Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus straipsnis ryškiai išsiskiria iš jau beveik neaprėpiamo tekstų apie karą Ukrainoje srauto ne tik tuo, kad jame pateikiama daug plačiajai visuomenei nežinomų faktų. Tokių faktų, kad nieko panašaus nesitikėjusiam ar tik šį tą girdėjusiam apie glaudų demokratinių Vakarų šalių ir despotiškos Rusijos bendradarbiavimą žmogui gali iš nuostabos užgniaužti kvapą. Šis tekstas ypač naudingas tuo, kad jis gali praverti akis ne vienam įpratusiam besąlygiškai tikėti bet kuria oficialiai skelbiama tiesa žmogui. Jame puikiai atskleidžiama, kokia milžiniška praraja gali atsiverti tarp skambių frazių apie demokratijos, laisvės bei žmogaus teisių vertybes ir už jų slypinčios jau ne tik pragmatiškos, bet iš esmės ciniškos prekybos interesais, kai į „neišvengiamas sąnaudas“ įtraukiamas net nekaltų žmonių kraujas.
Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai rėmė Lietuvos narystę euroatlantinėse struktūrose. Tačiau „nuosekliai“ nereiškia „aklai“. Visada laikėmės vidurio kelio tarp nuolankaus ir nemąstančio „euroentuziazmo“ ir provincialaus bei geopolitiškai trumparegiško „euroskepticizmo“. Buvome ir po šių įvykių dar labiau liksime eurorealistai. Ši nuostata iš esmės yra požiūris, kad Lietuvai narystė euroatlantinėse struktūrose yra gyvybiškai svarbi. Tačiau šiame požiūryje nėra „euroentuziastingo“ aklumo ta prasme, kad jis atspindi įsitikinimą, jos šios iš principo naudingos ir reikalingos struktūros nėra filantropų arba, kalbant paprasčiau, geraširdžių tetų ir dėdžių klubas. Tai reiškia, kad eurorealizmas įkūnija aiškų supratimą, jog patekus į turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių klubą jame vis dėlto reikia tvirtai ir protingai grumtis už lygiateisę ir garbingą vietą prie derybų ir pasitarimų stalo. Ir tai įmanoma padaryti tik būnant ir išliekant valstybe.