maceina.lt
Jau 1923 m. N. Berdiajevas įspėjo Europą nelaikyti bolševizmo tiktai „plėšikų gauja“, kurią būtų galima „iš pasaulio pašalinti gerai organizuotos kavalerijos divizijomis”, o regėti jame „gilesnę, baisesnę ir grėsmingesnę apraišką”, negu tik senojo rusiškojo režimo nuvertimas[1]. Tačiau vakarietis žmogus buvo toks išdidus, jog šis įspėjimas nedarė jam jokio įspūdžio. Ano meto Europa patikėjo ne bolševikų ištremtu Berdiajevu, bet bolševikų neregėjusiu José Ortega y Gassetu, ispanų sociologu ir filosofu, kuris 1926 m. bolševizmą pavadino „nuobodžiu visų revoliucijų pamėgdžiojimu” ir „atbaigta revoliucine banalybe”[2]. Berdiajevas Rusijos revoliucijoje įžiūrėjo „pasaulio revoliuciją ir krizę, savo reikšme nenusileidžiančią senovės žlugimui” (p. 93). Tuo tarpu Ortega neteikė jai jokios reikšmės. „Niujorkas ir Maskva neduoda nieko naujo, palyginus su Europa. Jie yra tiktai Europos viešpatavimo pakraščiai, atitrūkę nuo kamieno ir todėl netekę prasmės. Kalbėti apie Niujorką ir Maskvą iš tikro yra net nepatogu” (p. 90). Ir dar kitoje vietoje: „Aš esu įsitikinęs, kad rusiškai nudažyto komunistinio Credo turinys ir šiandien, ir anksčiau europiečio nedomina, netraukia ir jokios mielesnės jam ateities nerodo” (p. 123). „Rusijai reikės dar šimtmečių, kol ji galės mėginti reikšti norą viešpatauti” (p. 91).
