„Metai“ | 2015 (4)
1
Vakarų civilizacijos šalyse, ypač tose, kurias įprasta vadinti išsivysčiusiomis, jau senokai verda kova dėl deramo, moksliško, tad ir visokeriopai pažangaus mažylių ir vaikų seksualinio auklėjimo. Šioje kovoje galima įžiūrėti keletą sąlygiškai išskirtinų „frontų“, kurie, įdėmiau pažvelgus, pasirodo esą labai susiję. Atrodytų, kad kovos už seksualinių mažumų – gėjų, lesbiečių, transvestitų ir vadinamųjų „keistųjų“ (queer) – teises, jų seksualinės orientacijos juridinį „sunormalinimą“ niekaip nesusijusios su vaikučių seksualiniu ar lytiniu auklėjimu, tačiau atidžiau įsižiūrėjus ima aiškėti, kad net labai. Įteisinus vienalyčių santuokas einama toliau – reikalaujama teisės įsivaikinti. Tad reikalingi ir vaikučiai, kuo daugiau vaikučių, kuriuos valstybė vienaip ar kitaip jau būtų „atsiejusi“ nuo biologinių tėvų. Tačiau visų svarbiausia – išmuštruota visuomeninė sąmonė, kuriai natūralu yra sulyginti tokias šeimas, visiškai nebekreipiant dėmesio į per visą žmonijos istoriją puoselėtą ir sušventintą tradicinės šeimos institutą, ir laikytis tokių šeimų „nediskriminavimo“ nuostatos. Ta nuostata tampa esmine ideologine ir politine vaikų teisių ir šeimos politikos gaire. Lytinis auklėjimas ir lytiškumo ugdymas padeda tokiai politikai jau vien tuo, kad tėvai, ginantys savo teises auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, juolab religinius, gali būti visiškai oficialiai įvardijami „prietaringais“, tad ir netinkamais, o iš tokiais pripažintų vaikai gali ar turi būti atimami ir perduodami globoti kitoms šeimoms. „Prietaringais“ gali būti įvardijami ir nubaudžiami ne tik tėvai, bet ir su šeimos santykiais susiję oficialūs asmenys bei juristai, kurie, laikydamiesi savo religinių įsitikinimų, išdrįsta aiškinti, kad vaikui reikalinga tradicinė vyro ir moters, tėvo ir motinos šeima. Tokia praktika plėtojama ir Jungtinėje Karalystėje, ir Vokietijoje, ir Norvegijoje. Dėl to vis labiau įsibėgėja juridiškai įteisinamas požiūris, kad iš visokių oficialių dokumentų būtų trinamos patriarchalinę lyčių nelygybę primenančios tėvo ir motinos sąvokos bei žodžiai, keičiant juos lyčių skirtingumo atžvilgiu neutraliais numeriniais ar kitokiais įvardijimais.
Kas dar visai neseniai atrodė tik minties žaismas – tų kairuoliškos pakraipos netradicinės orientacijos filosofų ir jų idėjų paveiktų pasekėjų, kurie siekia visokeriopai, taip pat ir pasitelkdami valstybės juridinę bei politinę galią, laisvinti žmogų iš religinių, dorovinių ir tabu prietarų, – plėtojantis Europos Sąjungai tapo politine tikrove – aiškiomis politinėmis nuostatomis bei direktyvomis, taip pat ir įtvirtinta viešą gyvenimą tvarkančia „politinio korektiškumo“ sistema. Ta sistema veikia ir kaip labai aiškus vertybinis normatyvinis naujojo europinio transnacionalinio elito formavimo ir jo savikūros pagrindas. Elite gali įsitvirtinti ir aptikti jame naujų karjeros, neretai svaiginamos, galimybių tik tie, kurie yra įsitikinę tų nuostatų teisingumu, natūralumu, pažangumu ir dės visas pastangas, kad jos taptų pasaulio raidos siekiamybe. Kol ES buvo plėtojama kaip ekonominė sandrauga, o jos politinis elitas laikėsi „tėvams įkūrėjams“ būdingų krikščioniškosios demokratijos nuostatų, tol dėl vaikų lytiškumo auklėjimo ir skatinimo buvo svarstoma tik tam tikruose intelektualų, ypač prancūzų bei amerikiečių, būreliuose bei jų valdomuose leidiniuose. Tačiau ES įtraukiant vis daugiau valstybių ir pereinant į kvazifederacinės raidos tarpsnį, vaikai tapo svarbiu politiniu klausimu. Pasikeitė pati politinio elito sudėtis ir jo išpažįstamos vertybės – elito viršūnėse ir jo palaikomoje europinėje valdininkijoje įsivyravo kairuoliškojo užkrato ir neoliberalizmo šalininkų sąjunga – ypač netradicinių seksualinių orientacijų, taip pat vadinamųjų keistųjų (queer) tapatumų skatinimo, visokeriopo Bažnyčios išstūmimo iš viešo gyvenimo ir jos marginalizavimo, šeimos institucijos ardymo bei šeimos supratimo keitimo, vaikų atėmimo iš „prietaringų atsilikusių“ tėvų, taip pat ankstyvo vaikų seksualinio tapatumo nustatymo ir jo puoselėjimo (vaikai gėjai, gėjų vaikų festivaliai ir pan.) klausimais.
