Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šarlotsvilio įvykiuose susikoncentravo kažkas labai svarbaus, netgi esmingo JAV vidaus politikai. Anksčiau tai buvo įvardijama kaip „kultūriniai karai“, „paveldo“ ar „atminties“ karai. Man atrodo, kad šie ir panašūs pavadinimai tik nuvertina politinę prasmę tų JAV visuomenės procesų. Taip, tai dar tiesiogiai neveikia Wall Street‘o, akcijų rinkų, naftos kainų, ekonomikos politikos, mokesčių ar darbo vietų. Tačiau paskutiniai JAV prezidento rinkimai rodė, kad Liberal Left ir reakcija į tai yra vienas pagrindinių D.Trumpo išrinkimo politinių veiksnių.

Dabar didžiųjų žiniasklaidos koncernų reakcija į įvykius rodo, kad tęsiama tokia pati vertinimo schema, susiformavusi pokario Vokietijoje (kova su nacizmu ir antisemitizmu) ir vėliau išplitusi po visas Vakarų pasaulio valstybes su sava specifika (Prancūzijoje su kolonializmo, JAV – su rasizmo). Bet nuo pokario jau nutekėjo daug vandens ir situacija yra visiškai kitokia. Nejaugi tikimasi, kad niekam nešaus į galvą paprasčiausias klausimas: o iš kur staiga vidury dienos atsiranda neonaciai, baltaodžiai rasistai, nacionalistai radikalai? Kaip, kodėl po 70 metų nuoseklaus politinio darbo šitie vėl iš niekur nieko atsiranda kaip didžiulė organizuota jėga? Kokios to priežastys? Tas pats klausimas galioja ir Vakarų Europai, kur kiekvienoje valstybėje – nuo Ispanijos iki Suomijos – kyla „radikalai nacionalistai“. Tas pats galioja ir Centrinei Europai – Vengrijai, Lenkijai, Čekijai, Slovakijai.

Alfa.lt

Baugu dėl žmonių, kurie ne tik abejingai stebi, kaip kasdien vis labiau ribojamos jų laisvės ir kišamasi į privatumą, bet tam su džiaugsmu pritaria ir įsivaizduoja esantys pažangūs. Kai dauguma nori gyventi kalėjime su prižiūrėtojais – pradedi matyti dugną.

DELFI.lt

Donaldui Trumpui pasmerkus tai, ką jis pavadino „baisiu neapykantos, fanatizmo ir smurto proveržiu iš daugelio pusių“ (on many sides – pakartota dukart), abiejų partijų lyderiai ir žiniasklaida choru pasipiktino pačiu tokiu pasipiktinimu: prezidentas drįsta manyti, kad neapykanta, fanatizmas ir smurtas nėra vien dešiniųjų ekstremistų atributai, kad atitinkamai ne mažiau charakterizuotini ir paminklų konfederatams nugriovimo šalininkai, ir netgi, kad pusių, dalyvaujančių šiame reikale, yra daugiau negu dvi: neapibrėžtai „daug“.

„Ūkininko patarėjas“

Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai (NATO) socialiniuose tinkluose paskelbus trumpą filmuką apie Baltijos šalių partizanus „miško brolius“ – gana santūrų  ir politiškai korektišką  pasakojimą, kaip latviai, estai ir ypač lietuviai vienų vieni 10 metų priešinosi sovietinei okupacijai, net ir tas atsargus 8 minučių vaizdo klipas atidengė Kremliaus propagandos silpnąsias vietas.

Veidaknygė

Visi žino tą pamokymą, kad jeigu ilgai apsimetinėsi puolęs į bėdą (kad skęsti, kad gaisras, kad tave muša ir pan.), tai ilgainiui į pagalbos šauksmą niekas nebekreips dėmesio. Net ir tada, kai pavojus bus realus, nes niekas nebetikės.

Tas pamokymas tiesiog tobulai iliustruoja kairiojo liberalizmo (leftizmo) nūdien brandinamų vaisių ateitį.

Prof. V. Radžvilo prašymu dalijamės jo komentaru apie premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymą, kodėl ruošiasi mažinti apmokestinimą turtingiesiems (skaityti publikaciją Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis: „Turtingųjų pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą“)“.

Pro Patria

Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė parašė straipsnį jautriu pavadinimu „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“. Reaguodama į profesoriaus Vytauto Radžvilo straipsnį „Mankurtizmo spąstai“ bei į diskusijas viešojoje erdvėje apie profesoriaus padėtį jų bendroje darbovietėje, N. Putinaitė teigia, jog „Lietuvoje stipriai reiškiasi kelios netolerancijai priskirtinos reakcijos į kitokią ar nepatinkančią poziciją, pažiūras ir idėjas“. Jos tikslas – pakalbėti apie tai per asmeninę prizmę, kadangi minėtame straipsnyje gvildenami jos atžvilgiu asmeniški dalykai.

Vyriausybės tinklapis 2017 m. liepos 20 d. paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.

Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.

Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:

Ačiū už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums ar vyriausybei, ar iš viso šitą laišką ištrinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita.

Pasisakysiu.

Kam naudinga antirusiška isterika artėjant rugpjūčiui? Dar suprasčiau, jei savo apmaudą už sugriautus gyvenimus lietų tikrai nuo okupacijos nukentėję tremtiniai, politiniai kaliniai, rezistentai.

Bet avanscenoje matome visai kitą publiką, kilusią iš sovietinės nomenklatūros ir komsomolo, kuri nenukentėjo nei nuo sovietų, nei nuo Sąjūdžio „fašistinio“ režimo. Kažkaip sunku patikėti šios publikos uolaus patriotizmo nuoširdumu.

Kviečiame susipažinti su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) dėstytojų kreipimusi į bendruomenę, paskelbtu jos veidaknygės paskyroje. Kreipimąsi pasirašę 18 akademinės bendruomenės narių ne tik palaiko instituto vadovybės priimtą sprendimą prof. Vytauto Radžvilo skaitomą privalomąjį kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ padaryti pasirenkamuoju, bet ir išsako paramą tiems kolegoms, kurie, šiomis dienomis mielai viešinę savo toli gražu ne kolegiškus vertinimus, toje pačioje viešojoje erdvėje sulaukė ne pritarimo, o atkirčio ir pasijuto… užsipulti, kaip teigia kreipimosi autoriai, net apšmeižti – paties prof. V. Radžvilo.