Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Ne ne,
ne apie Saulę –
išjunkime ją iš žaidimo –
per tiesmukai šviesi.

Praėjusį penktadienį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko „Mūsiškių“ premjera pagal to paties pavadinimo knygą. Premjerą žiūrėjo ir knygos autorė Rūta Vanagaitė.

Kadangi į „Mūsiškių“ premjerą bilietai jau seniai buvo iššluoti, teko kreiptis į naująjį teatro direktorių, šiaulietį aktorių Antaną Venckų, dirbantį vos pirmąją savaitę. „Tai atsisėdai, Antanai, į šiuo metu karščiausią kėdę“, – bandžiau pajuokauti. „Ne į kėdę, o į patį laužą“, – nūriai atšovė direktorius.

Žinia, kad buvusi švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė paskirta švietimo ir mokslo atašė prie EBPO (ČIA), ne vienam tapo… įkvėpimo šaltiniu.

Štai istorijos mokslų dr. Tomas Baranauskas apie naujausią koalicijos marčios karjeros posūkį prabilo eilėmis.

Kviečiame į Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, kuri vyks liepos 13 dieną (šeštadienį) Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke (Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, Kadrėnų kaime), kurį įkūrė mons. Alfonsas Svarinskas. Šiemet šis minėjimas sutampa su monsinjoro 5-siomis mirties metinėmis.

1933 m. gegužės 30 d. – 2019 m. birželio 30 d.

Vakar į Amžinybę iškeliavusiam Poetui ir vertėjui, Nacionalinės premijos laureatui atminti.

Viskas, ką tikrai reikia šiame ir paraleliniuose pasauliuose uždrausti, jau amžiais yra uždrausta, ir jeigu man nebūtų uždrausta drausti, tai uždrausčiau ką nors drausti, o tuos, kurie nori uždrausti, uždaryčiau į draustinius, kur visų jų uždraudimų būtų laikomasi ir nieko daugiau neleidžiama.

Visada apie tai, ko nėra, ko trūksta, ko nori ir neturi. Alkanas svajoja apie maistą, alkoholikas – apie dozę, impotentas kalba ir kalba apie seksą, vargšai – apie pinigus. Laisvės epochoje visi nenutyla apie laisvę.

Aš nežinau, nuo ko pradėti rašyti šitą postą, tai pradėsiu spontaniškai – nuo žodžio bl*.

Ok, apibrėžkim, kas yra trauma. Tai patirtis, kuri dažniausiai yra netikėta, skausminga, kelia grėsmę žmogui tiesiogiai arba traumuoja jį kaip liudininką, ir, svarbiausia, tai situacija, kai žmogus jaučiasi paralyžiuotas, jis negali įveikti susiklosčiusių aplinkybių, jaučiasi bejėgis ištikusio blogio akivaizdoje.

Lietuva dabar yra panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes. Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas – išorinių ir vidinių barbarų lavina šluoja nuo kelio ir bloškia nebūtin vadinamosios civilizacijos bastionus, priversdama barbarėti ir Europos senbuvius, jos kultūros kūrėjus, dabar virtusius bejėgiais epigonais.

Lietuvos sąrašas

„Gimusi ir užaugusi sovietmečiu Dalia iki pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios nieko nežinojo nei apie tremtis, nei apie pokario kovas, nei apie Trispalvę.