Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Sovietmečio disidentai daugybę metų buvo vadinami ekstremistais ir radikalais, nes kalbėjo apie Molotovo-Ribentropo paktą ir juodino šviesią tarybinio gyvenimo tikrovę. Kol pakilus Sąjūdžio bangai nuščiuvusi tauta sužinojo, suprato ir patikėjo, kad jie buvo teisūs.

DELFI.lt

Kai prezidentas Valdas Adamkus atsargiai užsiminė, o prezidentė Dalia Grybauskaitė atvirai prabilo apie Lietuvą užvaldyti bandančius oligarchus, pradėta svarstyti, kas ta oligarchija ir kodėl reikia su ja kovoti.

Dažniausiai girdėjome nuomonę, kad oligarchizacijos tendencijas Lietuvoje liudija atsirandantys verslo, žiniasklaidos ir politikos hibridiniai dariniai – interesų grupės, besinaudojančios tiek užkulisine, tiek vieša (informacijos kanalais skleidžiama) įtaka.

Savaitgalį praleidau gamtoje, tuo tarpu socialdemokratas Arkadijus Vinokuras, pasitaręs su reguliariai anglų kalba Lietuvą blogiausiomis spalvomis aprašančiu VU dėstytoju Fabio Belafatti, parašė man atsakymą dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos. Pasižiūrėjęs komentarus po tekstu matau, kad skaitytojų tokia propaganda neįtikino ir atsakinėti tekstu nėra reikalo.

Ką darys Neringa Venckienė, kai baigsis teismai?

Dalijamės buvusios politikės ir buvusios teisėjos, mamos ir globėjos, teisiamosios ir kalinės interviu, duotu Rūtai Janutienei atgimusioje „Paskutinėje instancijoje“ (OpTV). Kalbėtasi atvirai ir išsamiai – apie slapta paliktą Lietuvą ir gyvenimą Amerikoje, mėginimą pabėgti nuo sargų Lenkijoje, sūnų ir dukterėčią, skyrybas ir prarastą aukštą padėtį visuomenėje.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius, ir per visą XX amžių, mes prisiklausėme labai daug ideologinių pasakų ir nuo jų tapome priklausomi, kaip kokie Pavlovo šuneliai.

Yra toks keistas fenomenas, egzistuojantis jau daug metų po nepriklausomybės atgavimo. Tai lietuvių savinieka, pasireiškianti neapykanta, pagieža, panieka, patyčiomis, skepticizmu, netikėjimu, įtarimais ar abejonėmis kito sėkme arba geranoriškumu, paslėptu pavydu, kenkimu, demonstratyviu galios rodymu ir išnaudojimu, išskirtinai aštriu (savi)kritiškumu, perdėtu nusiniekinimu ir t. t. Ilgas ir bjaurus sąrašas būtų... Žodžiu, toks toksiškas socialinis-psichologinis fonas, slogi atmosfera, mus lydinti visur, kad to nė nebepastebime, laikome savaime suprantamu dalyku, net gero tono ženklu.

Niekada pasaulio didiesiems neatsiveria tokios galimybės kaip per karą ir marą, iš dangaus tykiai krintant tuščių pinigų manai. Ir valdžia, ir opozicija susiriesdama stengiasi panaudoti situaciją savo interesams.

Tam tikru mastu tai natūralu, tačiau pas mus ribos peržengtos ir tragedija jau virsta komedija. O gal manot, kad tie, kurie šitiek metų melavo ir dirbo sau, dabar staiga atsivertė ir dėl pandemijos jiems išdygo angelo sparneliai?

Vakar pamačiau, kad kai kurias istorikes papiktino mano paskelbtame Daliaus Stanciko knygos pristatyme įrašytas sakinys, kad autorius yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialistas (kas jis iš tiesų ir yra). Esą toks sakinys skaitytojams sukuria klaidingą įspūdį, kad ši knyga yra LGGRTC leidinys, tarytum ir Centro oficiali pozicija. Idėja, kad konkretaus asmens autorinė knyga apskritai gali reikšti kažkokios institucijos poziciją ir kalbėti jos vardu, apskritai atrodo giliai subiurokratėjusio mąstymo apraiška. Absurdo viršūnė teigti, kad paminėjus autoriaus darbovietę, knyga tampa tos įstaigos oficialia pozicija. Neseniai teko girdėti, kad panaši tvarka galioja Baltarusijos istorikams.

Naujoji vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė, prisistatydama visuomenei, interviu pasakė, kad vaikas yra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė, ir prašo gyventojų išgirdus už sienos verkiant kaimynų vaiką nueiti paklausti kaimynų, ar viskas gerai, ir pasisiūlyti padėti. Viskas suformuluota labai gražiai ir širdingai, tikriausiai tokiais pasisakymais tikėtasi nuraminti visuomenę šia jautria tema, bet man jie kelia siaubą, kad šeimų persekiojimas tęsis toliau ir kad komunistinė „vaikas priklauso valstybei“ pasaulėžiūra leidžia šaknis.

Kai prasideda, ko nelauki, visi planai lekia velniop. Alytaus gaisras, „paprasto“ gripo pandemija – viskam buvo nutarimai, struktūros, pratybos, priemonių planai, įsisavinamos lėšos. Kai prasidėjo, paaiškėjo, kad tai buvo butaforija, nes niekas neveikė. Taip būtų ir su Astravu. Nusipirkim dar toną tablečių.