Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kultūros taryba nusprendė 42 tūkst. eurų paremti projektą, kuris padės surasti Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimą.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas

Dėl visų žinomų su KGB ir kitomis represinėmis SSSR struktūromis bendradarbiavusių asmenų tapatybės paviešinimo

Nacionalinis susivienijimas konstatuoja, kad neįvykusi liustracija ir SSSR represinių struktūrų bendradarbių įslaptinimas yra neteisingas, neteisėtas ir yra viena iš svarbiausių priežasčių, atvedusių valstybę ir visuomenę į tarpusavio nepasitikėjimo, socialinės atskirties ir susipriešinimo krizę, keliančią pavojų valstybės ateičiai.

Prieš keletą dienų „Drąsos kelias“ politinei partijai pristačius Vyriausiajai rinkimų komisijai kandidatų į Seimą sąrašą, kuriame pirmuoju numeriu įrašyta Neringa Venckienė, VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė viešai pareiškė, kad Vyriausioji rinkimų komisija tokio kandidato turėtų neregistruoti.

Ariogala. Kasmet jų vis mažiau. Buvo ir 30 000 šiame stadione, buvo visai neseniai 5000, dabar – gal tūkstantis. Gyvoji istorija išeina. Su savo vėliavom, dainom, Tėvynės meile ir prisiminimais. Dar galima juos pamatyti, pakalbėti, pajusti tą šviesą akyse. Nė vieno nemačiau pikto.

Be komentarų.

Faina Kukliansky. Kalbėdami apie partizanus išgerkime raminamųjų

Faina Kukliansky, Lietuvos Žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
LRT.lt | 2020 m. liepos 29 d.

Rinkimai – metas, kai svarbias socialines problemas užgožia iš piršto laužtos pseudopatriotinės istorijos. Net ir amoralios. Pavyzdžiui, piktybiškai iškraipant mano ir Amerikos žydų komiteto (AJC) atstovo rabino A. Bakerio laišką Seimui dėl partizano Juozo Lukšos-Daumanto pagerbimo kitais metais. Kad nekiltų jokių „netiesioginių“ abejonių, liepos 18 dienos LNK reportaže pabrėžiau: „Mes neturime jokių priekaištų dėl J. Lukšos-Daumanto praeities“.

Danutė Šepetytė | respublika.lt | 2020 m. liepos 12 d.

Atrodytų anekdotas, bet ne: Žmogaus teisių centras ragina „dekolonizuoti edukaciją“ Lietuvoje, nes švietimas esą paremtas heteroseksualių vyrų kurta istorija. Atrodo pramanas, bet ne: paskelbus 2021 metus partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė pareiškia, kad nedera metų vadinti Lietuvių aktyvistų fronto, neva garsėjusio antisemitinėmis pažiūromis, nario vardu. Vis dar aiduoja nesutarimai dėl prieškario politinių figūrų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos-Generolo Vėtros vaidmens sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Apie jas kalbama ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. specialisto Daliaus Stanciko knygoje „Kūju per Lietuvos istoriją“.

Vietoje Vyčio liberalesnis už liberalus R. Šimašius pasirinko „Open Beach“, „Sharks“ ir „La!svės lauže“ apatinius deginančias moteris. Amoralu, apgailėtina ir tai tikrai nereiškia laisvės ir gyvenimo džiaugsmo, kaip teigia pats R. Šimašius. Atvirkščiai, toks sprendimas rodo miesto valdžios mąstymo nelaisvę, kūrybos stoką, ribotumą. Vilniaus meras vietoj sėkmingų ir miesto žmonėms reikalingų projektų savo idėjų stoką bando pridengti „figos lapeliu “ – pliažu – istorinėje Lukiškių aikštėje ir taip siekia pigaus populiarumo.

Minėdami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsisteigimo sukaktį kviečiame skaitytojus prisiminti 2014 metais prof. Vytauto Radžvilo rašytą straipsnį, esmingai analizuojantį Sąjūdžio nesėkmių priežastis. Nors sugebėjo sukurti valstybę, Sąjūdžiui nepavyko padėti planuotų ir norėtų jos pamatus.

KGB agentūra jos užvaldytoje Lietuvos valstybėje toliau skina pergalę po pergalės. Seimas tik ką įpareigojo Vyriausiąją rinkimų komisiją patikrinti, ar būsimieji kandidatai į Seimą rudenį vyksiančiuose rinkimuose nebendradarbiavo su KGB. Pats savaime toks įpareigojimas teisingas. Nieko blogo ar juo labiau baisaus neįvyks, jeigu bus pasidomėta kandidatų praeitimi.

Vakar pamačiau, kad kai kurias istorikes papiktino mano paskelbtame Daliaus Stanciko knygos pristatyme įrašytas sakinys, kad autorius yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialistas (kas jis iš tiesų ir yra). Esą toks sakinys skaitytojams sukuria klaidingą įspūdį, kad ši knyga yra LGGRTC leidinys, tarytum ir Centro oficiali pozicija. Idėja, kad konkretaus asmens autorinė knyga apskritai gali reikšti kažkokios institucijos poziciją ir kalbėti jos vardu, apskritai atrodo giliai subiurokratėjusio mąstymo apraiška. Absurdo viršūnė teigti, kad paminėjus autoriaus darbovietę, knyga tampa tos įstaigos oficialia pozicija. Neseniai teko girdėti, kad panaši tvarka galioja Baltarusijos istorikams.