Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus straipsnis ryškiai išsiskiria iš jau beveik neaprėpiamo tekstų apie karą Ukrainoje srauto ne tik tuo, kad jame pateikiama daug plačiajai visuomenei nežinomų faktų. Tokių faktų, kad nieko panašaus nesitikėjusiam ar tik šį tą girdėjusiam apie glaudų demokratinių Vakarų šalių ir despotiškos Rusijos bendradarbiavimą žmogui gali iš nuostabos užgniaužti kvapą. Šis tekstas ypač naudingas tuo, kad jis gali praverti akis ne vienam įpratusiam besąlygiškai tikėti bet kuria oficialiai skelbiama tiesa žmogui. Jame puikiai atskleidžiama, kokia milžiniška praraja gali atsiverti tarp skambių frazių apie demokratijos, laisvės bei žmogaus teisių vertybes ir už jų slypinčios jau ne tik pragmatiškos, bet iš esmės ciniškos prekybos interesais, kai į „neišvengiamas sąnaudas“ įtraukiamas net nekaltų žmonių kraujas.

Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai rėmė Lietuvos narystę euroatlantinėse struktūrose. Tačiau „nuosekliai“ nereiškia „aklai“. Visada laikėmės vidurio kelio tarp nuolankaus ir nemąstančio „euroentuziazmo“ ir provincialaus bei geopolitiškai trumparegiško „euroskepticizmo“. Buvome ir po šių įvykių dar labiau liksime eurorealistai. Ši nuostata iš esmės yra požiūris, kad Lietuvai narystė euroatlantinėse struktūrose yra gyvybiškai svarbi. Tačiau šiame požiūryje nėra „euroentuziastingo“ aklumo ta prasme, kad jis atspindi įsitikinimą, jos šios iš principo naudingos ir reikalingos struktūros nėra filantropų arba, kalbant paprasčiau, geraširdžių tetų ir dėdžių klubas. Tai reiškia, kad eurorealizmas įkūnija aiškų supratimą, jog patekus į turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių klubą jame vis dėlto reikia tvirtai ir protingai grumtis už lygiateisę ir garbingą vietą prie derybų ir pasitarimų stalo. Ir tai įmanoma padaryti tik būnant ir išliekant valstybe.

Mane visados truputėlį įžeidžia pasakojimai, kad neva mes visi anksčiau draugiškai nesupratome tikrosios Rusijos esmės arba apie tai kažką nutuokėme miglotai, nepakankamai. Esą net ir prasidėjus Krymo aneksijai niekas nesitikėjo, kad Rusija žengs taip toli. Taigi, kaip atrodo, pribrendo laikas patikslinti klausimą dėl nuomonių balanso, Rusijai pradėjus tiesioginį Ukrainos karinį užpuolimą ir nepriklausomos šalies draskymą dar 2014 metais.

Žinoma yra žmonių, kurie keičia savo nuomones, sekdami generaline linija, vairuojami laikmečio dvasios pastūmėjimų. Neseniai skaičiau ilgamečio konservatorių partijos nario Kęstučio Masiulio interviu, kur garbus veteranas išsako kažką panašaus į apgailestavimą, kad tapo politiku, įrodinėdamas, kad toks pasirinkimas yra nepakeliamai sunki našta, besitęsiantis 20 metų didvyrio pasiaukojimas dėl tautos.

Žinoma, K.Masiulis tikrai yra ne pats blogiausias variantas, greičiau – atvirkščiai. Tačiau mes neblogai prisimename ir tai, kad prieš dešimt su trupučiuku metų anas buvo aršus šeimos vertybių gynėjas, o dabar su konvertito įkarščiu gina vadinamųjų pažangiečių išpuolius prieš konstitucinę šeimos sampratą. Iš tiesų, kaip neretai būna, keičiasi konjunktūros pagrindiniai orientyrai, keičiasi ir žmogus, lengvai kaip išskrostos žuvies pūslė vandenyje apvirsta jo nuomonės.

STI

Skirtingai nei paskelbė LRT, Europos vaistų agentūra nėra patvirtinusi ketvirtosios dozės jokiai amžiaus grupei.

Europos vaistų agentūra neturi net įgaliojimų ką nors patvirtinti. Šios agentūros, tiksliau, jos Žmonėms skirtų vaistų komiteto (angl. Committee for Medicinal Products for Human use) darbas yra atlikti ekspertizę ir pateikti nuomonę (angl. opinion) Europos Komisijai, kuri priima sprendimą, adresuojamą ES valstybėms narėms.

Iš tiesų tai Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) bei Europos vaistų agentūros COVID-19 darbo grupė padarė išvadą, kad dar per anksti svarstyti galimybę skiepyti ketvirtąja mRNA COVID-19 vakcinų doze bendrą populiaciją, tačiau abi agentūros sutarė, kad ketvirtoji (antra stiprinamoji) dozė gali būti skiriama 80 metų ir vyresniems suaugusiesiems.

unian.net

Japonija išbraukė „Azovo“ pulką iš teroristinių organizacijų sąrašo.

Oficialų pareiškimą apie tai savo svetainėje paskelbė Japonijos teisingumo ministerijos Pagrindinis tyrimų departamentas, išbraukdamas „Azovo“ pulką iš „Tarptautinis terorizmas 2021“ registro (priminsiu, „Azovo“ kariai didvyriškai priešinasi Putino teroristams Mariupolio mieste, kuriame teroristai sušaudė Lietuvos pasididžiavimą Mantą Kvedaravičių, su kuriuo šiandien atsisveikiname, – K.S.).

„Nors ir pavėluotai, bet teisingumas triumfuoja! Japonija atsiprašė „Azovo“ ir išbraukė jį iš teroristinių organizacijų sąrašo. Iki tol „Azovo“ pulkas buvo laikomas „neonacių grupe“, – Dnipro mieste aiškino Teritorinės gynybos pulko „Azovas“ vadas Rodionas Kudriašovas.

Jis taip pat tikisi atsiprašymo iš kitų šalių ir pasaulio žiniasklaidos. Balandžio pradžioje daugiau nei 200 Ukrainos politikų ir verslininkų pasirašė atvirą laišką CNN dėl Rusijos propagandos naratyvų naudojimo. Pasirašiusieji pabrėžė, kad Kremliaus toksiškos dezinformacijos atakos iš dalies buvo nukreiptos į CNN autorius ir auditoriją.

Primename, kad kovo pabaigoje per Japonijos televiziją pasirodė didelė istorija apie „Azovo“ veiklą, situaciją Mariupolyje ir miesto gynėjus.

„Svarbu, kad medžiaga būtų objektyvi, nes žurnalistai nusprendė susisiekti su mumis tiesiogiai, o ne kartoti tai, kas jau parašyta pagal rusiškas metodikėles“, – sakė Žorinas (Maksimas Žorinas – vienas iš „Azovo“ vadų, – K.S.).

Vertimas: Kastytis Stalioraitis/Veidaknygė.

Ukrainiečių kreipimasi į CNN dėl Azovo pulko šmeižto skatina atkreiptį dėmesį į labai pavojingą pasaulio žiniasklaidoje, taaip pat ir Lietuvos viešojoje erdvėje įsitvirtinusią tendenciją. Įkyriai kartojamos standartinės frazės apie putiniškąjį „fašizmą” ir „nacizmą”. Šitaip kuriama ydinga propagandinė painiava, kurios neįmanoma laikyti tik apmaudžia teorine klaida. Ukrainos patirtis rodo, kad jos praktiniai padariniai gali būti siaubingi. Karo išvakarėse paskelbtas putiniškasis šalies „denacifikavimo” planas žadėjo ir vis dar žada mirtį tautinę ir valstybinę savimonę turintiems ukrainiečiams. Būtent tiems, kurie 2014 m. išgelbėjo Ukrainos valstybę.

Tais metais jos paprasčiausiai nebuvo kam ginti. Sovietmečiu komunistinės „tautų draugystės” propagandos vadinamaisiais „proletariniais internacionalistais” paversta ukrainiečių visuomenės dalis buvo bejėgė. Neturėdama tautinio orumo ir praradusi Kremliaus propagandos ištrintą istorinę ir laisvės kovų atmintį, ji net nesuvokė, kam reikalinga Ukrainos valstybė ir kodėl taip jau blogai būtų sugrįžti į motušės Rusijos glėbį. Grėsusios pražūties akivaizdoje lemiamu momentu, o iš tikrųjų paskutinę akimirką, išgelbėjo „nacionalistiniai” savanorių batalionai. Azovas—turbūt šauniausias iš jų.

Pasaulio masinės informacijos priemonėse atsiranda vietos Rusijos propagandai apie Azovo pulką, kuris Ukrainos Nacionalinės gvardijos sudėtyje didvyriškai gina Mariupolį. Politikai pareiškia, kad tam tikra informacija užsienio šaltiniuose yra Kremliaus propaganda.

Kaip informuoja Censor.net, atvirą laišką CNN aktyviai platina Ukrainos politikai ir verslo atstovai.

„Be maisto, vandens, be galimybės persigrupuoti, papildyti šaudmenis Azovas kovoja su Rusijos žvėrimi. Ir būtent todėl mes, Ukrainos politikai, pramonininkai, verslininkai, Ukrainos piliečiai, išsiuntėme kolektyvinį laišką CNN, kad apgintume Azovo, šiandien ginančio Mariupolio laisvę ir nepriklausomybę, garbę ir gerą vardą“,– rašoma pranešime.

Ei, DELFI.lt įsikalkite į savo globalistinės neokomunistinės ideologijos pažeistas smegenis, kad tie jūsų taip vadinami kraštutinių dešiniųjų pažiūrų nacionalistai yra vieninteliai, kurie gali apginti Ukrainą ir Lietuvą nuo siaubingo rusiškojo imperializmo.

Jūs, gąsdindami žmones taip vadinamais kraštutinių dešiniųjų pažiūrų nacionalistais, kartojate Kremliaus naratyvą.

Ir dar jūsų suvokimo supratimui: neokomunistinės revoliucijos tikslas yra pakeisti Tikrovės principą Malonumo principu. Padariniai siaubingi: žmogus yra vientisas. Jeigu sutinka vadinti moterį vyru ar atvirkščiai. t. y. praranda autentišką realybės suvokimą, kaip jis gali adekvačiai suvokti ir karinę grėsmę? Ir kaip matote ši ideologija užvaldė ir didžiausias NATO nares - Vokietiją, Prancūziją ir galingiausią narę - JAV, nes kitaip jau seniai Ukraina būtų gavusi pilnavertę karinę pagalbą ir Rusija būtų išvyta iš Ukrainos tokiu būdu išgelbėjant tūkstančių žmonių gyvybę.

Pats nežinau to, kokiuose leidiniuose, portaluose ar forumuose savo pozicijas apie gyvenimo aktualijas paprastai išsako Šeimų sąjūdžio organizatoriai, tačiau jau ne pirmą kartą girdžiu kitų žmonių patikinimus, kad pastaruoju metu vadinamieji maršistai deklaruoja labai jau savitas kontroversijas apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, tokiu būdu tarsi ieškodami šiuo klausimu labiau subalansuotos tiesos nei tenkinamės dauguma iš mūsų, be jokių išlygų smerkiantys agresorių bei demonstruojantys savo pasišlykštėjimą Putino režimu.

Jeigu taip ir yra iš tiesų, pats laikas būtų daryti išvadą, kad Šeimų maršų, budinančių visuomenę, idėja buvo labai gera, tačiau tos idėjos įgyvendintojai, kaip parodė naujosios aplinkybės, yra pasitikėjimo nekeliantys, nelabai protingi žmonės, švelniai tariant, o iš tiesų – kaip reta dideli mulkiai, kraupūs nevykėliai, kurie kompromituoja idėją ir gali pastūmėti visuomenę į priešingą pusę.

Kad ir kaip žiūrėtume, visuomenėje šiandien tik baisų pasidygėjimą, nieko daugiau, turėtų sukelti, tarkime, toks apgailėtinas Orlausko nuogąstavimas, kad valdžia pasižadėjo priglobti karo pabėgėlių vaikus darželiuose, kai tų vietų darželiuose neva trūksta lietuvių šeimoms…

Tomas Viluckas, laikmetis.lt vyr. redaktorius

Karas Ukrainoje nustelbė daugybę mūsų visuomenėje vykstančių procesų. Nepastebėta liko ir vasario 22 d. Seimo Žmogaus teisių komiteto ir Europos Parlamento narės Aušros Maldeikienės inicijuota diskusija „Klerikalizmas, kaip iššūkis Bažnyčios socialiniam mokymui“. Joje galėjome išgirsti ne vieną kontroversišką mintį ir idėją.

Pirmiausia stebina pats faktas, kad šią diskusiją organizavo vienas iš Seimo komitetų. Diskusijos tema yra vidinis, Seimui nepavaldžios intitucijos, – Bažnyčios, – reikalas. Klerikalizmas yra specifinė Katalikų Bažnyčios problema, kuriai valstybė negali turėti kažin kokios įtakos.

Tačiau tiek klerikalizmas, tiek jo sąsajos su plačiąja visuomene yra kitų apmąstymų galimybė. Šiuo atveju mus labiau domina vieno iš diskusijoje dalyvavusių svečių pasisakymas. Diskusijos potemėje „Patirtys – apie tiltus ir barikadas Bažnyčioje“ kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas OFM.

Kunigas žinomas kaip disidentas, rašytojas, pamokslininkas, daugybės premijų laureatas, Vilniaus garbės pilietis. Taip pat jis – Lietuvos Vyskupų Konferencijai pavaldžios struktūros „Mažosios studijos“ (LRT) direktorius ir vyriausiasis redaktorius.

laisvavisuomene.lt

Krizių akivaizdoje mes mokame susitelkti bendram tikslui. Prasidėjus pandemijai kilo įvairios iniciatyvos padėti Lietuvos medikams ir gauti gydymui svarbias priemones. Dabar lietuviai vieningai pasiryžę gelbėti ir remti Ukrainos žmones.

Ir visgi sunku nepastebėti, kad šalia geranoriškų iniciatyvų mūsų šalyje vyksta ir kiti procesai – karo fone įsibėgėja raganų medžioklė tarp pačių lietuvių. Skelbiami verdiktai, kaltųjų sąrašai, o bendrapiliečiai siundomi vieni kitų naikinti – ir virtualiai, ir, kartais, fiziškai.

Klausimas, kiek šioje medžioklėje yra nuoširdaus siekio apsivalyti nuo prorusiškų jėgų, o kiek – susidoroti su politiniais ir idėjiniais oponetais, marginalizuoti ir išvaryti iš viešosios erdvės? Karas, regis, tapo tam patogiu pretekstu.

Vienas iš tokio dorojimosi pavyzdžių yra Pauliaus Jurkevičiaus tekstas: „Kas teisus: patriarchas Kirilas ar Zita Šličytė?“. Prieš balsavimą dėl partnerystės įstatymo išbraukimo iš Seimo pavasario sesijos darbotvarkės autorius išbandė gerai žinomą ir Rusijos plačiai naudojamą propagandos metodą – etikečių klijavimą.