Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Ne vien LRT tapusi valstybės lėšomis finansuojama partokratų viešųjų ryšių kontora. Tokios pat propagandos per kraštus varva ir privačiose, „nepriklausomose“ radijose ir televizijose, tik ten ji dar pigiau kainuoja. Pora „savų“ žmonių – ir protų dulkinimo kanalas tavo!

Danas Nagelė | respublika.lt

Seimo Kultūros komitetas pritarė naujos redakcijos LRT įstatymui. Pasak komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio, jei jam pritars ir visas Seimas, pagrindinė laukianti naujovė – nacionalinį transliuotoją valdys nebe vienas žmogus: sprendimus priiminės ne generalinis direktorius, o taryba, kuri, savo ruožtu, bus kontroliuojama iš išorės. Laukia ir daugiau svarbių naujovių.

DELFI.lt

Nuo pat Nepriklausomybės pradžios stabili, įvairiais balsais įvairiomis progomis (ir be jų) nenuilstamai kartojama tema yra „gilios senos demokratijos“ šalių pavyzdys.

Įvadinės pastabos. Šiuo tekstu niekaip nenoriu įžeisti ar pasmerkti žmonių, kurie segasi neužmirštuoles, nuoširdžiai ir be jokių šalutinių tikslų pagerbdami Sausio 13-osios nakties didvyrius.
Antra, nesutinku su tais, kurie mano, kad „neužmirštuolininkų“ ir „antineužmirštuolininkų“ kivirčas jau neva yra išsisėmęs, pavėlavęs ir beprasmis, tik be reikalo drumsčiantis šventą Sausio 13-osios aukų atminimą. Toliau bandysiu paaiškinti, kodėl.

Taigi. Sausio 13-oji yra ne šventė, o minėjimas, kaip ir nusako pats žodis, skirtas atminti svarbius praeities įvykius, neleisti jų pamiršti. Šalia Kovo 11-osios tai yra pamatinis naujausios Lietuvos valstybės istorijos įvykis. Nors minėjimų Lietuvos atminimo kultūroje ir atmintinų datų sąraše yra ne vienas, pradedant krikščioniškomis Kalėdomis (Išganytojo gimimo fakto atminimas) ar Velykomis (Jo kančios, mirties ir Prisikėlimo fakto atminimas), tačiau kažkodėl tik šiam minėjimui prireikė specialaus atminimo ženklo, kurių kiti istorinių įvykių minėjimai neturi. Taip gauname tam tikrą tautologiją, vedančią prie klausimo, kam ir kodėl atrodė būtina šį atminimo priminimo ženklą įterpti į jau susiformavusią Sausio 13-osios pagerbimo tradiciją, dargi padaryti jį centriniu? Ar jis tikrai buvo neišvengiamas, o jei taip, kokias funkcijas turėjo atlikti ir tebeatlieka?

Vis dėlto šiuosyk pabuvau babce gintariniais dantim… Sausakimšoje madingoje kavinėje sostinės centre pagaliau pavyko įsitaisyti prie vieno iš šalia sugrūstų staliukų. Kaimynystėje sėdėjo du jaunuoliai, tad nenorom girdėjau jų pokalbį. Netrukau pastebėti, kad vienas pašnekovų po anglišką žodį įsigudrina įterpti net trumpuosiuose sakiniuose, o ilgesniuose jie eina pramaišiui su lietuviškais kone santykiu vienas prie vieno. Kito kalba buvo žymiai švaresnė. „Gal emigrantų vaikai?“ – šmėkštelėjo mintis. Bet ne, „pas mus, Vilniuje“, nugirdau. Besiruošdama išeiti išdrįsau pasakyti pastabą. Anglinėtojas staiga paraudo. „Taip kalbama mūsų chebroje“, – atšovė.

Simbolis nurodo į tam tikrą tradiciją, kuri yra mūsų tapatybės pagrindas. Todėl, kai visuomenei ir tautai reikia daryti lemiamus pasirinkimus,lll simboliai tampa itin svarbūs. Simbolis nurodo su kokia tradicija save siejame. Savo ruožtu tapatinimasis su tradicija ir siekis išsaugoti tapatybę yra galingas motyvas, lemiantis tautos pasirinkimus kritiniais momentais. Todėl tiek 1918 metų savanoriams, tiek pokario partizanams, tiek Sausio 13-osios gynėjams buvo labai svarbūs Gedimino stulpų, vyties, vyčio kryžiaus, trispalvės simboliai. Ir todėl jie juos pabrėžtinai naudojo. Tikra (ne tik žodžiais) pagarba ir padėka jiems – tradicijos ir tapatybės, dėl kurios jie rizikavo savo gyvybe, prisiminimas bei tęsimas.

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą, prašydamas palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendį Stanislovui Tomui, nuteistam už viešosios tvarkos pažeidimą bei viešosios pagarbos vietos išniekinimą vandališkais veiksmais. Skundu prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, 2019 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis, kuriomis pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Alkas.lt

Lenkijos Ministras pirmininkas Mateušas Mozavieckis (Mateusz Morawiecki) prieš Naujus metus griežtai pasmerkė Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimus, kad Varšuva yra prisidėjusi kurstant Antrąjį pasaulinį karą. Skelbiame šį pareiškimą.

Kaip ir kada subtiliai, viešai pasityčioti iš valstybės prezidento, kad didžioji dauguma žmonių pamatytų, visi bent kiek mąstantys suprastų, bet negalėtum prikibti?

Geriausia proga – valstybės vadovo naujametinis sveikinimas. Visose šalyse toje kelių minučių transliacijoje kiekvienas žodis apgalvojamas, kiekviena smulkmena turi reikšmę: iškilmingai grojamas valstybės himnas, rodoma vėliava, visiems brangios vietos ir simboliai.

Gal čia ne itin šventinis pranešimas, bet dalinuosi. Apie ką kalbėjau prieš 7 metus, pasitvirtina. Prisimenate, kaip Valentinas Mazuronis su konservatoriais ir liberalais spaudė visus pradėti skalūnų dujų ir naftos paieškas, kaip buvo tyčiojamasi ir niekinami tam priešinęsi žygaitiškiai, šilutiškiai ir kitų vakarų Lietuvos gyventojai. Net iki šiol vis kartkartėmis pasigirsta verkšlenimai dėl „išvyto Chevron“.