Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Birželio 9 dieną, ruošiantis minėti 75-ąsias Lietuvos gyventojų pirmųjų masinių trėmimų ir žudynių metines, Lietuvos Respublikos Seimas pabandė pateikti politinį Komunistų partijos nusikalstamos veiklos vertinimą. Siūlome pasidomėti, kaip jiems sekėsi svarstyti ir kuo jų diskusijos baigėsi.

Prof V. Radžvilo pranešimas, skaitytas gegužės 7 d. Mokslų akademijoje vykusioje Vilniaus forumo konferencijoje „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.

Delfi.lt

Tokį klausimą kelia ne vienas politikos apžvalgininkas. Jo nebūtų, jei D.Grybauskaitė:

1. Visados sakytų tiesą ir tik tiesą ir nieko daugiau.

2. Pati nepažeidinėtų Konstitucijos ir įstatymų, o būtų visiems paklusnumo įstatymams etalonu.

3. Vykdytų tik tas funkcijas, kurios išvardintos Konstitucijoje

4. Būtų visos Lietuvos prezidentė ir tautos vienytoja.

5. Turėtų užsienio ir vidaus politikos strategiją, kuri nebūtų vienas kitam prieštaraujančių lozungų kratiniu.

6. Netylėtų matydama, kaip naikinama Lietuvos kultūra ir perrašinėjama Lietuvos istorija.

7. Griežtai laikytųsi trijų valdžių atskyrimo principo ir tiesiogiai ar netiesiogiai nenurodinėtų teismams, kokius sprendimus jie turi priimti.

8. Visados prisimintų, kad pagal Konstituciją prokurorai, priimdami procesinius sprendimus, yra nepriklausomi.

9. Reikalautų atleisti iš darbo tuos prokurorus, kurie nesugeba būti nepriklausomi nuo politikų.

10. Panaudotų visas savo galias Lietuvos išnykimui stabdyti.

Šiomis dienomis paskelbtas dar vienas grupės inteligentų kreipimasis į visuomenę dėl poeto Justino Marcinkevičiaus užsipuolimų. Vėl. Vos ne mėnesį skaitančius ir žiūrinčius erzino vienas žiniasklaidos įkyriai brukamas rūpestis: ar tikrai esi tolerantiškas bei save gerbiąs pažangus Lietuvos gyventojas, jei lentynoje neturi dviejų svarbiausių gyvenimo knygų: viena – „Visi lietuviai žydšaudžiai“, antra – „Justinas Marcinkevičius yra kolaborantas ir sovietinis svoločius“.

„XXI amžius“ | 2010 m. kovo 1 d.

Trečiajai Respublikai – dabartinei Lietuvai – greit 20 metų. Kaip ir Antrajai, prieškario Lietuvai, jei skaičiuotume nuo 1918 iki 1938-ųjų, paskutiniųjų ramaus gyvenimo metų. Jau turbūt galime konstatuoti, jog Antrosios Respublikos dvidešimtmetis buvo našesnis ne tik ekonominiu, kultūriniu, bet – svarbiausia – moraliniu atžvilgiu. Kodėl? Esminė priežastis, diagnozė slypi išeitinėse pozicijose. 1918 m. vasario 16-osios Lietuva buvo suvargusi, bet sveika. 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuva sirgo. Šią ligą galima palyginti su vėžiu, iki šiol skleidžiančiu metastazes. Šios ligos vardas, jos priežastis – kolaboravimas. Nors šis žodis jau netekęs aštrumo, apiblukęs nuo per dažno vartojimo, deja, patinka tas ar ne, kolaboravimo problema nėra praeities klausimas. Jei taip būtų, jis būtų jau pamirštas – žmogaus atmintis juk ne geležinė. Kolaboravimo esmė, jo priežastys, o svarbiausia pasekmės, tebėra neatvertos, tebeskendi mūsų savimonės patamsiuose.

Ketvirtadienį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs Lietuvos istorijai jautrią kasacinę bylą dėl partizanų genocido, konstatavo, kad remiantis surinktais ir teismų išsamiai įvertintais įrodymais, nėra pagrindo Marijono Misiukonio veiksmų pripažinti turinčiais genocido požymių, skelbiama LAT spaudos pranešime.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nėra jokio pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšme Lietuvos valstybingumui. Aplinkybė, jog „Siaubūno“ slapyvardžiu veikęs A.Kraujelis buvo sulaikomas 1965 metais, nepaneigia jo partizano statuso ir nereiškia, kad tuo metu buvo pasibaigusios Lietuvos valstybingumo kovos.

Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei kas yra patriotiškumas, nei ką reikėtų laikyti patriotais. Premija skirta už monografiją Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje (Vilnius, 2015), kurioje gvildenama tarybinė Lietuvos ateizacijos politika, iškleidžiant poros kunigų sąmoningo apsisprendimo pereiti į tarybinių ateistų gretas istorijas. Filosofės antisovietinė, kritiškai tarybinę praeitį analizuojanti laikysena patraukia dėmesį, tačiau sykiu ir klaidina, nes ta laikysena nulemta esmingesnės nuostatos – nužeminti ir pažeminti visą moderniosios lietuvybės raidą, „išskleidžiant“ ir „pagrindžiant“ esmines lietuvybės bei lietuvių mentaliteto „ydas“. Sovietinė okupacija tampa pretekstu rodyti vidinį lietuvybės ir sovietinės sistemos giminingumą, todėl atmetamos visos kultūrinės lietuvybės palaikymo, puoselėjimo ir stiprinimo praktikos, teigiant jas buvus sovietinės valdžios ideologinio indoktrinavimo priemonėmis, kurias patys lietuviai ne tik sąmoningai, bet ir noriai „asmeniniu apsisprendimu“ naudojo. Kitaip tariant, tiesiog laukė okupanto, kuris ir padėjo jiems įgyvendinti vidines geismo sovietizuotis paskatas. Toks radikalumas savaip žavi, ypač tuos, kurie suvokia, kad norint valdyti viešąją nuomonę būtina trinti kultūrinę lietuvybės atmintį ir formuoti „įprotį“ ją tarsi automatiškai atmesti kaip menkavertę ar tiesiog trukdančią tapti veiksniu naujuoju europiečiu.

Skaitydama Kastyčio Braziulio straipsnį „Slaptieji agentai visuomeninėse organizacijose: ar galima tai pateisinti?“ prisiminiau ir savo 27 metų visuomeninėje veiklos patirtis.

Neperdedu: apie sovietinių sekimo struktūrų darbo metodus, ko gero, ir romaną galėčiau parašyti. Gal todėl, kai skaitau šių laikų saugumo struktūrų ataskaitas, „tenkančias“ mūsų, paprastųjų mirtingųjų, akiai, suprantu, kaip nedaug kas pasikeitė: ko gero, visais laikais etatiniams sekliams – „visuomenės prievaizdams“ – svarbu ne tik pateisinti jiems skiriamą finansavimą, bet ir nežaboti fantazijos – juk būtų gerai užsitikrinti dar didesnį...

„Varpas“ | 2015 (8)

Tragiško likimo poetui ir filosofui Mindaugui Tomoniui (slp. Tomas Kuršys) rugpjūčio 28 d. būtų sukakę 75 metai. M. Tomonis buvo ne vien mokslininkas, inžinierius, bet taip pat gilus mąstytojas, tiesos ieškotojas, labai kūrybingas, plačių užmojų poetas. Jo kūnas rastas 1975 m. lapkričio 5 d. ant geležinkelio bėgių ties Rasų kapinėmis Vilniuje, jam anuomet tebuvo 35 metai…

Rugpjūčio 27 dieną Kovo 11-osios Akto signatarui, aktyviam antisovietinio pogrindžio dalyviui, politiniam kaliniui, buvusiam Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkui Liudvikui Simučiui būtų sukakę 80 metų. Ta proga kviečiame prisiminti jo viešą laišką, skirtą jauniesiems Lietuvos kunigams ir klierikams.