Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

pozicija.org

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją (II)

Šia prasme popiežius Jonas Paulius II minėtoje enciklikoje įspėdamas demokratiją apie jai kylančią grėsmę iš jos pačios uoliai kuriamos ir palaikomos vertybių sumaišties, praktiškai virstančios vertybių praradimu, rašė: „demokratija be vertybių lengvai virsta aiškiu arba užmaskuotu totalitarizmu“. Dažniausia – „užmaskuotu“, nes totalitariniai režimai, kaip žinia, niekur savęs nevadino ir nevadina totalitariniais: priešingai – hitlerinė Vokietija save deklaravo kaip „teisinę valstybę“ , sovietinis totalitarizmas vadinosi „liaudies valdžia“, šiuolaikinė Šiaurės Korėja irgi nevadina savęs totalitarine: ji – „Liaudies Respublika“ (suprask, demokratinė).

Situacinio totalitarizmo apraiškos liberalioje demokratijoje

Europa, skaudžiai nukentėjusi nuo dviejų grėsmingų totalitarinių režimų: nacistinio ir komunistinio, turi rūpesčio mąstyti, ar tokie režimai yra galutinai ir iš esmės įveikti, ar jie tik laikinai atsitraukė, susisiaurino savo veikimo mastą? Ar jie gali toliau egzistuoti kitokiais neklasikiniais, neinstituciniais ir dėl to sunkiau atpažįstamais pavidalais net ir tose santvarkose, kurios save vadina liberaliosiomis demokratijomis, teisinėmis valstybėmis, viešai smerkiančiomis totalitarizmą ir save laikančiomis visiška totalitarizmo priešybe? Kitaip sakant, ar tokiose valstybėse gali egzistuoti problemos, kurias būtų galima įvardinti kaip situacinio totalitarizmo apraiškas? Jei gali, tai kokiu metodu jos gali būti atpažintos, įvertintos?

Afroamerikietis kriminalas žiauriai išžagino baltąją moterį, paaiškindamas, jog tai kompensacija už vergiją.

vaticannews.va

Kaip įprasta, grįždamas iš apaštalinės kelionės popiežius pasidalijo šviežiausiais įspūdžiais ir atsakė į keletą klausimų. Vienos Rumunijos televizijos žurnalistė paklausė Pranciškaus, ką galima pasakyti apie šeimas, kurios paliko savo vaikus ir išvyko į užsienį uždarbiauti, nes savo vaikams nori užtikrinti geresnę ateitį. Kaip žinia, milijonai rumunų uždarbiauja svetur.

DELFI.lt

Balandžio pabaigoje Europos Taryba pateikė pasauliui seksizmo apibrėžimą. Pirmąjį, dėl kurio, esą, tarptautiniu mastu sutariama. Aiškų, vadinasi, vienareikšmiškai naudingą ir neproblemišką. Rekomenduotiną taikyti medijose, reklamoje, darbe, teisėje, švietimo sistemoje ir kasdieniame gyvenime. T. y. visur.

propatria.lt

1990–ųjų viduryje filosofas Normanas Geras išleido trumpą knygelę apie Ričardo Rorčio „nepagrįstą liberalizmą“. Gerą suerzino tai, kad daugelis reliatyvisto Rorčio pasekėjų buvo žmonės, vienoje ar kitoje sferoje reikalaujantys „socialinio teisingumo“, paremto teiginiais apie realybę, kurie jiems atrodo neabejotinai teisingi (pavyzdžiui, „Darbininkai yra išnaudojami!“, „Moterys yra išnaudojamos!“). Vieną akimirką jie neigė tiesą, kitą jau susirinkę gatvėje karštai kalbėjo „teisingumo pergalę“. Geras pažymėjo akivaizdų faktą - kad abiejų dalykų turėti neįmanoma. Kaip jis teigia, „jei nėra tiesos, nėra ir neteisingumo“. Jis skatino kovotojus už socialinį teisingumą nesusivilioti postmodernistiniu „visi faktai yra interpretacijos“ tipo nihilizmu; jis norėjo, kad šie suprastų, jog nebesiekiant tiesos, jie taps bejėgiais prieš engėjus ir neturės kito pasirinkimo, kaip tik patys siekti galios. Tačiau jis nesuprato, kad nuo pat pradžių jie būtent ir siekė galios, ne teisingumo.

propatria.lt

Įsitikinimų turėjimas bei jų raiška jau netoleruojami ir šis užkratas plinta.

minfo.lt

Praeitą savaitę Lenkijai patenkinus prieglobsčio prašymą, mama su kūdikiu tapo pirmaisiais pabėgėliais iš Norvegijos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

laisvavisuomene.lt

JAV Demokratų partijos atstovai su atsinaujinusia aistra ir „pažanga“ širdyse vėl pristatė įstatymo projektą, kuris, jų manymu, galiausiai turi šansą sulaukti pritarimo. Lygybės aktas (angl. Equality Act) jau kurį laiką pasirodo JAV debatuose dėl LGBT temai aktualių įstatymų. Šis aktas tapo LGBT pasiekimų, atpažinimo ir pripažinimo simboliu.

propatria.lt

Šis tekstas - JAV rašytojo, politikos eksperto Williamo S. Lindo kalba, 1998 metais sakyta viename iš šalies universitetų ir vėliau ne kartą kartota įvairiuose JAV intelektualų suvažiavimuose. Kalboje apžvelgiamos dažniausiai nutylimos politinio korektiškumo ištakos ir prielaidos, slypinčios kultūriniame marksizme. Nors pirmą kartą sakyta prieš 21 metus, ji kaip niekada aktuali mūsų dienomis.