Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Nors daugeliui Senasis Testamentas yra Sinajaus Sandoros sinonimas, ir todėl neva „netekęs reikšmės“, be ST teksto vargu ar įmanoma suvokti NT tekstą (o gal net ir pačią Naująją Sandorą, dėl kurios žr. Jer 31:31–32).

Priešistorės laikais, kada nebūta nei advokatų kontorų, nei antspaudų, sutartys vis tiek buvo sudaromos ir patvirtinamos. Sutartis per bendrą aukojimą yra galbūt seniausia. Jos pamatas – gyvybė, kurią laikome ir kurią vartojame maistui. Gyvybė tad paaukojama Sutarčiai ir ją paliudija, todėl ji yra kaip sutarties antspaudas, arba ženklas.

2016 metais Chanukos šventė, žydų kalendoriaus kislevo 25-ąją dieną, sutampa su Kalėdomis – gruodžio 25-ąją, kaip tai periodiškai ir atsitinka. Šis periodiškas sutapimas ir akivaizdus Chanukos bei Kalėdų švenčių dienos skaičiaus sutapimas žydų mėnulio-saulės ir grigališkajame saulės kalendoriuose, rodo, kad ši šventė sieja senosios Šventyklos tikėjimą su Evangelijos tikėjimu, kaip MESIJO ŠVIESOS DIENA. Juk Mesijas J-šūa‘ yra Šventykla visam Savo tikinčiųjų Kūnui.

Chanuka nėra D-vo Toroje įsakyta šventė. Ją įvedė makabėjai 165 m. kislevo 25 dieną, kad būtų įamžintas iš naujo konsekruotos Šventyklos atkūrimas bei vienai dienai turėto pašventinto Menoros aliejaus degimo aštuonias dienas stebuklas (plg. šventės paminėjimą Jn 10:22).

Baigiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją dalį – ČIA, trečiąją – ČIA, ketvirtąją – ČIA.

Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.

Tęsiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją dalį – ČIA, trečiąją – ČIA.

Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.

Tęsiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją dalį – ČIA.

Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.

Tęsiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.

Naujasis tikėjimas ir senoji tradicija

Vyresniosios kartos žmonės dar gali prisiminti sovietinį „mokslinį“ ateizmą, teigusį, neva Evangelijos atsirado ir visa krikščionybė susiformavo anksčiausiai II amžiuje. Evangelijos tikrai perėjo kruopščios atrankos ir kanonizavimo procesą, bet šiandien niekas neabejoja, kad pamatiniai krikščioniški tekstai surašyti jau nuo I a. šeštojo dešimtmečio. Kadangi tai tikėjimo šaltinis, visų pirma teigiantis Izaijo išpranašautą Mesijo Auką, šių tekstų nagrinėjimas reikalauja ypatingo atsargumo remtis tik neginčijamais pirmųjų rankraščių parodymais. Užtat paties krikščioniško tikėjimo raida pakankamai skaidriai atspindėta Apaštalų darbuose ir laiškuose, kurių autentiškumu bei ankstyva data niekas nebeabejoja. Apaštalų darbų autorystė priskiriama evangelistui gydytojui Lukui (plg. Kol 4:14; 2 Tim 4, 11; Fil 1:24), pradėjusiam Darbų aprašymą po šv. Pauliaus nuvykimo į Romą Nerono laikais.

Pradedame kalbininko dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.

VARDAS tarė Abraomui: [...] laiminčius tave laiminsiu ir keikiantįjį tave prakeiksiu“ (Pr 12:3)

Klausimo iškėlimas

Paklaustas, kodėl krikščioniškose šalyse ir tradicijoje gimę žmonės dalyvavo naciniame žydų genocide, Popiežius Jonas Paulius II atsakė, kas pats negalįs to suprasti. Vis dėlto suprasti galima, jei sugrįžtume 1691 metais atgalios – prie imperatoriaus Konstantino laiško I Bažnyčios susirinkimui Nikėjoje – ir net 300 metais dar anksčiau – prie apaštalo Pauliaus santykių su pakrikštytais Romos imperijos patriotais bei jo ginčų su apaštalais Petru ir Jokūbu bei kitais pirmaisiais krikščionimis Judėjoje.

Jėzus nori, kad net griūnant Jeruzalės šventyklai, tautoms kariaujant, žemės drebėjimų, ligų ir badmečių ištikti jo mokiniai visada būtų drąsūs ir ištikimi tikėjimui. Tikro krikščionio gyvenimas negali būti patogus ir ramus. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11).

Viešpaties diena artėja kiekvienam iš mūsų asmeniškai, tai mūsų mirties diena. Tą dieną Viešpats pasikvies mus į savo Tėviškus namus. Tačiau ši žinia neturi mūsų paversti nuliūdusiomis bevalėmis būtybėmis. Kristus pageidauja, kad mes dirbtume savo žemiškus darbus iki paskutinio atodūsio. Dievo mums duotas žemiškas vertybes privalome panaudoti tarpusavio meilei, kilniaširdiškumui ir teisingumui. Krikščionis nėra pesimistas. Jis tiki gėrio pergale ir jo triumfu. Krikščionybė yra amžinojo gyvenimo, amžinojo atsinaujinimo, amžinos veiklos ir kūrybos amžinas dalyvavimas dieviškoje kūryboje. Krikščionybė yra amžinoji pergalė prieš mirtį – būties prieš nebūtį amžinoji pergalė.

Vatikano radijas

Kasmet Europos Parlamento įteikiama Sacharovo premija už minties laisvę yra aukščiausias, didžiausią prestižą turintis Europos Sąjungos apdovanojimas žmogaus teisių srityje.

Įteikdamas Andrejaus Sacharovo, garsaus rusų mokslininko ir disidento, vardo premiją Europos Parlamentas pabrėžia du dalykus: visų pirma, Europos Sąjungos įsipareigojimą žmogaus teisėms, antra vertus, atkreipia pasaulio dėmesį ir drąsina tuos, kurie tampa žmogaus teisių šaukliais kartais labai sunkiomis ir pavojingomis aplinkybėmis.

Arabų kilmės prancūzų rašytojas, poetas ir dailininkas iš Maroko Taharas Benas Jellounas šiomis dienomis išplatino atvirą laišką, kuriame teigia, jog 86 metų Saint-Etienne-du-Rouvray bažnyčios kunigo nužudymas yra ženklas, kad buvo peržengtos visos ribos, ir todėl islamo religinės bendruomenės turėtų išvesti tikinčiuosius į gatves ir atsiriboti nuo to, kas vyksta, ypač nuo to, kas daroma islamo vardu.