Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Toks klausimas gali kilti, pastebėjus, kad D.Grybauskaitė pastarosiomis dienomis, komentuodama tranzito į Kaliningradą skandalo aplinkybes, kažkaip netikėtai pabandė nukreipti ugnį į Gitaną Nausėdą.

Nesakau, kad pirmoji ėmė ir užsipuolė antrąjį, greičiau laidė neparankias dabartiniam prezidentui užuominas, neminėdama tiesiogiai jo pavardės, Jeigu norite, buvusi prezidentė pašaudė tuščiais šoviniais ir pro šalį, nes tikrai ne G.Nausėda, o kiti politikai ir tarnautojai tiesiogiai derino su Komisija ekonominių sankcijų Rusijai jos tranzito per Lietuvą į Kaliningradą atveju sąlygas.

Taigi dėmesį atkreipia ne tiek D. Grybauskaitės aptakiai išsakytų priekaištų turinys, kiek buvusios prezidentės sąmoningai prisiimta intrigavimo taktika, jau matyta ir girdėta, lengvai atpažįstama iš anosios dalyvavimo prezidentiniuose rinkimuose pirmajai kadencijai.

Taigi galima pasakyti ir taip, jog G.Grybauskatės pasirengimą dalyvauti rinkimuose greičiau atpažįstame ne tiek iš pakitusio veiklos turinio, net ne iš padažnėjusio pasirodymo TV eteryje, kiek iš jos dalyvavimo prezidentiniuose rinkimuose stilistikos, mums gerai pažįstamos iš ankstesnių susidūrimų.

Nepraleisiu progos pastebėti, kad žodį „triummoteratas“, dabar jau įtrauktą į naujažodžių duomenyną, pirmasis pavartojo šių eilučių autorius, o praėjus savaitei nuo šio žodžio pirmųjų krikštynų, jį iš naujo atrado Dviračio žinios, vėliau šis žodis kartas nuo karto sušmėžuodavo ir kituose kontekstuose. Juokais galima pasakyti net taip, kad rūpindamasis šio naujai užgimusio žodžio tinkamumu ir sveikatingumu, viešai kėliau net tokį klausimą – Kodėl Lietuvos triummoteratas netapo triumfmoteratu?

Žinia, tokio termino atsiradimui pretekstą teikia tai, kad nauja valdančioji koalicija susiformavo iš trijų partijų, kurių pirmininkais koalicijos įteisinimo metu jau buvo tapusios moterys, savo ruožtu po koalicijos suformavimo užėmusios įtakingiausius postus valstybėje. Taip valdžios piramidė Lietuvoje iš esmės įgijo moterišką pavidalą, taigi pirmiausiai yra siejama su Ingridos Šimonytės, Viktorijos Čmilytės-Nielsen, taip pat Aušrinės Armonaitės vardais.

Be jokios abejonės, perėjimą nuo didingos triumfmoterato galimybės apmąstymo prie klausimo apie likutinę būseną lemia apmąstomo dalyko degradacijos dinamika, kelias žemyn, kai ant lauko pliko tik kelios apykreivės pušelės liko. Tačiau čia tuoj pat prašosi ir kitas klausimas – kas galiausiai lėmė, kad vadinamasi triummoteratas sumenko, visiškai subliuško,- o tai ypač gerai matosi, kai dirbtinai sulipdytą darinį suskaldom į atskiras sudėtines dalis?

Leiskite šįkart (tai iš tiesų būtų pirmas kartas) atsakyti į formuluojant klausimą netramdant savo subjektyvumo, nevengiant panaudoti, o greičiau net forsuojant tokias subjektyvumą išdidinančias priemones kaip maskulinizmas, seksizmas, panaudojant ir kitus galimus, prašau siūlykite, -izmus, jeigu tik jie pasitarnautų dar didesnio subjektyvumo suvešėjimui.

laikmetis.lt

lgą laiką atrodė, kad prezidentas G. Nausėda gali būti atsvara dabartinei valdančiųjų politikai. Šeimos, gyvybės, užsienio politikos klausimais akys vis viltingai krypdavo į Daukanto aikštę. Prezidento deklaruojamo kompromiso paieškos turėjo pristabdyti valdančiųjų entuziazmą, lyg ir buvo konkurencijos ženklų. Visgi, šiai dienai net tariami valdančiųjų ir prezidentūros skirtumai atrodo išnykę, o kompromisai tapo pritarimu vis radikalesniems siūlymams.

Kompromisas dėl partnerystės?

Seime verdant batalijoms dėl vadinamo civilinės sąjungos įstatymo, prezidentas pareiškė, kad dabartinis valdančiųjų siūlymas įteisinti vienalyčių porų santykius yra „kompromisas“, atsižvelgiant į pernai jo išsakytas pastabas partnerystės projektui.

Sunku suprasti, ką prezidentas vadina kompromisu ir kokių gi būta jo patarimų. Vadinamasis prezidento „kompromisas“ dėl civilinių sąjungų yra dar radikalesnis pasiūlymas nei pernai. Praėjusiais metais žlugęs lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas praktiškai nieko nekalbėjo apie tokių porų įsivaikinimą. Civilinės sąjungos projekte, tuo tarpu, apie tokių porų įsivaikinimo galimybę net neslepiama.

Lyginant su kuo tai būtų galima vadinti „kompromisu“? Nejaugi prezidentas pernai teigė nepritariantis įstatymui tik todėl, kad valdantieji pamiršo įtraukti galimybę įsivaikinti homoseksualioms poroms?

Ar gali TS-LKD nariai aiškinti rinkėjams, jog Partija, griaunanti Lietuvos valstybę, iš tikrųjų saugo, puoselėja ją ir gina?

Klausimas nelengvas. Dėl to sunku apsispręsti Seimo nariams Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščioniams demokratams P. Saudargui, L. Kasčiūnui, A. Ažubaliui, V.Aleknaitei-Abramikienei, J.Urbanavičiui, A.Čepononiui, K.Starkevičiui, A.Pociui, V. Rakučiui, A. Strelčiūnui, I. Haasei, A. Matului ir J. Gudauskui. Jie negali atsakyti patys sau į klausimą: ar tarnaudami šiai Partijai jie griauna Lietuvos valstybę, ar puoselėja ir gina ją?

Sakysite, jų kaltinti Lietuvos valstybės naikinimu negalima. Mat jie grumiasi Seime ir mūru stoja už lietuvių valstybinę kalbą, už vyro ir moters santuoką, už prigimtinę šeimą ir šioje kovoje ne kartą pelnė šlovę?

Tačiau grumiasi kieno gretose ir prieš ką (regis ir „valstiečiai“ tą patį gina)?

Iš tiesų, galima pavydėti šiems kovotojams jėgos ir atkaklumo, grumiantis savųjų gretose dėl krikščioniškųjjų vertybių ir valstybės suvereniteto naikinimo.

Pabandykime įsivaizduoti štai tokią situaciją: doras, žinių ištroškęs jaunuolis, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, t. y. pirmaisiais pokario metais įstoja į universitetą, tarkime, pasirinkdamas lituanistikos studijas, o semestrų bėgyje ne tik įgyja dalykinį žinojimą pasirinktoje studijų kryptyje, bet drauge yra ideologiškai apšvitinamas iki tokio lygio, kad įtiki doktrina, t. y. šiuo atveju persiima marksistinio mąstymo kategorijomis.

Nepasmerkime jo iš anksto, iš dalies galima pabandyti suprasti taip įtikėjusį mūsų herojų, nes K.Markso teorija be visa ko kito gali papirkti logine elegancija tą žmogų, kuris vidujai būtų linkęs priešintis per prievartą brukamam mokymui.

Toli gražu dabar, piešdamas šį vaizdelį, nenoriu įpiršti nuomonės, kad kalbame apie atvejį, kai teorija buvo gera, o praktika sugadino gerąsias teorijos intencijas, greičiau čia yra atvirkščiai, kai logiškai elegantiška, nuodugni ir nuosekli marksizmo invazija į sąmonę atpalaiduoja ne pačius geriausius žmogaus instinktus ir tuo pačiu prigimtinį homo sapiens kvailumą, būtent forsuodama totalinės pažangos reikalavimą ir, mojuojant pažangizmo vėliava, pastūmėdama didelę dalį žmonijos į kraupų istorijos akligatvį. Teorija ir praktika čia yra neatsiejamai susiję dalykai.

Toliau įsivaizduokime, kad jis, kaip sakėme, doras jaunuolis, retkarčiais grįžta į kaimą, iš kurio yra kilęs, ir čia mato baisų enkavedistų siautėjimą, tarybine vadinamos valdžios nusikaltimus. Tačiau, kaip atrodo, tokia kraupi dalykų padėtis nebūtinai iškart išklibins jo teorinį tikėjimą, galbūt jo tikėjimas pažanga kaip aukščiausia vertybe leis jam pabandyti užkalbėti sąžinę žinomu posakiu apie tai, kad kertant mišką lekia skiedros.

ieni metų metais apsimetinėjo, kad kovoja už Lietuvą ir ją gina, kiti vaidino, jog jais tiki. Visiems buvo patogu. Įsiteigtas parodomasis patriotizmas ramina sąžinę ir kartu nieko nekainuoja. Teatre žiūrimos ir tikrovėje išgyvenamos dramos ar net tragedijos iš esmės skiriasi. Laikas tai pripažinti. Straipsnyje siekiama atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus:

– TS-LKD vadinamasis „krikdemiškas sparnas“ jau daugelį metų yra paklusnus ir labai naudingas įrankis partijos vadovybės rankose. Klusniai atlikdamas „sisteminės opozicijos“  partijos viduje vaidmenį ir teatrališkai pasispyriodamas ar net išoriškai priešgyniaudamas tariamai alternatyviais balsavimais, jis padeda sukurti ne tik „skėtinės partijos“ įvaizdį, bet ir iliuziją, kad vadovybės iš anksto nulemti ideologiškai „teisingi“ sprendimai atspindi partijos daugumos valią, neva gimsta demokratinėse ir laisvose diskusijose ir todėl iš principo visada gali būti kitokie.

– TS-LKD frakcijos Seime krikdemų sparno atstovų „vertybinės“ kalbos ir „teisingi“ balsavimai nėra joks tikrosios jų politinės pozicijos liudijimas; priešingai, tai yra itin geras ir pamokomas pavyzdys, kaip toks elgesys virsta patrauklia ir apgaulingai klaidinančia visai kitokių, negu viešai deklaruojamos, pasaulėžiūrinių ir vertybinių nuostatų maskuote. Ją išduoda ir leidžia atpažinti tik atotrūkis tarp žodžių ir veiksmų. Kiek tarp šio sparno atstovų yra tikrų ir nuoširdžių krikščioniškų vertybių ir prigimtinės šeimos gynėjų paaiškės tik tada, kai netrukus taps žinoma, kurie iš jų vis dėlto išdrįs ir pasiryš žengti vienintelį jų požiūrio ir ketinimų nuoširdumą galintį patvirtinti žingsnį – išeis iš TS-LKD frakcijos.

Artėja seksualinių mažumų pasididžiavimo renginių savaitė ir reikia manyti, kad TS-LKD bendruomenė ir ypač atstovai Seime ruošiasi dalyvavimui, perka vėliavas ir lygina kostiumus, o gal net eis apsinuoginę. Reikia ruoštis, nes partija lėtu užtikrintu žingsniu tapo TS-LGBT, t.y. pagrindine, didžiausia ir nepakeičiama LGBT reikalavimų rėmėja, stūmėja ir lobintoja Lietuvoje. Iš inercijos ir įpratimo toks vertinimas gali stebinti, bet nėra jokio reikalo stebėtis, nes šiandien:

– Beveik visi TS-LKD atstovai Seime balsuoja už LGBT reikalavimus;
– Be tokio jų palaikymo Seime niekada negalėtų praeiti joks LGBT reikalavimas.

Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti viešojo intereso gynimo procedūrą ir sustabdyti reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ privatizavimą.

Partija savo rašte nurodo, jog abejonių kelia viešai nurodytas motyvas dėl esą nuostolingos reabilitacijos centro veiklos ir pastatų nusidėvėjimo. Nacionalinio susivienijimo teigimu, reabilitacijos paslaugų poreikis Vilniuje nėra patenkinamas, o privatizavus „Pušyno kelią“ to galimybės dar labiau sumažės, tad bus tiesiogiai pakenkta viešajam interesui. Kartu pabrėžiama, kad privatizuojamas kompleksas yra nekilnojamojo turto vystytojus ypatingai dominančioje vietoje ir privatizacija tikėtinai baigtųsi daugiabučių statybomis draustinio teritorijoje, kas vėlgi atimtų ją iš visuomenės kaip viešąją rekreacinę erdvę.

Būtina suvokti, kad Lietuva pati sprendžia savo likimą, tad pati yra svarbiausias savo valstybingumo gynėjas, ir tuo remti visą gynybos politiką. Būtina matyti gynybą platesniame kontekste, suprantant, kad būtinos jos dalys yra gimstamumo skatinimas, socialinės atskirties mažinimas, lygybės prieš įstatymą užtikrinimas, įtampų kurstymo vengimas, pagarbos rezistencijai puoselėjimas ir patriotinis ugdymas šalies mokyklose, – sakė partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas.

Nacionalinis susivienijimas (NS) visada pabrėžė, kad net būnant Europos Sąjungos ir NATO nare Lietuvos geopolitinė ir saugumo padėtis nėra tvari. Rusijos pradėtas karas su Ukraina reiškia ligšiolinės, nuo 2008 m. vis labiau eižėjusios tarptautinių valstybių santykių ir saugumo sistemos galutinę griūtį. Lietuvos saugumo padėtis smarkiai pablogėjo – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo kyla tiesioginė grėsmė valstybės išlikimui. Karas Ukrainoje įsakmiai primena, kad ligšiolinės šalies saugumo garantijos nėra pakankamos. Tokioje situacijoje Lietuva privalo iš naujo permąstyti savo geopolitinę ir saugumo padėtį ir tikėtinas jos kismo tendencijas vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

LKD sparno nariai Seime, jeigu nori išlikti ištikimi programai ir vertybėmis, privalo iškelti ultimatumą TS-LKD frakcijai ir Vyriausybei: Arba stabdomas partnerystės/civilinės sąjungos įstatymo pagal LP versiją priėmimas arba jie palieka TS-LKD frakciją ir Vyriausybė netenka daugumos Seime!

Kodėl dabar galima elgtis tik taip, kodėl nepakanka LKD sparnui tik balsuoti prieš. Todėl, kad tik balsavimu jūs nesustabdysite šio Lietuvai pražūtingo įstatymo priėmimo, kai sprendžiant dėl jo svarstymo buvo surinkta 70 balsų už.

Jūsų korta mušta ir būsite vis labiau spaudžiami ir net viešai auklėjami kaip tai daro žemiau įdėtoje nuotraukoje Ingrida Šimonytė su Vilija Aleknaite-Abramkiene.