Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Atgimstantis fašizmas, nacionalizmas, atėjūnų diskriminacija, prieštaravimas sąjunginio federalizmo principams...

Be komentarų.

Niekada nepamėgsiu ir nesuprasiu laidotuvių fotografijų prie numirėlio, kur visi stovi gedulingais veidais ir žiūri į tai, ko nebėra, nors kai buvo gyva, daugeliui tai nerūpėjo. Veidmainiška meilė man vienas šlykščiausių, nekenčiamiausių dalykų šiame gyvenime.

Ką mūsų valdžia moka geriausiai pasaulyje – tai nuvalkioti tai, kas šventa. Iš kiekvienos šventės, kiekvieno nuostabaus įvykio ir brangaus atminimo pasidaryti reklamą ir „pabūti su tauta“.

Štai ir vėl mes Kelyje, vėl jaučiu nepažįstamos moters rankos drėgmę ir šilumą delne, vėl virš galvų plaikstosi vėliavos ir sugrįžta saulėta diena, ir vėl jausmas, tarytum pasaulis būtų ką tik sukurtas.

„Le Figaro“

Šiomis dienomis girdėjome, kaip protestuotojai Honkonge ragina rugpjūčio 23 d. suformuoti žmonių grandinę ir taip „palaikyti demokratiją“. Datos pasirinkimas nėra atsitiktinis – jis primena „Baltijos kelią“, įvykusį 1989 m. rugpjūčio 23 d. Šis įvykis, nors Prancūzijoje ir mažai kam žinomas, tapo svarbiausiu Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – žingsniu kelyje 1990–1991 m. į Nepriklausomybę. Ir SSRS žlugimą.

Buvau pakviestas dalyvauti Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos organizuotoje diskusijoje „Valstybės istorinės atminties įamžinimo teisinė aplinka: Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir Kazio Škirpos atvejis“.

Živilė Kavaliauskaitė | skrastas.lt

Šian­dien šven­tė, lais­vė! Ir gy­ven­ki­me, žmo­nės, lais­vė­je, tik ne­duok Die­ve, ka­ro ir ne­lai­mių – vis­kas bus ge­rai!” – sa­ko šiau­lie­tė Zi­ta Bi­le­vi­čie­nė, prieš 30 me­tų at­šven­tu­si ne­pa­mirš­ta­mą gim­ta­die­nį – Bal­ti­jos ke­ly­je. Ro­ma Ba­ris­tai­tė į Pum­pė­nus, kur sto­vė­jo gy­vo­je gran­di­nė­je, su­grį­žo po 30 me­tų. Čia Ire­na ir Ma­ri­jo­nas Rau­do­niai iki šiol sa­va­no­riš­kai pri­žiū­ri šiau­lie­čių pa­sta­ty­tus Bal­ti­jos ke­lio at­min­ties ženk­lus. Bal­ti­jos ke­lias jiems yra ir as­me­ni­nė is­to­ri­ja.

Veidaknygė

Užingridinis „rezistancas“ в действии.

Rugpjūčio 21 dieną Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis surengė diskusiją „Valstybės istorinės atminties įamžinimo teisinė aplinka: Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir Kazio Škirpos atvejis“, kuria siekta išsiaiškinti teisines spragas, kurios, tikėtina, ir paskatino Vilniaus merą teisininką Remigijų Šimašių savivaldžiauti.

Vladimiras Laučius | DELFI.lt

Būsimos valdančiosios koalicijos sudėtis po 2020 m. Seimo rinkimų priklausys ir nuo prezidento Gitano Nausėdos, ir to, ar atsiras pakankamai norinčių bendradarbiauti su šiuo metu populiariausia partija – Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais. Taip DELFI sako kultūros istorikas ir visuomenės veikėjas, kultūros ir švietimo ministras pirmojoje po nepriklausomybės atstatymo vyriausybėje Darius Kuolys. Jo žodžiais, politinių partijų nemeilė konservatoriams gali lemti, kad jos mieliau bendradarbiaus tarpusavyje nei su Tėvynės sąjunga.

„Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti. Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka“, – svarsto Kuolys.

Kuolys neatmeta galimybės, kad prezidentas Gitanas Nausėda inicijuos naują politinį judėjimą ar net partiją. Krikdemiškos politinės jėgos atstovu galėtų tapti Rokas Masiulis, tačiau, Kuolio teigimu, pasiūlyti šių dienų visuomenei „patrauklią, modernią, pajėgią lyderystei krikščioniškąją demokratiją“ – gana kebli užduotis.

Su neužmirštuolėm kaip ir buvo viskas aišku – vienus erzinantis, kitiems lengvai prigijęs simbolis suskaldė visuomenę pagal meilės/nemeilės konservatoriams požymį. Kasmet atgimstantys ginčai stūmė į aklavietę, kad susitarti nepavyks. Bet to negana. Dabar va, bac, – kardeliai. Neva turinys įtikinti, kad toks esą ir buvo tikrasis Baltijos kelio simbolis.