Niekas ir niekada neįtikins manęs, jog pedofilijos nebuvo. Niekas. Nei šimtai teismo sprendimų, šūsnys prokurorų nutarimų. Nei manęs, nei Deimantės artimųjų, šalia kurių būdama ji patyrė laimingos vaikystės akimirkas.
Ir kurie ne iš teisminės valdžios sausa kalba surašytų sakinių, o iš vaiko lūpų tiesiogiai girdėjo žodžius, nuo kurių kraupo. O vėliau jau kraupo nuo grėsmingiausių institucijų siunčiamų raštų, reikalaujančių, įsakančių, grasinančių...
Patikėkite, jog liko Deimantės žodžių, kurių net nesiryžome dėti į knygą ar net sakyti žmonėms.
Ir aš, ir mano artimieji žino tiesą ne iš akivaizdžiai „parsiduodančių“ žurnalistų ar redakcijų antraščių. Ir tiesa suteikia stiprybės priešintis neteisybei iki galo.
Nepaisant teisminės valdžios nurodymų – sprendimų, netiesiogiai reikalaujančių atsisakyti, pasiduoti, nutilti, palūžti.
Bent kiek pabandykite įsivaizduoti, ką jaučiame mes, Deimantės artimieji, iš kurių fizine prievarta išplėšiamas mūsų vaikas ir pradanginamas. Kai mes tikrai žinome, ką teko jai patirti ir kam ji vėl grąžinama. Ar mes galėjome elgtis kitaip? Ar mes galime elgtis kitaip dabar ?
