Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje 1990 metų kovo 24 dieną įvykę rinkimai į vadinamąsias Liaudies deputatų tarybas [pakeitus pavadinimą – savivaldybių tarybos] buvo artimiausi dabar pasaulyje vadinamai vietos savivaldos formai. Šiauliai buvo padalinti į 67 rinkimų apygardas, o kiekvienoje jų per 4 turus buvo išrinkti 67 deputatai.

Rinkimai vyko dar pagal sovietinę rinkimų sistemą. Jos sudarytojai nepaisė proporcingumo, todėl apygardose labai skyrėsi rinkėjų skaičius – nuo 600 iki 2300 – žmonių. Tačiau rinkėjai turėjo puikią galimybę pažinti savo deputatą asmeniškai, o pastarasis visada žinojo, kad gatvėje jį sustabdo konkrečios apygardos asmuo.

Šiuos vietos savivaldos rinkimus menu kaip gaivų jaunystės pavasarį, ne vien dėl to, kad daugumą laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Šiaulių miesto 1-ojo šaukimo savivaldybės tarybą, kurios pirmasis posėdis įvyko prieš trisdešimt metų – 1990 m. balandžio 4-ąją,  vadinu ta valdžia, kuri buvo arčiausiai žmogaus, o rinkėjams nereikėjo klaidžioti partijų ar komitetų sąrašuose, norint surasti atsakingus už vieną ar kitą nenaudingą miesto bendruomenei sprendimą.

Vasario 25 dieną LGBT naujienų puslapis pinknews.co.uk pranešė, kad jau trečdalis Lenkijos yra pasiskelbusi teritorija „Be LGBT“.

Šiaulių mieste yra nevykdomas Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymas. Tą dar pernai buvo galima suprasti perskaičius laikinosios Vyriausybės atstovės Daivos Kerekeš atsakymą signatarui Algimantui Sėjūnui. Šių „atradimų“ nepaneigė ir savivaldybės administracijos vadovas Antanas Bartulis, paaiškinęs, kad turi labai daug darbų, vykdo ES finansuojamus projektus, todėl ir minėtą norminį aktą iš esmės jis imsis vykdyti vėliau…Gal kokiais 2021 metais ir prisiruoš.

Ką ši informacija gerbiamiesiems skaitytojams sufleruoja? Tarkime, man tapo aišku, kad visi centro medžiai nurėžti be jokių inventorizavimų, suskaičiavimų ir t.t, todėl dabar tik vienas Dievas galės nustatyti padarytą žalą gamtai bei žmogui.

Supažindiname su Šiaulių miesto savivaldybės išplatinta informacija apie dar vieną šeimą, nukentėjusią nuo institucinio smurto. Nors pateikta palyginti nedaug detalių, istorija sukrečianti – tuoj bus dveji metai, kai sistema aiškinasi, būta ar nebūta smurto prieš vieną iš vaikų, o kol ji aiškinasi, išdraskyta šeima jau nubausta – motina įpareigota nebendrauti ir neieškoti ryšių su abiem vaikais.

Vidaus teritorijų perdalijimo procesas pradėtas nedemokratiškai, trypiant įstatymus

Centrinė valdžia turi teisę ir netgi prievolę žiūrėti, kad šalies vidaus administracinis teritorinis suskirstymas būtų ekonomiškai optimalus, kad gyventojų teisė į vietos savivaldą nebūtų fiktyvi. Tatai įpareigoja ir Konstitucija, ir ratifikuota Europos vietos savivaldos chartija. Tik Seimas gali keisti šalies vidaus teritorijų ribas. Iniciatyvą gali parodyti ir pavienės savivaldybės taryba arba atitinkamos vietovės gyventojų grupė.

Kad ir kaip netinkamai iškeltas šis klausimas, vis dėlto jis skamba aktualiai. Nes jis atveria įsisenėjusią problemą, kuri daug gilesnė nei apima šis konkretus klausimas.

Likus parai iki Vilniaus gatvės bulvaro liepų medžiapjūtės, Šiaulių medžių gynėjai kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį, pateikdami išsamią analizę apie Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimus Šiauliuose.

Druskininkų savivaldybės tarybos narys

Garsusis Vijūnėlės dvaras jau pradėtas ardyti ir daugeliui galėtų atrodyti, kad tuo viskas turėtų pasibaigti, tačiau taškas šioje istorijoje toli gražu nėra padėtas. Nors Druskininkų savivaldybė ir teigė, kad valdininkų darbas jau baigtas, su tuo drįsčiau nesutikti, kadangi dar lieka pora neatsakytų esminių klausimų: Kas yra faktinis Vijūnėlės dvaro savininkas ir kas mokės už neteisėtai priimtus valdininkų sprendimus?

Atsakius į šiuos klausimus išryškėtų tikrasis Druskininkų mero ir savivaldybės administracijos vaidmuo bei daugeliui iki šiol sunkiai suvokiamas nepotizmo ir miesto užvaldymo mastas. Nekiltų jokių klausimų, jeigu Druskininkų valdžia su visu savo biurokratiniu ir propagandiniu aparatu šitaip įnirtingai nebūtų gynusi „kažkieno“ privataus intereso, o Druskininkų meras asmeniškai nebūtų padėjęs paorganizuoti statybų, atsiskaitinėjęs su statybos darbus atliekančiais darbininkais, neskambinėjęs buvusiam premjerui A.Butkevičiui ir Vyriausybės nariams, kad būtų pakeisti teisės aktai ir įteisintos nelegalios statybos.

Atstovauju Žemųjų Šančių bendruomenę ginče dėl sklypo Vokiečių g. 166. Mes pateikėme skundą dėl korupcinės schemos Kauno mieste ir šitas sklypas nurodytas kaip tokios veiklos pavyzdys. Korupcinė schema labai paprasta. Kauno mieste yra daug visuomeninės paskirties žemės sklypų, kuriuos galima naudoti visuomenei, t.y. tokiame sklype įrengti stadioną ar kitokį viešą objektą. Aišku, kad tokie sklypai neturi didelės vertės, nes miestas gali tos paskirties nepakeisti ir tada sklypą įsigijęs žmogus liks su tokia pačia paskirtimi ir negalės ten nieko daryti.

diena.lt

Tris didžiausius Lietuvos miestus valdo merai, kovojantys su įvairiausiais suvaržymais, galima sakyti, liberalių pažiūrų asmenybės. Tačiau Vilniaus laisvės siekiai nesulyginami nei su Kauno, nei su Klaipėdos.

“Vertybių požiūriu miestai gali išsirinkti visiškai skirtingus politikus į Seimą ir į savivaldą, svarbu, kad tas žmogus savivaldai būtų ūkiškas ir tvarkytų “arti namų” kylančias problemas”, – sakė politologas Vytautas Sinica.