Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Dalijamės Algimanto Rusteikos įžvalga apie keliasezoninio politinio maratono startą ženklinančius viešojo lauko figūrų per(si)stumdymus. Šįkart finišas itin turtingas „prizų“ – 2019 metų vasarį bus išrinktos savivaldybių tarybos, tų pačių metų gegužę paaiškės, ką vadinsime Respublikos prezidentu, o po mėnesio – kam įteiksime po auksinį parašiutą į Europos Parlamentą. Ir nors Seimo rinkimai turėtų įvykti po metų, 2020-ųjų spalį, galimas daiktas, jei tik apklausų rengėjai pasistengs, nugalėtojų pasjansą dėstančiųjų „kantrybė“ baigsis anksčiau. Žodžiu, manevrai kodiniu pavadinimu „rinkimai“ startuoja. Lauksime tęsinio.

„Šiaurės Atėnai“

Kviečiame susipažinti su Rasos Baločkaitės pasakojimu apie gėdingą Švedijos Karalystės sprendimą pripažinti sovietinę Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją bei aneksiją, ne vieno istoriko ir apžvalgininko pavadintą politine Baltijos šalių išdavyste.

Šis susisaistymas su Sovietų sąjunga buvo paženklintas ir politinio prieglobsčio Švedijoje ieškojusių legionierių neviltimi ir krauju – Kremliui pareikalavus tuo metu Švediją valdžiusi socialdemokratų vyriausybė nusprendė mainais į ramybę paklusti okupantų spaudimui ir grąžinti Baltijos šalių legionierius prieš jų valią į Sovietų sąjungą.

Dėl tokio „ne visiškai sąžiningo“ elgesio tuomet okupuotų Baltijos šalių atžvilgiu Švedijos premjeras Fredrikas Reinfeldtas (Fredriko Reinfelto) pirmąkart atsiprašė 2011 m. rugpjūčio 15 d., susitikęs su Švedijoje viešėjusiu tuomečiu Lietuvos ministro pirmininku Andriumi Kubiliumi.

Kaip pakomentavo A.Kubilius, šis atsiprašymas Lietuvai labai svarbus. Kaip ir „Švedijos parama ir pagalba Lietuvai atkūrus nepriklausomybę [...]. Iki šiol prisimename tuomet ypač mus džiuginusį faktą: Švedijos – pirmosios iš Europos šalių – ambasados atidarymą Vilniuje 1991 metų rugpjūtį“,– prieš vizitą kalbėjo Lietuvos Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Jie nori ir saugumą iš JAV suvartoti, ir tą saugumą teikiančiam, amerikiečių tautos išrinktam politikui asmeniškai kasdien į veidą paspjaudyti. Ir tuo Briuselio bajorams patikti ir įtikti, kad karvutė neužtrūktų. Ir įsivaizduoja, kad tai įmanoma.

Bet pasirinkimų metas atėjo. Niekieno nerinkta grupė draugų, užvaldžiusių LRT, ir portalų lyderio įtakingieji kaip visada bandė rinktis pagal asmeninę naudą ir įsitikinimus, kurie yra nepajudinamai tobuli.

Bet ar pastebėjot – isterija baigėsi! Staiga pasidarė lengviau kvėpuoti ir nepaliaujamo lojimo „rusai puola“ nebegirdėti. Na, pratybos, na, gali būti provokacijų, mes pasiruošėm – taip ir kalba, ir tyliai elgiasi normalios, nepsichopatinės valstybės.

„Lietuvos žinios“

Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai skatinant valstybingumo evoliuciją realios pilietinės savivaldos kryptimi, netenka vertės istoriškai atgyvenęs žmonių skirstymas į „valdžią“ ir „paprastus žmones“.

Kol mokslas nėra aptikęs „valdžios žmogaus“ genomo ypatumų, diskusija, matyt, būtų beprasmiška įrodinėjant priešingai…

Pro Patria

Liepos 15 d. laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“ paprašytas pakomentuoti studentų skundo prieš profesorių Vytautą Radžvilą situaciją Gabrielius Landsbergis teigė, kad problemos neįžvelgia, bei pasidalino mintimis apie Lietuvoje stiprėjančią alternatyvią dešiniąją jėgą, besitelkiančią aplink portalą Propatria.lt, kurį, politiko subjektyvia nuomone, galima palyginti su „lietuviškuoju Breitbart“.

Dalinamės klausimo ir atsakymo į jį išrašu (nuo 1:37:35 iki 1:39:10).

Edmundas Jakilaitis | LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“ | LRT.lt

Kaip suprasti pastarojo meto Ramūno Karbauskio nuotykius ir viešus pasisakymus? Kaip įtakingiausi „valstiečių“ frakcijos nariai vertina savo vado žygius? Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime seniūno pavaduotoju Virginijumi Sinkevičiumi ir frakcijos nariu Povilu Urbšiu.

Rimvydas Stankevičius | „Respublikos“ žurnalistas

Su žinomu lietuvių poetu, šalies kultūrologu Vytautu Rubavičiumi kalbamės apie vienintelę Lietuvos žmonių laisvę – išvykti į užsienį darbo ieškoti, apie „grietinėlės“ sluoksnį, kuris išties Lietuvoje – sotus bei laimingas, ir apie tai, kaip sunyko tas darinys, ligi šiolei vadintas lietuvių tauta.

Pro Patria

Balandžio mėnesį, baigdamas svarstymus apie Lietuvos partinio elito politinį servilizmą kaip kliūtį demokratijos veikimui, pažadėjau tęsinį. Kaip tada minėta, demokratijai veikti reikia daugelio dalykų. Tarp jų – kad žmonės balsuotų. Balsuoja gi žmonės tikėdami, kad, pirma, jų kaip piliečių valia kažką reiškia, kad esantys valdžioje vadovausis savo supratimu apie tai, kas gera šalies piliečiams ir ko tikisi šalies piliečiai, taip pat, antra, kad politikų pažadai, programos, kalbos debatuose ir tezės lankstinukuose, tegu ir nėra šventa tiesa, bet leidžia tuos politikus pažinti ir prognozuoti jų elgesį. Balsuojame, kai tikime, kad tai darome ne aklai, o galime žinoti bent esmines vertybines nuostatas ir kryptį, kur links viena ar kita valdžia. Atimkite šį dvejopą tikėjimą iš žmonių ir demokratijos neliks. Pasibaigus Seimo pavasario sesijai galima pažvelgti atgal ir įvertinti, ar tik ne tai ir yra daroma.

Vis pagalvodavau, ką reiškia propagandinė klišė „Rusijos minkštoji galia“. Slapta nuo žmonos prie ežeriuko apžiūrinėdamas moteris supratau. Ir kad tikrai minkštoji. Ir kad tikrai galia, su kuria reikia kovoti.

Kovotojų organizacijos prasmingos, kol yra su kuo kautis. Kitaip netektų reikšmės, finansavimo ir susikurtų šventųjų aureolių. Todėl objektyvus interesas, kad problema niekada nesibaigtų. Petras Gražulis juk negali be homoseksualų, o tie – be pono Petro.

Konservatoriai negali be rusų, komunistų ir Kremliaus minkštosios galios. Traškantį priešų vinilą suka jau dešimtmečius. Jokia eskalacija nebepadeda, žmonės apgaule nebetiki, jiems tai tik juoką kelianti tragikomedija. Jau pradeda atsibosti ir Europai.

Siūlome žurnalisto Valdo Vasiliausko pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“, perskaitytą Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“, vykusioje birželio 16–17 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.