Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

TeisePro

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje teko girdėti įvairių nuomonių dėl partnerytės instituto santykio su konstitucine šeimos samprata – tai ir įkvėpė mane parašyti šį trumpą komentarą. Aišku, pirmiausia reikia pasakyti, kad svarstydami bet kokio įstatymo konstitucingumo klausimą, paprastai turime laikytis galiojančių įstatymų konstitucingumo prezumpcijos, todėl šiame komentare išdėstytos abejonės nepretenduoja į kokią nors kategorišką nuomonę, tačiau tikiuosi, jog jos paskatins tolesnę teisinę diskusiją šiuo klausimu teisininkų bendruomenėje bei platesnėje visuomenėje.

Visų pirma, reikia pasakyti, kad nuorodų į partnerytės institutą galima rasti 2000 m. Civiliniame Kodekse. Tiesa, Civilinis Kodeksas partnerystės sąvokai suteikia dvejopą reikšmę, t.y., be vyro ir moters bendro gyvenimo, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.), kuris kartais vadinamas „registruota partneryste“, čia kalbama ir apie partnerystę, kaip rašytinę sutartį dėl tam tikros jungtinės veiklos komercinių santykių įteisinimo (6.969 str.), kas, beje, ir galėtų būti termino „partneris“ pirminė reikšmė (angl. partner iš lot. pars – dalis, partiarius – dalininkas). Taigi, jau pats Civilinis Kodeksas partnerystės sąvoką supranta tiek „Šeimos teisės“, tiek ir „Prievolių teisės“ prasme.

Nors Stasys Lozoraitis ilgus metus atstovavo Lietuvai ir gerai išmanė jos valstybinius reikalus, tačiau okupacinių režimų penkiems dešimtmečiams pastatyta siena tarp Lietuvos žmonių ir lietuvių išeivijos, kai krašte išaugo ir pasikeitė beveik trys naujos kartos, negalėjo likti be pėdsakų – savo pasiuntinio Lietuvos žmonės, galima sakyti, neatpažino.

Didelė dalis Lietuvos žmonių apie Lozoraitį išgirdo faktiškai pirmąsyk. Deja, jau ir pirmojoje prezidento rinkimų kampanijoje buvo naudojami nešvarūs konkuravimo metodai, tiesa, dar ne tokiu mastu, kaip dabar. Prieš Lozoraitį irgi buvo leidžiami KGB artelėse pagaminti gandeliai, klaidinimai, žemos insinuacijos, o neinformuotus žmones nebuvo sunku kvailinti.

Tačiau rinkėjų nuotaikos sparčiai keitėsi po tiesioginių susitikimų. Prie S. Lozoraičio žemos paskalos stačiai nelipo. Rinkimų kampaniją pradėjęs su 6% populiarumo, per kelias savaites apkeliavęs didžiuosius miestus ir tik nedidelę dalį Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos miestų bei miestelių, pasiekė 40% pasitikėjimo reitingą, nepaisant to, jog įtakingoji spauda bei tuomet beveik monopoliniai Lietuvos radijo ir televizijos kanalai Lozoraičio atžvilgiu laikėsi geriausiu atveju atsainiai skeptiškai, blogesniu – vienpusiškai kritikavo. Laisvosios Europos radijas ir Amerikos balsas praktiškai buvo vieni iš nedaugelio informacijos šaltinių, kurie neužsiiminėjo vieno ar kito kandidato propaganda, o stengėsi balansuotai parduoti informaciją apie rinkimų kampanijos eigą.

Dalydamiesi Rokiškio krašto muziejaus parengtu Marcelės Kubiliūtės biografijos pristatymu kartu su Sakalu Gorodeckiu klausiame: ar atsirastų Vilniuje paminklas pačiai iškiliausiai Lietuvos Moteriai, Tautos sukilimo dalyvei?

Daug kas mūsų krašte su didžia pagarba mini Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago vardą. Šis vardas žinomas ir užsienyje gyvenantiems lietuviams, neatitrūkusiems nuo savo tautinių šaknų, nuo savo tautos istorijos. Jis galėtų tapti tikru Lietuvos partizaninio karo, Lietuvos, ginklu kovojusios prieš sovietinį okupantą, simboliu. 

Laisvos visuomenės institutas

Rodas Dreheris, atsakydamas į mano su kolega paskelbtą straipsnį, apie santuokos sampratos keitimą, seksualinės moralės nuosmukį ir žmonių kertinio suvokimo apie lytiškumą nykimą sako: „Robertas P. George’as, Ryanas T. Andersonas ir mes visi, kurie manome esantys jų pusėje, nesugebėjome to sustabdyti. Tačiau ši nesėkmė turi būti suprasta kaip pralaimėjimas kare, kurio laimėti buvo neįmanoma. R. P. George’as ir R. T. Andersonas kovojo atkakliau nei daugelis kitų, pranokdami savo moraliniu ir intelektualiniu lygmeniu. Tačiau jie ir jų bendraminčiai (aš priskiriu jiems ir save, nors mano indėlis, palyginus su jų, labai menkas) gali būti prilyginami mitinei lenkų kavalerijai, puolusiai Vermachtą. (Tai išgalvotas, tačiau didelę simbolinę reikšmę turintis įvykis.) Mes, tradicijos šalininkai, turėjome kovoti ne su kuo kitu kaip su modernumu – išaukštinusiu laisvą asmens valią, technokratišku, apleidusiu Dievą ir transcendenciją – ir ekonomine jėga (kapitalizmu), kuri iš šių veiksnių semiasi energijos, ir tuo pat metu juos stiprina. Ji savo kelyje naikina viską.“

Nesutinku, kad karo laimėti buvo neįmanoma. (Tiesą sakant, nemanau, kad jis pralaimėtas galutinai. Nors mes, tikintys santuoka kaip vyro ir moters sąjunga bei išlaikantys tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinės moralės normas, buvome stipriai parblokšti.) Konservatyvioje ar tradicinėje pusėje kai ko trūko, tačiau negalime sakyti, kad ta priemonė mums buvo neprieinama. Greičiau tai buvo kai kas, ko daugybė konservatorių ir tradicionalistų (ar kaip mus bevadintų) nesugebėjo sukaupti. Žmonės galėjo tai padaryti, bet dauguma nesiryžo.

TeisePro

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje, kurioje Lietuvos advokatūra kreipėsi į teismą dėl STT atsisakymo suteikti informaciją apie advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarką. Praėjusiais metais teismas įpareigojo STT veikti nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo, o tarnybos bandymas prisidengti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatomis įvertintas kaip neaiškus ir prieštaringas. Sprendimą apskundusi apeliaciniam teismui STT bylą pralaimėjo galutinai.

Jūsų dėmesiui siūlome birželio 11 d. „Šeimų Sąjūdžio“ surengtą nuotolinę vaizdo konferenciją, kurioje buvo aptartos aktualijos ir protesto akcijos, rengiamos birželio 15–17 dienomis, klausimai.

Jis esti mažiausias iš visų sėklų ir tampa didesnis už visas daržoves

Jėzus kalbėjo minioms: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.

Jėzus dar sakė: „Su kuo ­galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis,­ kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžia plačias šakas, taip kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.

Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.

Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo (Mk 4, 26–34).

Pakalbėkime apie resentimentą. Retas žodis, gal net daugeliui negirdėtas. Kai apie tai kalbėjomės per radiją, žurnalistė net perklausė – sentimentą?

1941 m. Birželio sukilimas savo didingumu ir reikšme prilygsta 1918 m. Vasario 16-ajai ir 1990 m. Kovo 11-ajai. Jis buvo trečias lietuvių tautos mėginimas XX a. išsikovoti savo nepriklausomą valstybę. Lietuvių tauta, kaip ir visos tautos, turėjo neatimamą ir besąlyginę teisę sukilti ir ginti savo valstybę ir savo laisvę. Birželio sukilimas buvo garbinga ir teisinga tokios kovos forma.

Sovietinių okupantų pradėtas Sukilimo menkinimas ir juodinimas nesibaigia ir šiomis dienomis. Lietuvos valdžia užsimojo ištrinti jį iš Tautos atminties, o tai reiškia tik viena – siekiama ištrinti ir pačią Lietuvos valstybingumo idėją.

Oficialiu valstybiniu lygmeniu minėti Sukilimo 80-ečio jubiliejų uždrausta! Tačiau paminėkime sukilimą mes patys – kaip laisva ir ori Tauta įveikime mums skiepijamą savo praeities baimę, nebesitaikstykime su mūsų laisvės kovų istorijos klastojimu, menkinimu ir tautos žeminimu.

Ateikime ir išreiškime amžiną padėką už Tėvynę kovojusiems ir kritusiems didvyriams!