Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kelioms dienoms sugrįžo bjaurūs orai, paniuro dangus. Bet iš įpročio vis viena išsliūkini pasivaikščioti paneriais. Pro Žvėryno tvenkinius, ant kranto snūduriuojančias antis. Vėjas kerta į veidą kruopas iš prakiurusio debesies. Prisėdi ant nuvirtusio gluosnio. Žiūri į sūkuriuojančią tėkmę. Upei nė motais mus užgriuvusios negandos, baimės ir nerimas – teka sau kaip tekėjusi. Atlaisvėjus karantino varžtams, saulėtomis dienomis čia jau šurmuliuodavo marga publika, šeimomis su vaikais ir augintiniais. Dabar – nė gyvos dvasios, kiek akys rėpia. Vienatvė. Ji manęs visai neslegia ir neerzina. Mano amato žmogui vienatvė yra įprasta būsena, sava, seniai prisijaukinta, net savotiškai maloni prabanga pabūti su savim, leisti nevaržomai tekėti mintims ir nuotaikoms. Savotiškas impresionizmas, sakytum.

„Kultūros barai“ | 2020-05-16

„Prieš pradėdami kalbėti apie kurio nors asmens baikštumą arba drąsą, pirmiausia turėtume susimąstyti, kokioje šalyje ir kokiais laikais tas žmogus gyveno“, – „Kultūros baruose“ rašo garsi vertėja Irena Balčiūnienė. Publikacijoje pateikdama plačią istorinę panoramą, ji atsigręžia į poetą Vincą Mykolaitį-Putiną lemtingais dviejų okupacijų metais. Ar tikrai jis buvo nendrė, linkstanti pavėjui, kaip teigė poetas Tomas Venclova?

Niekas ir niekada neįtikins manęs, jog pedofilijos nebuvo. Niekas. Nei šimtai teismo sprendimų, šūsnys prokurorų nutarimų. Nei manęs, nei Deimantės artimųjų, šalia kurių būdama ji patyrė laimingos vaikystės akimirkas.

Ir kurie ne iš teisminės valdžios sausa kalba surašytų sakinių,  o iš vaiko lūpų tiesiogiai girdėjo žodžius, nuo kurių kraupo. O vėliau jau kraupo nuo grėsmingiausių institucijų siunčiamų raštų, reikalaujančių, įsakančių, grasinančių... 

Patikėkite, jog liko Deimantės žodžių, kurių net nesiryžome dėti į knygą ar net sakyti žmonėms.

Ir aš, ir mano artimieji žino tiesą ne iš akivaizdžiai „parsiduodančių“ žurnalistų ar redakcijų antraščių. Ir tiesa suteikia stiprybės priešintis neteisybei iki galo.

Nepaisant teisminės valdžios nurodymų – sprendimų, netiesiogiai reikalaujančių atsisakyti, pasiduoti, nutilti, palūžti.

Bent kiek pabandykite įsivaizduoti, ką jaučiame mes, Deimantės artimieji, iš kurių fizine prievarta išplėšiamas mūsų vaikas ir pradanginamas. Kai mes tikrai žinome, ką teko jai patirti ir kam ji vėl grąžinama. Ar mes galėjome elgtis kitaip? Ar mes galime elgtis kitaip dabar ?

Opozicijos lyderis G. Landsbergis bei jo sutuoktinė ir su jų šeima bei statybomis susijusios įmonės atsisakė Seimo komisijai paaiškinti ir (arba) pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo už 1 € sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo pabaigti parlamentinio tyrimo.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius, ir per visą XX amžių, mes prisiklausėme labai daug ideologinių pasakų ir nuo jų tapome priklausomi, kaip kokie Pavlovo šuneliai.

Veidaknygė

Suprantu, kad karantinas jau atsibodo daugeliui, tarp jų ir man. Suprantu, kokioje psichologinėje būsenoje yra 60+ metų žmonės, kurie nežino, ar galės grįžti į darbą, net jei karantinas pasibaigs. Ir dar daugelį kitų dalykų.

Kai vakar parašiau „Čiukčius prie Baltijos“ ir įrašas sulaukė daug reakcijų ir diskusijų, negalėjau nė numanyti, kad ten kelti klausimai taip greitai tiesiog kaktomuša atsitrenks į tikrovę. Dar tą patį vakarą delfis paskelbė, kad Rasų kapinėse išniekintas Jono Basanavičiaus kapas. Paskelbė lyg tarp kitko, kaip kokią nereikšmingą smulkmeną, nuskęstančią policijos kriminalinių įvykių suvestinėje. Kiti informacijos kanalai į tai beveik nereagavo. Tiesa, šiandien viena kita mediją žinią jau paminėjo.

Pro Patria

Autorius yra politologas, Vilniaus universiteto doktorantas, Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas.

Pandemijos fone visiems susitelkus į sveikatos apsaugą ir ekonomikos gelbėjimą, vaikų atiminėjimo skandalai tarytum pasimiršę. Iš tiesų tiesiog praradę žiniasklaidos dėmesį, nes iki šiol nutinka, tik nesulaukia rezonanso. 2017 metais D. Šakalienės ir M. Majausko iniciatyva Seime „prastumtas“ naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas gerokai išplėtė smurto prieš vaikus apibrėžimą, išpūtė juos saugančios tarnybos etatus ir galias, o tėvus pakišo po nuolatine valstybės stebėsena. Po metus vykusių vaikų atėmimo skandalų įstatymas buvo kiek pataisytas ir pamirštas.

Yra toks keistas fenomenas, egzistuojantis jau daug metų po nepriklausomybės atgavimo. Tai lietuvių savinieka, pasireiškianti neapykanta, pagieža, panieka, patyčiomis, skepticizmu, netikėjimu, įtarimais ar abejonėmis kito sėkme arba geranoriškumu, paslėptu pavydu, kenkimu, demonstratyviu galios rodymu ir išnaudojimu, išskirtinai aštriu (savi)kritiškumu, perdėtu nusiniekinimu ir t. t. Ilgas ir bjaurus sąrašas būtų... Žodžiu, toks toksiškas socialinis-psichologinis fonas, slogi atmosfera, mus lydinti visur, kad to nė nebepastebime, laikome savaime suprantamu dalyku, net gero tono ženklu.

Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 15–21).