Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Baimė

Neseniai teko išklausyti radijo pokalbį, skirtą lietuvių kalbos būklei aptarti. Tai atrodė kaip politinio ir kultūrinio išsiblaivinimo pradžia. Iki šiol tos temos buvo paniškai bijoma. Džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie nori ir išdrįsta apie tai viešai kalbėti. Bet vienas dalykas labai glumino: autoritetingi pokalbio dalyviai nenorėjo sutikti, kad jiems rūpi saugoti ir ginti gimtąją kalbą. Buvo matyti, kad šio klausimo vis dar tebebijoma, kad jų sąmonę tebekausto keisti draudimai. Ir ne tik. Buvo atkakliai kartojama, kad lietuvių kalba gerai apsaugota, todėl jokie pavojai jai negresią. Ji paskelbta valstybine kalba, sukurtos tą jos padėtį įtvirtinančios įstaigos, be priekaištų atliekančios savo darbą. Dabar ji gyvenanti pačius geriausius laikus savo istorijoje. Šią gerovę, žinoma, seniausiai ir labiausiai garsina šių įstaigų vadovai. Negi spjausi į dubenį, iš kurio valgai. Bet kuo pagrįsta tokia nuomonė? Aš girdžiu ir skaitau visai kitaip. Ką apie ją galvoja žmonės? Kur jų apklausos? Ir iš kur tas vengimas nusileisti ant žemės? Kodėl nutylima, apeinama ir dailinama realybė. Juk čia mūsų visų bendras reikalas. Nors nusiskundimų, matyt, buvo sulaukta, nes imta įtikinėti, kad nuogąstavimai dėl didžiųjų kalbų įtakos yra niekuo nepagrįsti. Kartu imta girti daugiakalbystę. Bet nė žodžio apie tai, kaip kalbos politikai reaguoja į tą faktą, jog daugelis močiučių jau nesusikalba su savo vaikaičiais.

Keistokai skamba buvusios A.Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrės Ingridos Šimonytės pavirkavimai dėl dabartinės Vyriausybės „išlaidavimo“ ir valstybės skolos augimo. Negi ši garbinga ponia mano, kad nebūtina padėti žmonėms ir verslui atsigauti po pandemijos sukelto smūgio ekonomikai? O gal ji tiesiog viską matuoja pagal savo kurpalį ir, jei tik galėtų, tai ir vėl pradėtų „veržti diržus“, mažinti pensijas ir didinti mokesčius – kaip tai darė per 2008–2009 metų krizę? Deja, jai vadovaujant, valstybės skola išaugo dvigubai. Įsigilinkime į skolinimosi mastus – skola išaugo ne ketvirtadaliu, ne puse, kas ir taip jau būtų labai daug, o 2 kartus! Be to, prie šito ji dar „padovanojo“ mums porą milijardų (!) papildomų palūkanų, nes skolinosi itin neatsakingai. Tai dabar pasakykite, kaip būtų galima pavadinti valdžią, kuri šitaip tvarkėsi su mūsų valstybe ir visų mūsų ateitimi. Nesugebančia? Neatsakinga? Kvaila? O gal priešingai – labai gudria savanaude, piktnaudžiavusia tautos suteiktais įgaliojimais?..

Sovietmečio disidentai daugybę metų buvo vadinami ekstremistais ir radikalais, nes kalbėjo apie Molotovo-Ribentropo paktą ir juodino šviesią tarybinio gyvenimo tikrovę. Kol pakilus Sąjūdžio bangai nuščiuvusi tauta sužinojo, suprato ir patikėjo, kad jie buvo teisūs.

DELFI.lt

Kai prezidentas Valdas Adamkus atsargiai užsiminė, o prezidentė Dalia Grybauskaitė atvirai prabilo apie Lietuvą užvaldyti bandančius oligarchus, pradėta svarstyti, kas ta oligarchija ir kodėl reikia su ja kovoti.

Dažniausiai girdėjome nuomonę, kad oligarchizacijos tendencijas Lietuvoje liudija atsirandantys verslo, žiniasklaidos ir politikos hibridiniai dariniai – interesų grupės, besinaudojančios tiek užkulisine, tiek vieša (informacijos kanalais skleidžiama) įtaka.

Skelbiame JAV Kongreso nario Kriso Smito (Chris Smith) pareiškimą, kuriuo jis sureagavo į vakarykštį teismo posėdį Panevėžio apylinkės teisme ir sukritikavo teismo sprendimą nenutraukti bylos suėjus senačiai. Peržiūrėjęs slaptąjį Garliavos šturmo įrašą Kongreso narys pareiškė: „Ji kaltinama pasipriešinimu policijai, nors iš tikrųjų smurtas buvo panaudotas prieš ją“. Savo pareiškime kongresmenas Smitas kreipiasi ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybę: „Aš skatinu Lietuvos Vyriausybę nutraukti teisėjos Venckienės baudžiamąjį persekiojimą“.

Savaitgalį praleidau gamtoje, tuo tarpu socialdemokratas Arkadijus Vinokuras, pasitaręs su reguliariai anglų kalba Lietuvą blogiausiomis spalvomis aprašančiu VU dėstytoju Fabio Belafatti, parašė man atsakymą dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos. Pasižiūrėjęs komentarus po tekstu matau, kad skaitytojų tokia propaganda neįtikino ir atsakinėti tekstu nėra reikalo.

Siūlome prisiminti Seimo narės Aurelijos Stancikienės kalbą, pasakytą 2014 m. balandžio 10 d. svarstant nutarimą dėl vadinamojo Žemės referendumo paskelbimo.

Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai? Bet juk tarp mūsų distancija – dvidešimt du šviesmečiai. Vaikštom vieniši jau daug metų ir vis tolstam, užsidarę savo pasauliuose, ekranuose, įsikalbėtuose gerumuose, kur kambariai su visais patogumais, kurių vis per mažai.

Ekskomisaras Vytenis Andriukaitis prisipažino, kad jis nei joks Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) specialusis pasiuntinys, o tik regioninio padalinio patarėjas.

Gyveni sau žmogus, darbus dirbi, braškes valgai ir vasaros lauki. Ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!

Turiu prisipažinti, kad FB epochoje aptingau ir nustojau reguliariai lankytis Lietuvos žydų bendruomenės ir kai kurių kitų mane dominančių organizacijų interneto svetainėse. Vis vien svarbiausios tų bendruomenių gyvenimo naujienos šmėsteli jų FB puslapyje ir taip pakliūna į akis.