Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

1978 m. Berklio miesto (Kalifornija) taryba priėmė nutarimą, kuriuo įsipareigojo nediskriminuoti piliečių dėl jų seksualinės orientacijos. 1979 m. tūlas Tomas Broughamas įsidarbino Berklio miesto savivaldybėje. Pagal darbo sutartį, savivaldybės darbuotojų sutuoktiniai buvo draudžiami sveikatos draudimu. Tomas Broughamas buvo gėjus ir gyveno su savo partneriu. Kadangi sveikatos priežiūros draudimo planas nemokamą medicininę ir odontologinę priežiūrą laidavo tik sutuoktiniams, jo partneris Barry’is Warrenas negalėjo į ją pretenduoti. Santuoka buvo nurodyta kaip vienintelė forma, kurios pagrindu buvo galima pretenduoti į šią lengvatą, o jos sudarymo sąlygas apibrėžė valstijos įstatymai. Broughamas suprato, kad jam nepavyks pasiekti, kad tos pačios lyties poroms būtų garantuota tokia pati teisė į santuoką. Tada jis pradėjo ieškoti kito būdo. Ir jis jį rado.

Broughamas pasiūlė Berklio miestui papildyti sveikatos priežiūros draudimo planą, numatant, kad nemokamą medicininę ir odontologinę priežiūrą gali gauti ne tik sutuoktiniai, bet ir kartu gyvenantys asmenys. Tam, kad planas įpareigotų darbdavį ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėją, buvo reikalingi griežti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatoma, jog toks ryšys egzistuoja. Tuo tikslu Broughamas užsimojo sukurti naują teisinę kategoriją, taikomą tos pačios lyties poroms, kuri turėtų tą patį stabilumo laipsnį ir būtų taip pat griežtai reglamentuota, kaip ir santuoka. Jo požiūriu, tai buvo galima padaryti dekonstravus santuokos institutą į jos sudedamąsias dalis, išėmus lyčių skirtingumo reikalavimą, o likusias dalis sulydžius į visumą. Taip gimė naujas teisės institutas[1] – „namų partnerystė“ (angl. domestic partnership[2]), kaip būdas vienos lyties poroms įgyti tas pačias teises ir privilegijas, kurios anksčiau buvo rezervuotos tik santuokoje gyvenantiems asmenims.[3] Galimybė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą namų partnerystėje gyvenančiam asmeniui nepriklausomai nuo jo lyties Berklio mieste buvo įteisinta 1984 m., o 1985 m. Vakarų Holivudas, priėmęs „namų partnerystės“ įstatymą, įsteigė pirmąjį bendro gyvenimo registrą.[4] Partnerystės institutas savivaldos lygmenyje buvo sėkmingai naudojamas iki 2015 m., kai JAV Aukščiausiasis Teismas pripažino vienos lyties asmenų teisę į santuoką.[5]

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius prieš prigimtinėmis vertybėmis grįstą šeimų organizaciją griebėsi „proputiniškos kortos, tik neapsižiūrėjo, kad ši korta jau išbandyta ir ,nepaėjusi’„, teigia Nacionalinė tėvų ir šeimų asociacija (toliau – NŠTA).

Viešai išplatintame pranešime teigiama, kad T. V. Raskevičius „Delfi“ laidoje „Iš esmės. Ažubalis vs. Raskevičius: kodėl dabar reikia Partnerystės įstatymo?“ šią organizaciją viešai įvardijo kaip radikalią organizaciją, finansuojamą prorusiškų jėgų.

„Šį teiginį Seimo narys grindė kaip argumentą pateikdamas NŠTA atstovų kelionę į Pasaulinį šeimų kongresą Veronoje 2019 m. (Italija). Kaip toks dalyvavimas reiškia tiesioginį NŠTA finansavimą iš Rusijos, Seimo narys nedetalizavo“, – pasakojama organizacijos pranešime.

Tatjana Aleknienė yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja

Lietuvos akademinės bendruomenė gausiais parašais parėmė kelių „akademikių“ inicijuotą laišką „Lietuvos Respublikos Seimo nariams dėl partnerystės instituto palaikymo“ ir kviečia „Lietuvos Respublikos Seimo narius/es pritarti partnerystės įstatymo įgyvendinimui Lietuvoje“.

Laiške primenama, kad Lietuvai 2004 m. tapus Europos Sąjungos nare, „įsipareigojome ir toliau gerbti europines vertybes bei nediskriminuoti žmonių dėl lyties, rasės, etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos“. Teigiama, kad partnerystės įstatymas „svarbus ir heteroseksualioms, ir tos pačios lyties poroms. Jis leistų apsaugoti šių asmenų santykius, užtikrintų turtines ir neturtines partnerystėje gyvenančių žmonių teises. Taip būtų sukurtos būtinos sąlygos visaverčiam ir oriam visų Lietuvos piliečių gyvenimui“. Baigdami savo kreipimąsi „akademikai“ kviečia Lietuvos Respublikos Seimo narius „palaikyti Partnerystės įstatymą ir tokiu būdu prisidėti prie teisingesnės, laisvesnės ir saugesnės valstybės kūrimo“.

Laišką pasirašė apytiksliai keturi šimtai „akademikų“ ir „akademikių“. Išties didelis skaičius. Kita vertus, galima paklausti, kodėl savo parašu jo neparėmė dar apytikriai tris kartus tiek akademinės bendruomenės narių? Nejaugi joje yra tiek daug asmenų, kuriems neatrodo svarbu prisidėti prie teisingesnio ir oresnio visuomenės gyvenimo kūrimo?

Ar tik tingumas ir abejingumas lemia daugumos susilaikymą? O gal tamsumas? Arba Kremliaus propagandos įtaka? Pastarąją hipotezę šiandienos viešoje erdvėje labai mėgsta kartoti etatiniai ir neetatiniai LGBT programos rėmėjai.

Praeitą kartą pabandėme labai trumpai, kraštutinai lakoniškai apibrėžti banalybės esmę, pateikiant banalybės raiškos paradigminius pavyzdžius. Dabar žvilgtelėkime į banalybės žemėlapį, keldami sau uždavinį įsižiūrėti į labiausiai imlias banalybei, patogiausias jos telkimuisi vietas, kur banalybė greitai dėl padidintos koncentracijos įgyja tirštesnę nei įprastą konsistenciją, tampa, jeigu leisite taip pasakyti, savotiškomis banalybės krekenomis.

Tokiu privilegijuotu banalybės telkimosi užutekiu šiandien neabejotinai yra universitetas. Kur ne kur, o Lietuvoje tai jau tikrai mūsų dienomis vedantieji šalies universitetai tapo pasileidimo nuosmūkio linkme farvateriais, draugę tą kritimą į nuosmūkio bedugnę pabandant užkalbėti progreso terminais. Būtent šiandieninės Lietuvos universitetuose telkiasi visos naujuoju progresyvizmu besivadinančios pajėgos arba bent didžioji vadinamųjų pažangiečių dalis. Kitas klausimas – ar čia tiražuojama progreso samprata išties yra tokia nauja iš šviežia, kaip kartais mus bando įtikinti mūsų dienų progresyvistai?

Savo laiku Michelis Foucault atkreipė dėmesį į tokį didinantį apsukas reiškinį kaip akademinis marksizmas. Jeigu būtų leista čia persakyti tarp eilučių pasilikusią, taigi iki galo nepasakytą M.Foucault mintį, akademinis marksizmas yra minties sustabarėjimo forma, tarpstanti tarp universiteto sienų. Kita vertus, nekelia abejonių ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais universitetas tapo privilegijuota akademinio marksizmo telkimosi vieta, kur naujai išperėtas gegužiukas jau išstumdė iš lizdo kitus kiaušinius.

Niekur kitur nepasidėsime, gyvename intensyvėjančio nuosmūkio laikais. XXI amžius atvėrė anksčiau neregėtus nuosmūkio horizontus, kai būtent banalybės totalinė statyba tampa svarbiausiu civilizacinės dinamikos faktoriumi. Taip ir apibrėžkime nuosmūkio eoną, nurodydami, kad čia viską nustelbianti jėga yra pergalingas banalybės žengimas per pasaulį.

Kas be ko, su nauju epochos turiniu neatskiriamai yra susijęs bandymas išvaryti krikščionybę iš mūsų pasaulio, nes krikščionybė, mažiausiai, ką čia prabėgomis galime pasakyti apie tai, yra ontologinės gelmės iškėlimas į kasdienybės vitriną, nebanaliojo virsmo galimybės priminimas. Taigi neatsitiktinai, siaurėjant krikščionybės domenui, banalybės imperija plečiasi kaip biblijinių laikų tvanas, smelkiasi pro visus plyšius kaip nuodingos smalkės.

Klystume, jeigu ir toliau tebegalvotume, kad totalinė banalybės atsiranda tarsi savaime, iš inercijos, tingumo, apatijos, iš nepadarytų darbų.

Žinoma, žmogus pagal savo psichofiziologinę prigimtį yra panardintas banalybės sferoje, o tokio savo defektyvumo atpažinimas yra individualaus atsimerkimo ir prabudimo, labiau autentiško gyvenimo ilgesio pirmasis požymis, tačiau čia kalbame apie totalinę banalybę, kuri yra kuriama mūsų pasaulyje mobilizuojant visus jo resursus, apie tą atvejį, kai mūsų būties defektas yra konstruojamas su baisiu užsidegimu, yra patogiausia netramdomo aktyvizmo pritaikymo vieta, – jeigu norite, mūsų laikų banalybės statybos savo titaniškumu gali prilygti nebent senųjų laikų piramidžių statytojų didingiems užmojams.

Įsivaizduokite, kad esate valdančios partijos lyderis ir jums teko nelengva užduotis – įteisinti tos pačios lyties šeimas. Tam reikia įtikinti bent pusę Seimo narių, žinant, kad jų likimus už poros metų spręs rinkėjai… Situaciją komplikuoja tai, kad pagal apklausas tik 14 proc. pritaria ir net 73,8 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria partnerystei, kuri vienos lyties poroms suteiktų šeimos statusą.

Ką tokioje situacijoje darysite? Kai laikas spaudžia, turbūt paimsite kokį seną partnerystės projekto variantą, pakeisite pavadinimą į, pavyzdžiui, Civilinės sąjungos įstatymas, padarysite kosmetinius pataisymus tekste ir…. apsimesite, kad nesiekiate įteisinti vienos lyties šeimų, kad jūsų teikiamas įstatymo projektas yra visai ne partnerystė.

Kad būtų įtikinama, teks suvaidinti politinį spektaklį. Blefo meistras T. V. Raskevičius turėtų po tokiu įstatymu išdidžiai nepasirašyti. Todėl Civilinės sąjungos įstatymą pristatinėtų ne jis – atkakliausias LGBT teisių aktyvistas Seime – o grupė pasimetusių ir akivaizdžiai temoje nesiorientuojančių parlamentarų. Jie perskaitytų porą įstatymo straipsnių, o toliau kalbėtų „iš bendro išsilavinimo“. Lyg susitarę visi tvirtintų, kad tai kompromisų kompromisas, radikalus kompromisas – nieko panašaus į santuoką, šeimą ar pernai atmestą partnerystę. Tik finansinių, sveikatos informacijos susižinojimo ir pan. praktinių problemų sprendimas.

Laisvės partija turėtų apsimesti, kad yra labai nepatenkinta (nes jų iniciatyvoms visuomenė alergiška), bet be abejo už jį balsuos (o kaip kitaip priimti).

Kalifornijos Pagalbos organizacijos direktorius teigė: „Valstybinės mokyklos aplinkoje nematome jokio reikalo psichologiškai profiliuoti savo moksleivius“

Kalifornijos Jungtinė Poway apygarda planavo tirti moksleivius nuo 6-os iki 12-os klasės, kiek laiko jie praleidžia su skirtingos lytinės orientacijos moksleiviais.

Apklausa, susidedanti iš 31 klausimo, tikrino moksleivius klausimais, susijusiais su „nešališkumu“ ir ar jie jautėsi pasirengę kalbėti „prieš rasizmą“ ir „homofobiją“.

Remiantis ekrano nuotraukomis ir medžiaga, gauta iš Kalifornijos Lygių teisių fondo bei peržiūrėta Fox News, tėvams gegužės 5 dieną buvo išsiųsti elektroniniai laiškai, pranešantys, kad Jungtinė Poway mokyklos apygarda planuoja atlikti moksleivių apklausą laikotarpiu nuo gegužės 9 iki birželio 3 dienos.

„Keista, kad šios taip vadinamos nešališkumo apklausos yra labiau apsėstos studentų nuostatų nereikalingų tapatybių atžvilgiu analizavimo nei jų požiūrio į tai, kaip mokyklos padeda nepalankioje padėtyje esantiems mokiniams, nepriklausomai nuo rasės“,- sakė Fox News Digital dienraščiui fondo veikiantysis direktorius Dr. Wenyuan Wu.

laikmetis.lt

„Amerikoje vyksta karas prieš vaiką. Ir jei mes sutinkame, kad motina gali nužudyti savo vaiką, kaip mes galime kitiems žmonėms pasakyti nežudyti vienas kito“, – kalbėjo Šv. Motina Teresė per Nacionalinius maldos pusryčius Vašingtone 1997 metais. Kaip žinia, kaip tik JAV Aukščiausias Teismas ruošiasi sprendimą, įteisinusį abortą 1973 metais, paskelbti neteisėtu. Ar jis sustabdys pasaulyje, ir ypač netoli mūsų, siaučiančias žudynes?

Tokia mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo nepagrįsta. JAV Aukščiausio Teismo planą pastarosiomis dienomis mėginama kompromituoti parodant aborto teisėtumą toms Ukrainos moterims, kurios pastojo išprievartautos rusų kareivių. Kaip dažnai būna, sudėtingiausia moralės požiūriu problema naudojama kasdieniniam moraliniam blogiui pateisinti. Abortas – tai laisvojo demokratinio pasaulio vertybė! Kadangi ukrainiečiai gina demokratiją, karas prieš Rusiją reiškia ir karą už abortą.

Tokios retorikos apsuptyje belieka tik giliau susimąstyti apie tai, kas yra abortas. Išties, jei galima sunaikinti motinos įsčiose miegantį kūdikį, kokia kita vieta pasaulyje tebėra saugi? Ir jei toks veiksmas atliekamas visuomenėje daug kartų per dieną ir paliečia milijonus šeimų – kokia emocija lydi jį atlikusius ir po chirurgo peiliu nepakliuvusius pražuvusiojo brolį ar seserį? Ramybė ir palengvėjimas – pirmiesiems, džiaugsmas, kad nepakliuvo – antriesiems?

laikmetis.lt

Vokietijos katalikų bažnyčiose vykstančios masinės kampanijos #liebegewinnt, arba „meilė laimi“, metu vėl buvo surengtos palaiminimo pamaldos visoms vienas kitą mylinčioms poroms, įskaitant ir LGBTQ poras, tačiau jų skaičius, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo – nuo 110 iki 80 pamaldų visoje šalyje.

Kampanija #liebegewinnt, šiemet surengta gegužės 10 d., prasidėjo pernai kaip reakcija į Tikėjimo mokymo kongregacijos 2021 m. kovo 15 d. paskelbtą dokumentą atmetantį tos pačios lyties porų palaiminimo galimybę bažnyčiose.

Tačiau šiemet pirmą kartą tokiose apeigose dalyvavo Vokietijos vyskupas. Eseno vyskupas augziliaras Ludgeris Schepersas (Ludgeris Šepersas), Vokietijos vyskupų konferencijoje atsakingas už pastoracinį darbą su LGBTQ bendruomene, dalyvavo ekumeninio palaiminimo pamaldose, kuriose dalyvavo ir išsiskyrusios bei antrą kartą susituokusios poros, Eseno Marktkirche bažnyčioje.

Miunchene ir Augsburge šiais metais palaiminimo pamaldų nebuvo. Miuncheno kunigas t. Wolfgangas Rothe (Volfgangas Rotė), pernai Miunchene surengęs palaiminimo pamaldas vienas kitą mylinčioms poroms, įskaitant ir LGBTQ bendruomenės atstovus, paskelbė pareiškimą, kuriame paaiškino, kad šiemet jam nepavyko rasti bažnyčios, kurioje galėtų surengti palaiminimo ceremoniją. „Visi mano paklausimai liko neatsakyti arba buvo atmesti“, – sakė jis.

Keletas pastabų apie šiandien spaudos konferencijoje pristatytą Civilinės sąjungos įstatymo projektą.

Pirma, tai tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu. Buvo pasirinkta padaryti ėjimą žirgu O. Benderio stiliumi, tikintis išlošti laiko, kol tauta susigaudys vykstančioje šachmatų partijoje.

Akivaizdu, jog tam, kad projektas praeitų pateikimo Seime stadiją, reikalingas kiekvienas balsas. Todėl pavadinimo keitimu (ir, neabejoju, po to prasidėsiančia viešųjų ryšių kompanija) tikimasi ir vieną kitą Seimo narį apkvailinti.

Projektą matė valdandiesiems palanki žiniasklaida. Pvz. Portalas LRT.lt džiaugiasi, kad turėjo galimybe susipažinti su projektu. Įsivaizduoju, kad ne tokia palanki žiniasklaida, pvz. kokia “Respubika” tokios galimybės neturėjo.