Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Sociologines problemas paaiškinti psichologija – senas kaip pasaulis pakeitimo triukas, kadaise komunistų išvystytas net iki politinės psichiatrijos lygmens. Natūralų asmeninį polinkį į optimizmą ar pesimizmą panaudoti valstybės krizinei situacijai ir augančiai socialinei įtampai užmaskuoti, apkaltinant visuomenę ir žmogų neadekvačiu realybės vertinimu ir depresijomis – kas gali būt smagiau? Juk jūs marginalai, populistai ir šiaip tamsi prastuomenė, ko iš tokių dar tikėtis?

„Nežinau, ar skatinčiau savo vaiką sieti savo ateitį su šalimi, kurioje jei tu ne vagis, tai esi niekas“, – taip paatviravo savo nusivylimo Lietuvos teisingumu jau nebeslepianti buvusi Kauno tardymo izoliatoriaus vyr. buhalterė Rasa Kazėnienė, prieš pusantrų metų drąsiai prabilusi apie šios įstaigos skandalingus viešuosius pirkimus, nuolatinius jų laimėtojus, gerokai permokėtas sumas už paslaugas ir konkursų nugalėtojų ryšius.

Buvęs Ministras Pirmininkas ir buvęs konservatorių lyderis Andrius Kubilius šiandien fb paskelbė emocingą, bet melagingais teiginiais pagrįstą atsakymą į mano komentarą apie „Rosatom“ ryšius ir klestėjimą jam vadovaujant Vyriausybei.

Nelabai turėdamas argumentų buvęs premjeras pasitelkia žinomus metodus: etikečių klijavimą ir rėksmingą melą. Prieinama iki tokio absurdo, kad jau esu vadinamas net „labai „Rosatom“ vadovybei artimu žmogumi“.

Birželio 12 d. Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad abi kaltinamosios yra išteisinamos. Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Šioje septynerius metus trukusioje byloje kaltinimai dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla buvo pareikšti pribuvėjai Jurgitai Ingai Švedienei ir gydytojos išsilavinimą turinčiai Daliai Jakaitei.

Jau tenka susitaikyti su „didelio Lietuvos priešo“ vaidmeniu. Kabutes rašau dėl to, kad pats nesijaučiu esąs Lietuvos priešas – visomis jėgomis stengiuosi palaikyti lietuvybės ir valstybingumo dvasią. Esu įsitikinęs, kad valstybė mūsų tautai yra Dievo dovana, o mes su ta dovana labai jau neatsakingai elgiamės – visiškai negalvojame apie sparčiai menkėjančias valstybinio suvereniteto, taip pat ir lietuvių tautos gyvybinės galios atsargas.

Paskelbus „tulpės“ susirašinėjimą su E. Masiuliu ir pradėjus svilti D. Grybauskaitės padams, prezidentūra neužtruko su atsakomuoju smūgiu. Ugnis buvo užgesinta stipresne ugnimi, skandalas – dar didesniu skandalu. Sykiu prezidentei keblumų sukėlęs rubuilis „Skalikas“ buvo su kitais jos priešais įkištas į maišą ir užrištas. Sudie, Tomai!

Žurnalas „Miškai“

„Reikia sakyti tiesą ir nereikės jaudintis“, – lyg koks holivudinis aktorius žurnalistams šelmiškai šypteli Eligijus Masiulis, tačiau akys nervingai laksto po auditoriją: kiek patikėjusių? Krakmolyti balti marškiniai, juodas kostiumas, pasitikinti povyza, raiškus kalbėjimo tonas, draugiški juokeliai (suprask, čia aš, tas pats trumpam prapuolęs jūsų geraširdis vaikinas), energingi rankų mostai, trumpos politologinės paskaitėlės pramaišiui su kaltinimais prokurorams dėl neva sufabrikuotos bylos, vizitinių kortelių dalijimas žurnalistams – regis, viskas kaip tada, geriausiais karjeros laikais, kai „sveikas protas“ kuždėjo, kad politinis olimpas čia pat, už lemiamos brangios degtinės dėžutės…

Jau kelios dienos, kaip pasklido žinia apie filosofo, rašytojo ir publicisto Vytauto Rubavičiaus persekiojimą ir terorizavimą.

Apie tai akimirksniu žinia išplito veidaknygėje, informacija pasirodė portaluose Tiesos.lt, ProPatria.lt, Alkas.lt, straipsnius paskelbė „Respublika“, „Lietuvos rytas“,  sureagavo vienas Seimo narys. Suprantama, BNS, Delfi.lt portalas ir visa likusi meinstryminė žiniasklaida šito įvykio dedasi nepastebėjusi, bet kitko, turbūt, ir negalima buvo tikėtis.

Jei derinukas leidžia pelnyti tritaškį – kartoji ir kartoji. Dabar dėl P.Gražulio ir J.Miliaus – ir vėl „Lietuvą drebinantis skandalas“. Ir vėl ikiteisminio tyrimo duomenys, kurie pagal įstatymą yra paslaptis, ištriūbijami per visas žinias ir portalus. Šaltinis – informacija iš teisėsaugos pareigūnų, kurių pavardės, kaip visada, nenurodomos.

Rugpjūčio 10 dieną Lietuvos žiniasklaida išplatino BNS pranešimą, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ieško, kas Baltijos šalyse galėtų organizuoti „tiriamosios žurnalistikos mokymus Rusijos propagandai Baltijos šalyse atremti“, ir kad pagal ambasados sumanymą bus siekiama, jog „mokymuose dalyvautų Baltijos šalių kalbomis bei rusiškai rašantys karjerą pradedantys ir jau patirties turintys žurnalistai“.

Sumanymas išties įdomus. Rusijos režimas iš tiesų varo pasibjaurėtiną propagandą ir savo šalyje, ir užsienyje, ir ši veikla yra vertas dėmesio tyrimo objektas tiek mokslininkams, tiek žurnalistams. Kas be ko, ir mokymasis dar niekam nepakenkė. Juo labiau – tiriamosios žurnalistikos, kurios – bent Lietuvoje – telikę tik trupiniai.

Tačiau esminis klausimas čia, kaip suprantate, yra kitas: kas bus tie mokytojai? Nuo to juk priklausys ir tai, ko jie mokys, ir tai, ko jie išmokys. Ar atvažiuos sociologijos, politologijos ir tiriamosios žurnalistikos specai iš už Atlanto? O gal JAV ambasada ieško vietinių meistrų, kurie pasidalytų savo patirtimi su gizeliais?

JAV ambasados Lietuvoje internetiniame puslapyje skelbiamas viešas tokios paslaugos pirkimas Baltijos šalyse. Paraiškų laukiama iki rugpjūčio 31 dienos, jas gali teikti „privačios pelno nesiekiančios organizacijos iš viešojo arba privataus sektoriaus“. Mokymai truktų metus, jiems įgyvendinti skirta iki pusės milijono dolerių. Sumanymą finansuoja JAV Valstybės departamentas, vykdantis ilgalaikes programas, skatinančias efektyvią žurnalistiką visame pasaulyje.