Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Be komentarų.

Nors Madride pavasaris, esu spalvoto, turtingo rudens liudininkė – šie du žmonės susitiko prieš 58 metus. Trumpam buvo klasiokai. Draugai. Paskui priešai. Paskui bendradarbiai. Paskui – tyla. Paskui vienas kito „internetiniai nuodėmklausiai“, paskui, kai mirė Elės vyras, atėjo gyvenimo ruduo.

Vasario 12 d., antradienį, 10.30 val. Seimo spaudos konferencijų salėje (II rūmai) vyks Kovo 11-osios Akto signataro Bronislovo Genzelio spaudos konferencija, skirta atkreipti Seimo narių ir visuomenės dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimo dėl leidimo gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu kai kurie teiginiai galimai prieštarauja Konstitucijai.

Prieš 33 metus iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis įvykusioje autoavarijoje žuvo viena žymiausių Lietuvos dvasinės rezistencijos asmenybių – kunigas Juozas Zdebskis (1929 m. gegužės 10–1986 m. vasario 5 d.).

Šiandien retas atvejis, kai Seimą norėjosi pavadinti valstybės širdimi. Ne gėda jame būti ir ne gėda klausytis kalbančių jo garbingoje tribūnoje. Parlamente vyko konferencija ir paroda, skirta Romualdo Ozolo 80-mečiui.

Delfi.lt paskelbti Mariaus Ivaškevičiaus „trumpi pasidalijimai“ apie tai, kaip „jaučiasi žmogus, kurį medžioja“ (atitinkamu pavadinimu – „Medžioklė žvėries akimis“), ko gero, sulauks dar ne vieno komentaro. Šįkart dalijamės Tomo Baranausko ir Vytauto Sinicos replikomis.

Šiemet, sausio 31 dieną, sukanka 80 metų, kai gimė Romualdas Ozolas. Prieš ketverius metus jo netekę, taip aiškiai supratome, KO esame netekę. Labai taikliai šį žmogų yra apibūdinęs Jonas Mikelinskas: „Jis Sąjūdyje ir pirmojoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje vaidino svarbų vaidmenį, deja, vėliau buvo beveik pamirštas. R. Ozolas pernelyg doras, orus ir reiklus, kad būtų politikoje savas visiems ir populiarus. Ypač Europos Sąjungos politikoje, kur dar iki šiol galioja dvejopi Niurnbergo teismo farso metu Temidės įteisinti faktų, reiškinių ir žmonių vertinimo standartai. Žodžiu, kad ir kaip dairytumeisi, žiūrėtum, ieškotum, vargu ar šiuo metu rasi Lietuvoje tokį valstybinio masto veikėją, tokį riterį be priekaišto, į kurį ramia sąžine galėtum orientuotis, jo pėdomis eiti“.

Lietuva atsisveikina su disidentu ir visuomenininku, pogrindžio spaudos platintoju, politinių bado akcijų iniciatoriumi, pirmųjų mitingų už laisvę organizatoriumi, Vyčio kryžiaus kavalieriumi Petru Cidziku. Žmogumi, savo ištverme ir atkaklumu žadinusiu viltį, kad Dievui nėra negalimų dalykų, kad kovoje už laisvę ir tiesą ir vieno žmogaus laikysena gali tapti impulsu permainoms.

Žinia nebuvo visiškai netikėta. Penktadienį priešpiet bekalbant telefonu silpnu balsu prasitarė pavargęs kalbėti. Todėl jau nebeišgirdau įprasto šviesaus palinkėjimo – „šarmo“. Vėliau jau nebeatsiliepė nei šeštadienį, nei sekmadienį. Kelintą kartą šį rudenį ir žiemą teko pabuvoti ligoninėje, skundžiantis nuovargiu. Sumažėjo jėgų, tad nukritęs savo namelyje vėlei atsidūrė palatoje. Nusilpo širdis – pernelyg ilgai ir nuožmiai buvo kovota, šiame pasaulyje nesitikint jokio atpildo. Kas Lietuvai laisvinantis iš sovietinės okupacijos negirdėjo apie Petro Cidziko akcijas, kas iš vilniečių nebuvo matęs Katedros aikštėje stovinčio jo vagonėlio, gyvojo laisvės įvaizdžio. Buvo iškentęs sovietinių kalėjimų ir „žymiosios“ Černiachovsko psichiatrinės ligoninės-kalėjimo pragarus, visur ir visada ėjo su Dievo vardu. Bado akcijos buvo visiems regima visiško atsidavimo kova už Lietuvos laisvę. Su bendraminčiais nešdami Kryžių apėjo Karaliaučiaus sritį, numynė iki Kremliaus ir Kryžiumi šventino jį, sklaidydami šėtonišką užkratą ir silpnindami jo galią – Lietuvai bus lengviau. Eidavau į Katedros aikštę pastovėti prie namelio ir pasisemti jėgų bei dvasinės šviesos. Anuo metu nebuvome pažįstami, tad man jis buvo gyvas simbolis, jau savaime teikiantis galios ir ramybės, taip pat ir paskatinantis pervertinti daugelį „kūrybinės laisvės“ apžavų.

Kelios ištraukos iš M. Ivaškevičiaus knygos „Žali“: