Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Latviai savo valstybės šimtmetį atšventė kitaip negu mes. Atidžiai įsižiūrėkime į didingų Rygoje įvykusių eitynių reginį ir susimąstykime. Skirtumas tarp jų ir mūsų – pribloškiantis. Lietuva atšventė pati nesuprasdama, kas ji yra ir ką švenčia – lyg ir valstybės, lyg ir ES provincijos jubiliejų. Latviai šventė savo valstybę. Kitaip negu mes, jie suprato, kad ką nors švenčiant būtina kulminacijos akimirka, kai visos šventės prasmės sueina į vieną tašką ir perkeičia joje dalyvaujančius žmones. Mes į šią viršūnę neįkopėme ir net nemėginome pakilti. Lietuvos gimtadienis iš esmės virto tik kiek triukšmingesne pramogavimo diena, skirta trumpam „prasiblaškyti“ nuo pilkos kasdienybės rūpesčių. Ši diena taip ir liko dvasiškai bei politiškai neįprasminta, ji taip ir netapo akimirka, kurioje amžinybės perspektyvoje būtų susitikusios lietuvių tautos praeitis, dabartis ir ateitis.

Europos Sąjunga buvo kuriama prieš totalitarizmą – atvirą terorą prieš savo piliečius ir kitas valstybes. Ir ji sėkmingai tai padarė. ES yra Šaltojo karo darinys, kai kiekvienas buvo už save ir kuo nors (sąjungininkais), kad galėtų išgyventi ir atremti atvirą agresiją. Žiūrint dar giliau, ES – tai 19 a. procesų kūrinys, tiksliau, reakcija į to ilgojo šimtmečio pagrindinius procesus – industrializmą ir agresyvųjį nacionalizmą.

Kuriozas dėl neįvykusio prezidentės skrydžio į Rygą (taip pat ir į Taliną) – tai ne vien valstybės vadovės darbotvarkės planavimo, diplomatinio protokolo ir visos užsienio politikos klausimas. Problema net didesnė už pačios D.Grybauskaitės personą, jeigu taip galima būtų pasakyti.

Tai svarbu. Streikuojantys mokytojai daro Lietuvą geresnę. Daug geresnę, nei galite įsivaizduoti. Jų vėl bijo. Vėl bijos.
Jie. Valdžia. Vėl į jų galvas grąžinama – lietuviai ne avinai, vedami kur nori.

„Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“ 1978 m. lapkričio 13 d. įsteigė kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis, kad atkreiptų pasaulio dėmesį į tikinčiųjų diskriminavimą sovietų Lietuvoje. Vėliau prie jų prisijungė Leonas Kalinauskas, Vaclovas Stakėnas, Algimantas Keina ir Kazimieras Žilys. 

Tobulai tikslus Audriaus Bačiulio išaiškinimas, kaip siaubingai nusišneka Emanuelis Macronas.
Patriotizmas yra savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę.
Pagal Macroną, šie dalykai vienas kitam prieštarauja.

Rytoj, lapkričio 11 d., sukanka šimtas metų, kai baigėsi iki tol neregėtos žmonijos istorijoje skerdynės – Pirmasis Pasaulinis karas, kurio pasekmes sunku pervertinti: žlugusios senosios Europos imperijos ir monarchų dinastijos, bolševikų Spalio perversmas Rusijoje, Jungtinių Tautų organizacijos susikūrimas, Amerikos prezidento Vudrou Vilsono istorinė 14 punktų kalba, visiems laikams įtvirtinusi tautų apsisprendimo teisę,  ir t. t. Be abejo, ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas.

Šiandien sukanka lygiai dveji metai nuo to ryto, kai Amerika atsibudo po vakarykščių rinkimų naujame pasaulyje, kuriame atsirado žmogus, tiesiai ir be užuolankų pasakęs debilams, kad jie debilai. Kad užsitęsusi liberastinė fiesta, vedanti šalį į bedugnę, pradeda savo baigtį. Kad Amerika pirmiausia.

Tekstai, tekstai, tekstai, ir dar kartą tekstai. Peticijos, rezoliucijos, deklaracijos, kurios nieko nekeičia, net tokios dvasinės žąsies Žiobienės nepaklibina. Visos deklaracijos šiai asabai kaip vanduo nuo plunksnų. Vadinasi, tas tekstų rašymas yra tik energijos švaistymas ir tuščias laiko gaišimas. Akivaizdu, kad veikti reikia kitaip, jei iš tikro norime rezultatų.

Atėjo į galvą mintis, ar ne laikas būtų atgaivinti radijo stotį „Amerikos balsas“? Turėtume bent kažkokią žinių ir interpretacijų alternatyvą.

Ir kaip sovietų laikais mūsų tėvai, priglaustume ausį vakarais prie radijo imtuvų pro šnypštesį pasiklausyti malonaus ausiai Romo Sakadolskio šaukinio „Amerikos balsas“ kalba į Lietuvą.