Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

laikmetis.lt

„Lenkijos vyriausybė, kaip ir Vengrijos yra puolama tarptautinėje arenoje, nes jos sėkminga patriotinė politika visiškai neatitinka liberaliosios ideologijos sėkmės standartų“, – sakė vengrų užsienio reikalų ministras Péter Szijjártó (Peteris Sijartas).

katalikutradicija.lt

2020 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) paskelbė įsaką šv. Komuniją Mišių metu tikintiesiems dalyti tik į rankas, taip įvesdama Lietuvoje naują praktiką, iki tol taikytą tik pavienėse parapijose liberalaus mąstymo kunigų, ir paneigdama savo ankstesnį, 1997 m. sausio 9 d., sprendimą Lietuvoje neįvesti Komunijos į rankas praktikos.

NeRedaguota

Diskriminacija ir patyčios.
Švietimas ir ugdymas.
Seksualiniai poreikiai, psichologija ir bendrasis gėris.
Partnerystė ir šeima.
LGBT judėjimas ir neomarksizmo srovė.

Ne paslaptis, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas (tiksliau – jo direktorius) yra didžiausias kliuvinys valdantiesiems, neleidžiantis jiems tvarkytis Trakuose taip, kaip jie nori. Atrodo, kad liberalai rado būdą kaip išspręsti TINP – „Gordijaus mazgo“ klausimą. Negalėdami patraukti į šoną direktoriaus, jie padarė ėjimą žirgu.

Kaip žinia, TINP pagal pavaldumą priklauso Kultūros ministerijai.

Šį penktadienį aplinkos ir kultūros ministrai (beje, abu liberalai) sutarė Trakų istorinį nacionalinį parką įtraukti į bendrą saugomų teritorijų tinklą ir perduoti jo pavaldumą iš Kultūros ministerijos Aplinkos ministerijai.

Būtent Aplinkos ministerijoje viceministro pareigas eina buvęs Trakų savivaldybės administracijos direktorius, liberalas Darius Kvedaravičius, Trakų liberalų skyriaus pirmininkės pavaduotojas.

laikmetis.lt

Kongresmenai Jim Banks (Džimis Banksas) ir Marjorie Taylor Greene (Mardžorė Teilor Grin) buvo užblokuoti socialiniame tinkle „Twitter“, kuomet prezidento Joe Bideno kabineto narį, sveikatos apsaugos sekretoriaus pavaduotoją Rachel Levine (Reičel Levin) pavadino biologiniu vyru.

Opozicinės Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas „Žinių radijui“ pasakė:

Aš tikrai būčiau nepasirašęs, nes primena tokį žaidimą pakerštaukime, nes dabartiniai valdantieji opozicijoje darė tą patį, kai tik galėjo kur nors pagaliuką tarp ratų įkišti, tai kišo, tame tarpe ir su Konstituciniu Teismu, nes prisiminkime ir tą garsiąją vaistų kompensavimo istoriją.

Kiek mačiau, tai yra „valstiečių“ iniciatyva, na ir dabar patikrins Konstitucinis Teismas – po metų, pusantrų galbūt, ar tai atitinka įstatymą, tai labai gerai, kad patikrins, nieko čia blogo nėra, bet faktiškai yra siejamos tam tikros abejonės, kurios ir taip tikrai ir teisininkų visuomenėje, ir ne tik teisininkų visuomenėje yra aštri diskusija.

Tokie sprendimai prisideda prie dar daugiau abejonių skleidimo šiandien, kada tos abejonės bet kokia forma atsiliepia į tai, kad žmonės nesiskiepija dėl to, tai nemanau, kad irgi prisidės prie to bendro tikslo.

„Kultūros barai“

I dalis ČIA.

Save pačius patogiai apgaudinėdami, užmiršome laikus, kai iš kiekvieno radijo imtuvo, medžio drožlių plokštėmis apkalto lempinio televizoriaus, net špyžinio radiatoriaus skambėjo iki gyvo kaulo įsiėdusi daina „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga“ (rus. „Мой адрес – не дом и не улица, мой адрес – Советский Союз“) [32].

Lietuva, nors ir būdama nedidelė (geografiškai ir demografiškai) valstybė, istorijos ir geografijos yra priversta siekti didelių geopolitinių tikslų. Ypač savo kaimynystėje. Tam pirmiausia reikia suvokti, kad tokių tikslų siekimas yra mūsų grynasis pragmatinis ir nacionalinis interesas: būsime saugūs tik tada, jeigu demokratijos erdvė Europos kontinente plėsis į Rytus nuo mūsų. Kad tai pasiektume, reikia išmokti burti „vertybines“ koalicijas su tomis šalimis, kurios taip pat, kaip mes, supranta tokių vertybių, kaip demokratija, žmogaus teisės, teisinė valstybė, pragmatinę naudą savo kaimynystėje. Ir globalaus pasaulio lyderystėje. Mes kovojame už tai, kad tokios vertybės įsitvirtintų mūsų Rytinėje kaimynystėje, JAV kovoja už tai, kad tokiomis vertybėmis būtų grindžiama globali geopolitinė lyderystė, į kurią iki šio amžiaus pabaigos vis garsiau ir agresyviau ims pretenduoti autoritarinė Kinija.

Laikas suprasti, kad vadinamoji „vertybinė“ užsienio politika yra pati pragmatiškiausia politika. Amerikiečiai santykiuose su Kinija tai jau suprato. Europos Sąjunga, nors ir vėluodama, bet taip pat pradeda šiuo keliu eiti. Lietuvoje taip pat ateina laikas suvokti, kad mažiausiai pragmatiška yra tai, ką Lietuvoje yra bandoma vadinti „pragmatiška“ užsienio politika, dirbtinai ją supriešinant su „vertybine“ užsienio politika.