Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Su pasibaisėjimu ir augančiu nerimu perskaičiau žmogaus, prisistatančio vyriausiu Šiaulių miesto architektu, tiesiog maniakiškus svaičiojimus apie ruošiamą  visuotinį  medžių  genocidą mieste.

Iškilmingus bei įsimintinus šventinius Šiaulių renginius, skirtus valstybingumo atkūrimo jubiliejui, pratęsė miesto Nevyriausybinių organizacijų konfederacijos narių, asociacijų „Karpatai“[pirmininkas – Jurij Jančijuk] bei „Šiaulių bendruomenės“ [pirmininkė – Vida Pociuvienė] padovanotas koncertas.

1996 metais Gražuolių kaime, Kužių seniūnijoje, Šiaulių rajone esančią sodybą įsigijo Galina ir Mykolas Kačinskai. Jie džiaugėsi, kad atokiai nuo triukšmingos civilizacijos galės ramiai darbuotis bei draugiškai sugyvens su kaimynais. Tačiau idilė tęsėsi neilgai. Kol M.Kačinskas tarnavo Lietuvos karinėse pajėgose, dalyvavo tarptautinėse misijose, viena sodyboje likusi žmona augino nepilnametį sūnų ir ant savo trapių pečių laikė visus keturis trobos kampus, 2012 metais vienas labai Šiaulių rajono savivaldybės vadų mylimas Kačinskų kaimynas, ūkininkas Petras Barista suarė vietinės reikšmės kelią, vedantį į kario šeimos sodybą.

Brangūs nevyriausybinių organizacijų savanoriai, Saulės miesto bendruomenės.

Piktavalis Grinčas, nemylintis nevyriausybininkų, šiemetinę,10-ąją, jubiliejinę „Gerumo Angelų“ nominaciją paliko be projektinio finansavimo.

Parodykime, kad jau esame Lietuvoje įpratinti patys paremti puikias iniciatyvas: aukojame po eurą paminklų statybai, neįgalių vaikų gydymui, senjorų kalėdinėms vaišėms…

„Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų derėtų pasitikti visuomenės sutelktumu bei išliekamąją vertę turinčiais darbais. Deja, kaip iš gausybės rago pilasi nepamatuoti, neaptarti, visuomenę supriešinantys pasiūlymai. Šiauliuose į viešąją erdvę paleistos net dvi peticijos, kuriose reikalaujama nedelsiant pakeisti Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą“, – rašoma Lietuvos kultūros fondo dokumente, kuris įteiktas Šiaulių miesto tarybai bei merui Artūrui Visockui.

Lukiškių aikštės istorijoje labiausiai nepatinka bandymai brėžti keistas ribas, pavyzdžiui, tarp želdinių ir Vyties, užuot pabandžius suprasti esminį dalyką – kokį vaidmenį aiškūs simboliai atlieka šalies gyvenime, savo valstybės suvokime.

Argumentai iš ciklo „nepradėsiu Lietuvos mylėti labiau, jei stovės Vytis“ tą nesuvokimą tik ryškiai iliustruoja. O dažnai deklaruojamas memorialinio kalnelio daugiaprasmiškumas iš esmės yra tik tekstu ir improvizacijomis perduodama žinia, be kurios pats kalnelis nieko nesakytų absoliučiai didžiajai daliai žmonių.

Po Šiaulių rajono savivaldybės tarybos posėdžio pasveikinau merą Antaną Bezarą atsiskleidusį plataus spektro politinėmis spalvomis: valstietis žaliasis ir jo frakcija balsavo prieš politinio pasitikėjimo pareiškimą koalicijos partneriui, vicemerui Liberalų Sąjūdžio atstovui Algiui Mačiuliui. Interpeliaciją šiam politikui teikė opozicijoje esantys konservatoriai ir socialdemokratai.

Jūsų dėmesiui siūlome video reportažą, kuris radosi iš Tiesos.lt bendramintės Irenos Vasinauskaitės atliekamo žurnalistinio tyrimo apie Meškuičių gimnaziją ir jos darbuotojų kuriamą precedentą. Šiame tyrime per vieno atvejo analizę autorė parodo tai, kas Lietuvoje jau tapę universalija: tie, kurie ryžtasi pasinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis ir ginti viešąjį interesą bei savo orumą, susiduria su sunkiai įtikėtinomis kliūtimis ir išbandymais. Taip nutiko ir į profsąjungą susibūrusiems Meškuičių gimnazijos darbuotojams, turėjusiems vilčių nuo vadovų savivalės apsiginti ir teisme. Deja, net iš prokurorų, kurių pareiga ginti viešąjį interesą ir pagelbėti silpnajai konflikto pusei, jie sulaukė ne pagalbos.

Yra gyvenime tokių tragikomiškų situacijų, kad tiesiog privaloma jomis pasidalinti.

Tačiau apie viską iš eilės. Kasdien į mano elektroninį paštą “įkrenta” vidutiniškai 120 laiškų. Kai kurių atidžiai neskaitau, nes turinio esmė nesikeičia – rašo žmonės, nes negali neberašyti, nes nori susireikšminti ar būti pastebėti žmonių, susibūrusių į kelių šimtų google grupes. Rinkimų metais tokių grupių narių aktyvumas dar labiau padidėja. O kur dar socialinių tinklų draugai ir pažįstami.

Kartą, sausio 14 dieną, į vieną Lietuvos pakraščio savivaldybę paskambino pilietis ir paklausė, ar šios įstaigos tarnautojai švenčia… Asilo dieną. Pasirodo, būtent ta data ir buvo šio gyvūno paminėjimo diena. Tuomet, pasijutęs nejaukiai, tos savivaldybės darbuotojas, pasakė nežinojęs, kad tokia diena iš viso yra, o rytiniame to rajono laikraštyje pasirodė žinia, kad nuo šiol ši savivaldybė švęs Asilo dieną...