Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Visa tai, ką mes apytikriai vadiname leftizmu su dėmesį labiausiai prikaustančiomis tokiomis jo grožybėmis kaip atmetimo subkultūra, homoseksualizmo propaganda, šeimos privatumo naikinimu ir apskritai šeimos sąvokos devalvavimu, o ypač žmogaus teisių koncepto profanavimu yra nešvankus galios žaidimas, kurį didžioji dalis žmonių priima kaip stichinę nelaimę, dėl pasiteisinimo bent prieš save retoriškai klausdami – o ką aš galiu padaryti?

Dažniausiai sutinkamas, jau trafaretu tapęs posakis byloja, kad visa tai yra baisuokliška mėšlo krūva, tačiau esą geriausiai būtų ją apeiti tylomis, pabandžius neišsimėšlint pačiam, neįminant į teritoriją užminavusias krūvas. Tačiau tuo ir naudojasi profesionalūs mėšlinčiai, dresiruodami populiaciją elgtis taip, kad neužsirautų (žodelytis iš jų žargono) naujų ideologinių draudimų draustinyje, siekdami išugdyti jiems absoliučiai paklusnų, naujojo nuolankumo dvasioje užraugtą žmogų.

Tai, ką apytikriai vadiname leftizmu su visomis jo grožybėmis neabejotinai yra Vakarų civilizacinius pagrindus naikinanti, jau įsisiautėjusi erozijos stichija. Kita vertus, dabar užduokime sau truputį sunkesnį klausimą – iš kur atsiranda tokia normalių refleksų visuomenės pagrindus trupinanti stichija, kas lemia užkrato pasidauginimą?

Kartais žmonės, žiūrėdami į amaro apnaikintus sodus, naiviai klausia – iš kur atsiranda tas amaras, ar iš niekur?.. Žinia, niekas iš nieko neatsiranda, o amarą soduose užveisia skruzdėlės, – štai taip.

Vadinamasis pažangizmas yra daugiaplanis reiškinys ir gali būti siejamas su daug kuo, tačiau – mažiausiai su pažanga. To pažangizmo užkeikimai yra taip radikaliai pasenę, kad jų pakartojimai primena lakstančius dinozaurus. Na, galbūt kažkiek sutirštinau spalvas, užteks sugrįžti į senovės Graikiją ir Platono dialoge „Puota“ aptiksime sofistų puoselėjamą pažangizmą kaip sustingimą ir užsiciklinimą laikantis senųjų papročių, o Sokrato, didžiausio sofistų kritiko, apmestų naujų būties apmąstymo perspektyvų kontekste toks pažangizmas jau atrodo kaip anarchronizmas.

Taigi pažangizmas jau buvo pasenęs dar prieš krikščionybės įsigalėjimą ir tuo pagrindu atsiradusios Vakarų kultūros stiebimąsi aukštyn, o moderniųjų laikų kontekste ideologinis pažangizmo užsiangažavimas iš esmės turėtų atrodyti dar labiau apgailėtina seniena. Tiesa sakant, buvo daromos pastangos atnaujinti pažangizmo orientacijas marksizme, tačiau išsisklaidžius marksizmo apžavams, vadinamajam pažangizmui nelieka nieko kaip grįžti prie šaknų, taigi prie to pažangizmo varianto, kuris buvo pasenęs dar įsčiose.

laikmetis.lt

Akivaizdi dešiniųjų aljanso pergalė Italijos parlamento rinkimuose, Giorgia Meloni (Džordža Meloni) partijos „Italijos broliai“ (FdI) pergalė, sukėlė sisteminės Europos žiniasklaidos įniršį.

Italijos rinkimų rezultatai buvo pagrindinė tema daugelyje žemyno laikraščių. Kairieji kartais kėlė isteriją, o dešinieji, kurių Vakarų Europoje įtaka žiniasklaidai menkesnė, džiaugėsi.

Prancūzijoje, kaimyninėje šalyje, kur pagrindinė žiniasklaida ypač nerimauja dėl Marine Le Pen draugų, taip pat Vengrijos Viktoro Orbano ir Lenkijos PiS pergalės, kitą dieną po Giorgia Meloni pergalės labiausiai isterikavo kairysis dienraštis „Libération“.

Kaip ir daugelis kairiųjų žiniasklaidos priemonių Europoje, „Libération“ Giorgią Meloni vadina „postfašiste“, nes jos politinė veikla prasidėjo nuo MSI – Italijos socialinio judėjimo, kurį po karo (1946 m.) sukūrė buvę fašistai. Jo tikslas buvo suburti po savo vėliava darbininkus, o kai 1992 m., būdama 15 metų, M. Meloni įsitraukė į politiką, jis jau nebebuvo fašistinis, o labiau platus nacionalinis konservatyvus politinis judėjimas su daugybe skirtingų tendencijų.

1994 m. MSI atstovai buvo Silvio Berlusconi vyriausybės ministrai, o pati Meloni 2008-2011 m. buvo jaunimo reikalų ministrė ketvirtojoje S. Berlusconi vyriausybėje. Nuo 2020 m. ji pirmininkauja Europos konservatorių ir reformistų frakcijai (kuriai priklauso Lenkijos PiS ir Ispanijos liberalkonservatyvioji partija „Vox“).

Jeigu mes juos vadiname pažangiečiais, jie mus – atsilikėliais. Ko daugiau norėti?

Tiesa, mes juos pravardžiuojame pažangiečiais, progresyvistais su didele doze ironija, jie mus apšaukia atsilikėliais labai tiesmukiškai, su teisuolišku įniršiu, nenumatydami jokių išlygų.

Štai Artūras Tereškinas straipsnyje „Atsilikėlių Lietuva“, publikuotame lrt.lt interneto dienraštyje, tą ir porina, išsakydamas savo netramdomą įniršį, kaip pastebi jis pats, iš homoseksualo pozicijų, drauge leisdamas nežinantiems, jeigu tokių dar yra, suprasti, kad Lietuva – tai prakeikta atsilikėlių žemė.

Tiesa, visais laikais būdavo krūvos atsilikėlių, tačiau mūsų laikų atsilikėliai, tarkime tie, kurie lieka užstrigę prigimtinės šeimos sampratoje, neva yra blogiausi iš blogiausių, nes jie neatgailauja dėl savo atsilikimo, nesimuša į krūtinę, nesibarsto galvų pelenais, kaip to pageidautų teisuoliškas pažangietis A.Tereškinas.

Marius Eidukonis, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, Jolanta Kryževičienė, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su klasika“, lrt.lt

Filmo „Mr. Landsbergis“ režisierius Sergejus Loznica Valstybiniame jaunimo teatre stato spektaklį, bet dalis aktorių laiko spektaklį antiukrainietišku ir traukiasi iš kūrybos proceso. Loznica ginasi esąs smerkiamas už dar nepastatytą spektaklį ir pjesę, kurios niekas neskaitė. Tačiau ją nuolat skaito aktoriai, jie jaučia moralinę pareigą klausti, ar vykstant karui valstybės teatre reikalingas spektaklis, vaizduojantis ukrainiečius žydšaudžius.

Rugsėjo pradžioje aktorius Andrius Bialobžeskis asmeninėje feisbuko paskyroje pasidalijo įrašu: „Ar aš kažko nesuprantu, ar valstybėj kažkas ne taip? Sergejus Loznica stato Valstybiniame jaunimo teatre atvirai antiukrainietišką spektaklį ir jokios reakcijos iš Kultūros ministerijos?“

Rugpjūtį paskelbta, kad vaidybinio ir dokumentinio kino režisierius S. Loznica debiutuos teatre – statys savo paties sukurtą inscenizaciją Barselonoje gyvenančio prancūzų ir amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romano „Eumenidės“ („The Kindly Ones“) motyvais. Spektaklio darbiniu pavadinimu „Mirties triumfas“ premjera numatoma gruodį.

Romanas pelnė Goncourt`ų premiją ir Prancūzijos akademijos Grand Prix. Veikale, be kitų temų, nagrinėjamas ir Holokausto atminimas. Veikalas į lietuvių kalbą dar nėra išverstas, tą ketinusi padaryti leidykla „Alma littera“ keičiantis aplinkybėms svarsto, ar verta sumanymą įgyvendinti.

Kaip vyksta manipuliavimas žmonėmis?

Būtina nukreipti žmonių dėmesį nuo svarbių problemų ir valdžios priimamų sprendimų, nuolat prisotinant informacinę erdvę pašaline informacija, kuri neturi nieko bendro su šalies problemomis. Ši informacija turi būti prikaustanti dėmesį ir neleidžianti pradėti mąstyti. Kuo ilgiau ji tęsiasi – tuo geriau. Idealu, jei ji turėtų tęsinį, ir primintų kino serialą su pakilimais ir atoslūgiais.

Valdžia eskaluoja tam tikrą problemą ir sukelia tam tikrą gyventojų reakciją, kurio išdavoje pasiekia rezultatą, kuris naudingas valdantiems sluoksniams.

Sukuriama ir demonizuojama grupė žmonių, kad patys piliečiai reikalautų priimti įstatymus, sugriežtinančius saugumo priemones ir apribojančius laisves.

Kažkada kažkoks Vladimiras Leninas rašė, kad komunizmas yra tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija, savo ruožtu mūsų laikų trubadūras, toks Rimvydas Valatka radijo laidoje atviru tekstu klausytojams leido suprasti, jog Lietuvos ateitis neatskiriamai yra susijusi su visuotine šalies homoseksualizacija.

Tačiau ir mes, šiandienos Lietuvos gyventojai, pernelyg nenutolome nuo elektrifikacijos kaip pažangos rodiklio supratimo, visuomeninio tiekėjo pakeitimą privačiu tiekėju ir prasidėjusį ta proga elektros kainų šuolį traktuodami kaip pažangesnę gyventojų aprūpinimo elektros energija formą. Sakoma, kad tokia elektrifikacijos forma yra pažangesnė už buvusiąją, tačiau, kaip drauge galima spręsti iš pranešimų radijuje, šalies homoseksualizacija yra dar pažangesnė žmonių bendrabūvio forma nei patobulintos modifikacijos elektrifikacija.

Žmonės, kurie nesupranta homoseksualizacijos kaip pagrindinės ateities gairės ir svarbiausios pažangos formos, R.Valatkos yra vadinami atsilikėliais, užstrigusiais praeityje žmonėmis, vingių jonais.

Stebina, kaip paprastai, daug nekvaršindami galvos, iš esmės pagal seniai žinomą proletkulto pavyzdį valatkos supranta pažangos sąvokos turinį ir prasmę, ar ne?

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus straipsnis ryškiai išsiskiria iš jau beveik neaprėpiamo tekstų apie karą Ukrainoje srauto ne tik tuo, kad jame pateikiama daug plačiajai visuomenei nežinomų faktų. Tokių faktų, kad nieko panašaus nesitikėjusiam ar tik šį tą girdėjusiam apie glaudų demokratinių Vakarų šalių ir despotiškos Rusijos bendradarbiavimą žmogui gali iš nuostabos užgniaužti kvapą. Šis tekstas ypač naudingas tuo, kad jis gali praverti akis ne vienam įpratusiam besąlygiškai tikėti bet kuria oficialiai skelbiama tiesa žmogui. Jame puikiai atskleidžiama, kokia milžiniška praraja gali atsiverti tarp skambių frazių apie demokratijos, laisvės bei žmogaus teisių vertybes ir už jų slypinčios jau ne tik pragmatiškos, bet iš esmės ciniškos prekybos interesais, kai į „neišvengiamas sąnaudas“ įtraukiamas net nekaltų žmonių kraujas.

Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai rėmė Lietuvos narystę euroatlantinėse struktūrose. Tačiau „nuosekliai“ nereiškia „aklai“. Visada laikėmės vidurio kelio tarp nuolankaus ir nemąstančio „euroentuziazmo“ ir provincialaus bei geopolitiškai trumparegiško „euroskepticizmo“. Buvome ir po šių įvykių dar labiau liksime eurorealistai. Ši nuostata iš esmės yra požiūris, kad Lietuvai narystė euroatlantinėse struktūrose yra gyvybiškai svarbi. Tačiau šiame požiūryje nėra „euroentuziastingo“ aklumo ta prasme, kad jis atspindi įsitikinimą, jos šios iš principo naudingos ir reikalingos struktūros nėra filantropų arba, kalbant paprasčiau, geraširdžių tetų ir dėdžių klubas. Tai reiškia, kad eurorealizmas įkūnija aiškų supratimą, jog patekus į turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių klubą jame vis dėlto reikia tvirtai ir protingai grumtis už lygiateisę ir garbingą vietą prie derybų ir pasitarimų stalo. Ir tai įmanoma padaryti tik būnant ir išliekant valstybe.

Mane visados truputėlį įžeidžia pasakojimai, kad neva mes visi anksčiau draugiškai nesupratome tikrosios Rusijos esmės arba apie tai kažką nutuokėme miglotai, nepakankamai. Esą net ir prasidėjus Krymo aneksijai niekas nesitikėjo, kad Rusija žengs taip toli. Taigi, kaip atrodo, pribrendo laikas patikslinti klausimą dėl nuomonių balanso, Rusijai pradėjus tiesioginį Ukrainos karinį užpuolimą ir nepriklausomos šalies draskymą dar 2014 metais.

Žinoma yra žmonių, kurie keičia savo nuomones, sekdami generaline linija, vairuojami laikmečio dvasios pastūmėjimų. Neseniai skaičiau ilgamečio konservatorių partijos nario Kęstučio Masiulio interviu, kur garbus veteranas išsako kažką panašaus į apgailestavimą, kad tapo politiku, įrodinėdamas, kad toks pasirinkimas yra nepakeliamai sunki našta, besitęsiantis 20 metų didvyrio pasiaukojimas dėl tautos.

Žinoma, K.Masiulis tikrai yra ne pats blogiausias variantas, greičiau – atvirkščiai. Tačiau mes neblogai prisimename ir tai, kad prieš dešimt su trupučiuku metų anas buvo aršus šeimos vertybių gynėjas, o dabar su konvertito įkarščiu gina vadinamųjų pažangiečių išpuolius prieš konstitucinę šeimos sampratą. Iš tiesų, kaip neretai būna, keičiasi konjunktūros pagrindiniai orientyrai, keičiasi ir žmogus, lengvai kaip išskrostos žuvies pūslė vandenyje apvirsta jo nuomonės.

STI

Skirtingai nei paskelbė LRT, Europos vaistų agentūra nėra patvirtinusi ketvirtosios dozės jokiai amžiaus grupei.

Europos vaistų agentūra neturi net įgaliojimų ką nors patvirtinti. Šios agentūros, tiksliau, jos Žmonėms skirtų vaistų komiteto (angl. Committee for Medicinal Products for Human use) darbas yra atlikti ekspertizę ir pateikti nuomonę (angl. opinion) Europos Komisijai, kuri priima sprendimą, adresuojamą ES valstybėms narėms.

Iš tiesų tai Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) bei Europos vaistų agentūros COVID-19 darbo grupė padarė išvadą, kad dar per anksti svarstyti galimybę skiepyti ketvirtąja mRNA COVID-19 vakcinų doze bendrą populiaciją, tačiau abi agentūros sutarė, kad ketvirtoji (antra stiprinamoji) dozė gali būti skiriama 80 metų ir vyresniems suaugusiesiems.