybei gauti, tai jis planuoja toje šalyje gyventi ir toliau, jos jam reikia to gyvenimo emigracijoje patogumui. O kuo ilgiau žmogus gyvena emigracijoje, tuo mažesnis šansas, kad jis sugrįš namo. Dviguba pilietybė visiems norintiems palengvina sprendimą toliau gyventi kitoje šalyje, siekti jos pilietybės ir sieti su ja savo ateitį.

Vienintelis svarbus klausimas čia yra, ar Lietuva turėtų skatinti emigrantų sugrįžimą, ar pasilikimą emigracijoje. Neįmanoma daryti ir to, ir to vienu metu. Dviguba pilietybė visiems norintiems lengvina, taigi ir skatina pasilikimą, tolesnį susisaistymą su kita šalimi.

Ją reikia matyti kontekste Globalios Lietuvos strategijos, pagal kurią Lietuva - visur, kur tik gyvena lietuviai, kažkaip stebuklingai išsaugantys virtualius saitus su Lietuva. Širdyje juos galima nuoširdžiai saugoti ir tam visai nebūtina pilietybė, tačiau istorija vienareikšmiškai rodo, kad emigravusieji ir pasilikę svetur per kartas Lietuvai yra prarandami - vaikai ar vėliausiai anūkai vis tiek nutausta, o Lietuva lieka egzotišku, gal brangiu pasakojimu šeimos istorijoje. Todėl jokia globali Lietuva negalima, Lietuva galima tik čia, kur dauguma gyventojų ir viešoji erdvė lietuviškos.

Nenorinti nykti valstybė turi siekti ir skatinti emigravusiųjų sugrįžimą į Lietuvą, bet ne patoginti gyvenimą emigracijoje. Pasirinkimas turi būti ir jis jokiu būdu neturi būti smerkiamas - nusprendęs imti kitos šalies pilietybę ir joje kurti savo gyvenimą, turi galėti tai padaryti. Nusprendęs grįžti į Lietuvą toks buvęs pilietis turi galėti paprasčiausio prašymo pagrindu atgauti Lietuvos pilietybę, žinoma, prarasdamas kitą. Kitaip sakant, turi būti visiškai laisvas pasirinkimas, bet ne viskas iš karto ir geresnės sąlygos nei likusiems Lietuvoje.

Visa tai negalioja emigravusiems per okupaciją ar anksčiau, jų palikuonims, taip pat emigracijoje gimusiems ar vėliau gavusiems kitą pilietybę vaikams, kurie to kelio patys juk nepasirinkimo. Galioja tik tiems, kas rinkosi ir dabar renkasi. Laisvė ir atsakomybė rinktis turi būti gerbiama.

Dovilas Petkus | laikmetis.lt

Anot teisininko Ramūno Aušroto, sprendimai, kuriuos priėmė Seimas dėl 1,2 proc. GPM paramos skyrimo, atims galimybę remti religines bendruomenes, taip pat savo parapijas.

„Žinot, negalėjau savo akimis patikėti. LR Seimas šiandien priėmė Labdaros ir paramos įstatymo pataisas, kuriomis atėmė galimybę religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, (pvz. Katalikų Bažnyčios parapijoms) gauti 1,2 gyventojų pajamų mokesčio.

Pirminis liberalo A. Bagdono pasiūlymas buvo nusitaikęs 1,2 proc. atimti tik iš biudžetinių įstaigų (kas matyti iš projekto aiškinamojo rašto). Yra žinoma, kad darželiai ir mokyklos renka iš tėvų 1,2 proc. ir juos išleidžia darželio ar mokyklos infrastruktūrai gerinti (klasėms perdažyti, spinteles nupirkti ir pan.)

Aišku, galima diskutuoti dėl to, ką jos turėtų daryti iš biudžetinių lėšų. Su sąlyga, jei finansavimas įstaigos ūkiniams poreikiams tenkinti iš savivaldybės biudžeto būtų adekvatus. Taip pat galima iš dalies sutikti, kad kadangi jos gauna biudžeto lėšas, o NVO – gyvena tik iš projektinių, dėl kurių reikia konkuruoti, tai jų ir NVO padėtis yra nelygiavertė. Kaip ir galimybė rinkti pinigus (dažnai naudojasi administracine galia, pvz. netiesiogiai įpareigoja skirti 1,2 proc. darželiui ir mokyklai jos darbuotojus.

Pranešimas skaitytas LR Seime vykusioje konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.

Šiandien mes neabejojame, kad priklausome milžiniškam Vakarų civilizacijos arealui, kuris apima ne vieną žemyną, daugybę šalių ir kartais mums atrodo savaime aiškus ir akivaizdus, nuo amžių amžinųjų tvirtai įsišaknijęs reiškinys. Vis dėlto toks įspūdis klaidingas: Vakarų kultūra ir civilizacija atsirado tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, ji lygiai taip pat gali ir išnykti, kaip išnyko kitos kultūros ir civilizacijos.

Du istorijos įvykiai sukūrė šią Vakarų civilizaciją, ir abu jie susiję su Bažnyčia.

Pirmasis veiksmas: V a. pab. – VI a. pr. dabartinės Prancūzijos, šiaurės Italijos ir Balkanų regione, kai, puolant imperatoriui nebepaklūstančioms įvairių barbarų kariuomenėms, Romos administracija pasitraukė iš daugybės tų kraštų miestų.

respublika.lt

Atrodytų, kad Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, dabar mums reikalingi greiti, profesionalūs valdžios sprendimai ir anksčiau padarytų klaidų įvertinimas. Deja, susidaro įspūdis, kad valdantieji vis dar nesupranta, jog dirba į nugarą alsuojančio karo sąlygomis. Kaip riedėjo konservatorių-liberalų stumiamas vežimėlis genderizmo ir lyčių lygybės prioritetų keliu, taip rieda. Kodėl socialinių ir ekonominių problemų sprendimai, atrodo, tapo antraeiliai mūsų valdantiesiems?

Apie tai prie apskritojo stalo diskutuoja Pirmosios atkurtos Nepriklausomybės Vyriausybės narys, profesorius Rimvydas JASINAVIČIUS, Pramonės ir prekybos rūmų prezidento patarėjas, mokslų daktaras Gediminas RAINYS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį veda Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvos žmonės demonstruoja, kad gresiant pavojui vėl galime susivienyti. Tik ar vienija Tautą mažumos išrinkta Lietuvos konservatorių-liberalų valdžia, Seime buldozeriu stumdama Laisvės partijos ideologines nuostatas, kurioms nepritaria 80 proc. šalies piliečių? Tuo metu antiinfliaciniai, pasiruošimo krizei planai vėluoja, sudarydami įspūdį, kad, brangstant energetiniams ištekliams, kurui, medienai, maistui, valdžios priimami sprendimai visuomenę tik erzina. Kodėl dabartinė šalies valdžia nedaro to, kas šiandien būtiniausia mūsų žmonėms?

R.JASINAVIČIUS: Valdžios veiksmai ir rezultatai akivaizdžiai rodo, kad komanda neturi reikiamos vadybinės kompetencijos bei politinės atsakomybės, būtinų sėkmingam valstybės valdymui krizių metu. Juk valstybė - tai labai sudėtinga sistema, susidedanti iš daugybės įvairių ir tarpusavyje tampriai susijusių socialinių grupių. Todėl jos sėkmingam valdymui būtina speciali kompetencija.