Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

„Miškai“

Graudi realybė – lietuvių tauta nyksta akyse. Lietuva, kaip Tautos buveinė, tvirtėja, bet jos esmė, turinys byra ir nyksta.

Skaudu. Atlaikę šimtametes okupacijas, išsaugoję uždraustą žodį, išstovėję žiauriausiose geopolitinėse pervartose, požemių bunkeriuose, tremtyse ir lageriuose, anot poeto – šitiek trinti, klumpam svajonės išsipildyme, neatsigręždami bėgam nuo jos. Negi atlaikėme žemesnių civilizacijų priespaudą tik tam, kad ištirptume aukštesnėse?

Šeima tvirta ne tada, kai gerai. Kai visi drybso sekmadienį krėsluose prie baseinėlio su kokteiliais. Kas ko vertas sužinai atėjus išbandymams. Kai kyla tikra grėsmė visiems ir kiekvienam.

Jei vieningai prieš pavojus, mūru už kitą, negaila paaukoti dalį savo patogumų – tai šeima. Jei riejasi ir kaltina, jei nusispjaut vienam ant kito ir to, kas bus, jei tik pykšt pykšt durys ir užsidaro savo kambariuose – šeimos nėra. Tik laiko klausimas, kada subyrės.

Taip dabar Europos Sąjungoje. Pradžia buvo graži ir protinga, bet tai jau antika. Vidinių įcentrinių ryšių nebelikę. Tik pačiulbėjimai apie amžinąsias vertybes. Pirmas rimtas išbandymas, ir didingos tuštybės kaukės nukrito.

...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdybos pareigūnai politinei partijai „Tvarka ir teisingumas“, kaip juridiniam asmeniui, pateikė įtarimus dėl prekybos poveikiu ir pinigų plovimo.

Kaip gruodžio 30 d. pranešė STT, atliekant 2014 m. pabaigoje pradėtą didelės apimties ikiteisminį tyrimą dėl prekybos poveikiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad nusikalstamos veikos buvo vykdomos siekiant neteisėtos naudos partijai.

Prancūzijai teko išgyventi dar vieną siaubingą teroristinį išpuolį – žmonės verkia, drąsinasi, užjaučia vieni kitus ir stengiasi kuo gali padėti. Gausu nesavanaudiškos veiksmingos užuojautos pavyzdžių, kurie rodo europietiškos visuomenės solidarumo galią. Užjaučiame prancūzus ir mes, lietuviai. Ašaros kaupiasi akyse regint tragedijos aukų artimuosius, jų palaikyti prie Prancūzijos ambasadų kitose šalyse besibūriuojančias minias.

Pusė gyvenimo praeina, kol išmoksti kalbėti. Kitą pusę mokaisi tylėti. Apie ką šiandien tylėsim, žmonės? Šeimoje, gatvėje, studijose? Kaip visais laikais – apie tai, kas svarbiausia.

Kai tylim, amžinatilsį Ezopą atstoja akių kontaktai. Susijungi – iškart pamatai, apie ką tylim. Ir net ką tylim, ir kodėl. Tylėjimas mūsų kalba. Tylim agresyviai, nuolankiai ar su piktdžiuga. Dažniau liūdnai negu kaltai. Kartais net linksmai ar iššaukiančiai.

Tie, kurie tyli piktai, tyliai pyksta ant tų, kurie tyli iš išskaičiavimo. Socialiniuose tinkluose spurdančių riterių turnyrai. Dėl to, apie ką ir dėl ko tyli. Čia teisėjų nėra. Ir taisyklių jokių nėra. Geriau jau su jais netylėkit. Belaisvių ten niekas neima.

„Lietuvos rytas“

Šventės be šventumo ir džiaugsmo. Bažnyčios be Dievo. Tušti pliurpalai be tikėjimo ir vilties. Užgesę akys. Kada reikia, gaiviais rytais prieš kaitrą kiemsargiai iškabina vėliavas.

Ačiū ir už tai. Esam aktoriai ir žiūrovai. Teatras, kur už virvučių tampom patys save. Kaip atpažįstama. Įprasta ir miela. Nes be to nebegalim.