Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Slovakijos parlamentas prieš keletą dienų neratifikavo Stambulo konvencijos. Mūsų žiniasklaida,  politologai to beveik nepastebėjo.

Dalijamės ir mes Almanto Stankūno „Facebook“ paskyros parinktais prisiminimais.

Trejus metus trukusios politinės gūžynės baigėsi. Lietuvos politinis ir partinis laukas galutinai susijaukė. Jo laukia neišvengiamas per(si)tvarkymas.

Dalijamės naujojo Respublikos prezidento Gitano Nausėdos kalbomis, pasakytomis liepos 12-ąją – inauguracijos dieną.
Pirmoji pasakyta Seime, davus Prezidento priesaiką, antroji – Simono Daukanto aikštėje, jau perėmus Prezidentūrą.

Likus lygiai mėnesiui iki naujojo šalies vadovo inauguracijos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė savo paskutinį metinį pranešimą. Pranešimas nuskambėjo ir netrukus po to, kai dienos šviesą išvydo ir bent jau socialiniuose tinkluose buvo nemažai aptarinėta Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės knyga „Nustokime krūpčioti“, kurioje autorė aprašė D. Grybauskaitės vadovavimo dešimtmetį. Nors tiek knygoje, tiek pranešime buvo daug dėmesio skirta ir iš esmės teisingų pastabų pasakyta apie Lietuvos užsienio politikos gaires (išskyrus susireikšminusią ir nuo realybės atitolusią panegiriką), tačiau tiek knyga, tiek pranešimas paliko kontraversišką įspūdį. Apie pačią knygą pasakyčiau dar griežčiau. Knyga primena vieno nupušusio sovietinio genseko neaiškaus žanro pasakų knygelę „Mažoji žemė“ (Malaja zemlia). Tad jei tokie panegirikos „bestseleriai“ gimsta 29-aisiais nepriklausomos Lietuvos metais, gal su ta Valstybe ir ne viskas taip gerai, kaip nušvietė p. Prezidentė...

Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš Laisvos visuomenės instituto interviu su dabar jau išrinktuoju, o tuomet dar tik pretendentu į Lietuvos Respublikos prezidentus Gitanu Nausėda.

a) Gabrielius siūlo už jo partiją trečdaliu daugiau balsų surinkusiai Šimonytei imtis vesti konservatorių sąrašą kitų metų Seimo rinkimuose, tampant tokia pat “lizingine” lydere, kaip ir Skvernelis pas Karbauskį.

Naudos iš to jei ir būtų, tai labai nedaug, nes liberalų balsai, kurios sekmadienį prezidento rinkimuose rinko Šimonytė, konservatoriams per Seimo rinkimus tikrai nenueis, jų rinkimui jau kuriama nauja Laisvės partija su Raudonąja Armonaite priešakyje.

O ir pačią Šimonytę konservatorių jaunoji “Gabrieliaus šaukimo” partinė nomenklatūra, godi pergalių ir postų, mikliai nudusintų, gal net dar iki rinkimų.

Pasibaigus rinkimų batalijų maratonams, partijų lyderiai ir jų aplinkos žmonės sutartinai ėmė kalbėti apie būtinumą persitvarkyti, atsižvelgiant į rinkimų rezultatus ir pasikeitusias politines nuotaikas. Tose kalbose bene labiausiai išplito visiems tarsi savaime aiški „tuščio lapo“ metafora. Valdantieji kviečia politinius partnerius stiprinti ir plėsti koaliciją, siūlydami pradėti nuo „tuščio lapo“. Partneriai, o ir kitos suinteresuotos politinės grupės rodo, kad tas „lapas“ priimtinas. Juolab kad ir išrinktajam prezidentui Gitanui Nausėdai ši metafora labai tinka – ji kuo puikiausiai įsirašo į jo esminę prezidentinės kompanijos nuostatą sodinti politines jėgas prie derybų stalo ir skatinti jas susikalbėti. Tad vertėtų kiek pasiaiškinti, koks tas galimas „tuščio lapo“ politikos turinys, nes nei partijų lyderiai, nei įtakingos politikų grupuotės, nei pats išrinktasis prezidentas jokiu būdu nevaikšto su tuščiais sąmonės „lapais“ – visi galimų politinių derybų dalyviai turi savo politinius ir asmeninius tikslus bei lūkesčius, visi jie savaip įsivaizduoja Lietuvos artimiausią ateitį, visi jie nelabai suvokia, kaip keisis Europos Sąjungos raidos scenarijus išsirinkus naujus aukščiausius ES vadovus.

Gitanas Nausėda antrajame rinkimų ture gavo dvigubai daugiau negu pirmajame, tuo tarpu pirmojo turo nugalėtoja Ingrida Šimonytė  antrajame ture surinko net 10 tūkst. mažiau.

Pagrindinė I. Šimonytės pralaimėjimo priežastis yra viena: antrajame ture, kaip paprastai, visi iškritę vienijasi prieš konservatorius. Taip buvo ir per paskutinius Seimo rinkimus, kai pirmojo turo nugalėtojus konservatorius antrajame ture į opoziciją tiesiog nusviedė  valstiečiai. Iš esmės ši tendencija nuolat kartojasi nuo pat 2000 metų.

Kokia šio reiškinio priežastis – tegul mąsto patys konservatoriai (galima tik jiems pasufleruoti, kad Rusija čia ne prie ko).

Konservatorių arogancijai tauta eilinį kartą rodo vietą ir stato į kampą.