Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Trečias kartas nemelavo – Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius Remigijus Ačas atleistas iš pareigų kaip praradęs politinį asmeninį mero Algirdo Griciaus pasitikėjimą. Šį kartą už nepasitikėjimą tarnautoju, ne kartą pažeidusiu LR Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą, balsavo 14 politikų.

Pabendravus su pastaraisiais paaiškėjo ir daug įdomybių, nes panašu, kad likus nepilniems metams iki 2019 metų savivaldos rinkimų, mieste prie Dubysos nei ramybės, nei rimto darbo nebus.

Tai, ką buvo galima nujausti ar numanyti, pasitvirtino – „Lietuvos ryto“ paviešintas dvejus metus trukęs Dalios Grybauskaitės ir buvusio Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio susirašinėjimas, nors tai tebūtų tik lašas jūroje, atskleidė užkulisines intrigas, išviešino galimai neteisėtą spaudimą ir poveikį, visų pirma, žiniasklaidai ir teisėsaugai.

Šiaulių rajono Meškuičių miestelio gimnazijoje nuo praėjusių metų rudens yra laisvas sekretorės etatas. Per tą laiką įvyko net dvi naujų darbuotojų atrankos, tačiau mokyklos administracija tinkamo kandidato nepasirinko.

Labai reikia savo žmogaus?

Ilgametė gimnazijos sekretorė Aldeivina Incienė, 2017 m. sausio 13 d. buvo nuteista ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso [toliau BK] 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. padarymo, mat buvo perduota vyrui Vladui Incui pagal laidavimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams be užstato. Moteriai buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL [753,20 eurų] dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą, įpareigojus tą sumą sumokėti iki laidavimo termino pabaigos.

Vilniaus Lukiškių aikštę ne tik daugelis vilniečių, bet ir Lietuvos gyventojų įsivaizduoja valstybine Lietuvos aikšte. Dėl Vilniaus daug kovota su lenkais ir kentėta, Vilniaus, kaip amžinos Lietuvos sostinės, vaizdinys yra tapęs svarbiu nacionalinio tapatumo bruožu. Tad Lukiškių aikštės tvarkybą, joje laisvės kovotojams atminti numatyto pastatyti paminklo konkursus lydintys skandalai, galop Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir Kultūros ministerijos vadovybės atvirai reiškiama panieka valstybingumo jausenos dar nepraradusių žmonių lūkesčiams ir Seimo priimtiems nutarimams nuskambėjo visoje šalyje. Ne tik vadinamiesiems eiliniams Lietuvos piliečiams, bet ir daugeliui aktyvių politikų buvo nesuprantama, kodėl su tokia gyvybiškai svarbiam reikalui pasišventusių ir už tą reikalą, nelyg už laisvę, pasiaukoti pasiryžusių energija buvo puolami visi norintys, kad toje aikštėje iškiltų aiškus kritusiems už laisvę ir amžinam laisvės siekiui skirtas monumentas, kuriame būtų sukauptas tautai ir valstybei svarbus simbolinis turinys. Pavyzdys pašonėje – Rygoje šimtmečius stovėsianti Laisvės skulptūra. Ne tik valstybiniais tituluojami ir įvairiose ministerijose bei agentūrose besidarbuojantys ekspertai, bet ir energingų „pažangiečių“ suburtos grupės žiniasklaidoje nesiliovė aiškinti, kokia atgyvenusi esanti tautinė bei valstybinė pasaulėjauta, koks netikęs moderniai, į ateitį žvelgiančiai visuomenei esąs noras statyti „balvonus“, kitaip tariant, šiokį tokį simbolinį, daugeliui visuomenės narių atpažįstamą ir paveikų turinį sukaupusius monumentus. Pavyko susidoroti su Jonui Basanavičiui skirtu paminklu, „nutildytas“ prezidentui Antanui Smetonai skirto paminko sumanymas, tad imtasi naikinti ir valstybinės aikštės idėją bei jos simbolinį įprasminimą. Ypač aktyvus buvo ir tebėra Vilniaus meras R. Šimašius, kurio pastangomis jau įgyvendintas aikštės išvalstybinimo projektas, sudarkant jos urbanistinę istorinę struktūrą – aikštė sumažinta, išcentruota, paversta eiline tuščia miesto plyne, padengta perėjimui skirtų takelių raizginiu.

Su pasibaisėjimu ir augančiu nerimu perskaičiau žmogaus, prisistatančio vyriausiu Šiaulių miesto architektu, tiesiog maniakiškus svaičiojimus apie ruošiamą  visuotinį  medžių  genocidą mieste.

Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.

Gal jau kam kilo klausimas, kodėl A.Bartulis, tarsi po kokio uabo Viešojo pirkimo konkurso rašo pretenziją, o ne įsakymą grąžinti ne laiku išleistus pinigus? Na, negali vyras nevyriausybininkams įsakinėti, kad ir kaip to norisi. O pretenzija – tai popieriukas, labai parankus, kai norima iš paskutiniųjų pademonstruoti savo valdžią: dėl jos galima ginčytis, atmesti ir pan.

Iki valstybės atkūrimo šimtmečio Vilniaus miesto savivaldybė nesugebėjo pastatyti paminklo nei Tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, nei Prezidentui Antanui Smetonai, nors pagal 2015 metais vyriausybės patvirtintą šimtmečio minėjimo programą jie turėjo būti pastatyti.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

2019 metais vyks net treji rinkimai: savivaldybių, Europos Parlamento bei LR Prezidento. Labai vertinu aktyvius, darbščius žmones, tačiau nemanau, kad pastaruosiuose dviejuose rinkimuose Šiaulių NVO konfederacijos žmonės dalyvaus. Nors tuo ir domiuosi, bet kol kas neišgirdau, kad šios skėtinės organizacijos nariai ketintų dalytis vietinės valdžios mandatus. Tačiau dabartinio Šiaulių mero Artūro Visocko žmonės jaučiasi nesaugiai – vis „zonduoja“ aplinką ir, užuot ieškoję bendražygių, tyrinėja, kas galėtų jiems oponuoti.

Prieš du mėnesius straipsnyje „Ar „Gerumo Angelai“ palieka Šiaulius“ rašiau, kad padėsiu nevyriausybininkams atlikti „vyriausybininkų“ [valstybės ir savivaldybės tarnautojų] veiklos auditą. Tokį viešą pažadą vykdyti lengva nebuvo – mat gauti informaciją iš mokesčių mokėtojų išlaikytinių vis dar sunku, ją reikia „išpešti“. Juolab, kad užsipuolę nevyriausybinių organizacijų struktūras Šiaulių savivaldybės administracijos darbuotojai, galimai aklai paklusdami savo tiesioginio vadovo Antano Bartulio komandoms, pažeidė mažne visus norminius aktus, reglamentuojančius NVO ir „vyriausybininkų“ sugyvenimą. Ir visai tai ne atsitiktinumas.

Keturiasdešimt antrasis šios kadencijos Raseinių tarybos posėdis staigmenų nežadėjo. Tiesa, sekretoriate jau buvo įregistruotas devynių politikų pasirašytas ramybės nežadantis kreipimasis į merą Algirdą Gricių dėl administracijos direktoriaus Remigijaus Ačo atleidimo iš užimamų pareigų, bet posėdžio darbotvarkės projekte tokio klausimo nebuvo. Tačiau ir sugiedojus Tautišką giesmę, ir pasveikinus kolegą Petrą Vežbavičių gimtadienio proga vienybė nesužydėjo.