Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“ | 2010 Nr. 12 (gruodis)

Mąstykite nuosekliai. Nuoseklus mąstymas yra dorovės pagrindas.
                                                            B. Pascal

Paskata griebtis plunksnos (kaip seniau sakydavo) man tapo 2010 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniame „Lietuvos ryto“ numeryje išspausdintas Izraelio politologo Barrio Rubino straipsnis „Nebaigti reikalai ir neišnaudotos galimybės: Vidurio ir Rytų Europa bei žydų valstybė“. Šį straipsnį persiuntė mano 85-metis dėdė, kuris gimė ir užaugo Lietuvoje, bet 1995 m. persikėlė gyventi į Izraelį. Jis apibūdino straipsnį kaip įdomų, bet prieštaringą.

Apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius esu daug galvojęs. Pastaruoju metu, kadangi jau daug metų gyvenu svetur – nei Lietuvoje, nei Izraelyje, – tariuosi suradęs tam tikrą „teisingą“ (gal net be kabučių) požiūrį. Deja, kai privačiuose pokalbiuose tą požiūrį dėstau, jam nepritaria nei lietuviai, nei žydai. B. Rubino straipsnis taip pat susilaukė prieštaringos reakcijos, nors jo tikslas ir politinės prielaidos gana aiškios – rasti naują politikos sąjungininką ir naujų sąlyčio taškų. Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose į valdžią atėjo Barackas Obama, Izraelis pajuto prarandąs savo pagrindinį sąjungininką. Ypač Izraelio visuomenę pašiurpino B. Obamos pasiūlymas pašalinti iš visų Artimųjų Rytų valstybių arsenalo branduolinį ginklą. Niekada atvirai neprisipažinęs tokį ginklą turįs, Izraelis vis dėlto tikėjo, kad branduolinė bomba sulygina jo ir jam priešiškų valstybių jėgas, tarnauja galutiniu argumentu prieš tuos, kurie nori šalį sunaikinti. B. Obamai palietus šį delikatų klausimą, Izraelis pasijuto išduotas. Tam įtakos turėjo ir besikeičianti Turkijos vidinė politinė situacija, taip pat ir išorinė politika, neseniai išsiliejusi į tragišką incidentą jūroje. Ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas, akivaizdžiai tapęs nacionalistų bei islamistų atstovu valdžioje, vis labiau stumia šalį iš sekuliarinės ir demokratinės santvarkos į religinę ir nacionalistinę. Pastaruoju metu jis savo kalbomis atvirai kvietė Europos šalyse gyvenančius turkus ne asimiliuotis, o tapti Turkijos avangardu senoje ir nusilpusioje Europoje, kurioje stipri islamistinė Turkija netrukus vienaip ar kitaip dominuos. Akivaizdu, kad visa tai, be to, fundamentalizmo kilimas pasaulyje, demografinė Europos situacija ir kiti panašūs faktai skatina Izraelį ieškoti naujų sąjungininkų ir permąstyti žydų tautos praeitį, taip pat – žydų ir lietuvių santykius.

Tikėjimo reikšmę ir galią skelbia Bažnyčia, liudija ir mokslininkai bei ilgaamžė žmonijos patirtis. Amžių patirtis liudija, kad ne visas pranašystes nuneša blaivus vėjas, daugelis pranašysčių išsipildo. Todėl tikėjimas kai kuriomis pranašystėmis turi pagrindą. Kita vertus, pats tikėjimas į pranašystę veda į jos išsipildymą, nes per tikėjimu užprogramuotą pasąmonę ir skatinamas pranašystės išsipildymas. Jei tauta, grupė ar atskiri asmenys turi kilnių siekių, juos puoselėja, dėl jų kovoja ir giliai tiki, kad jie išsipildys, tie siekiai ateityje dažnai tampa realiu pavidalu.

Preambulė

Lietuvos žiniasklaidoje (pvz., portale DELFI.lt 2016 m. sausio 7 d.) buvo išplatintas kvietimas jungtis į akciją „Neužmirštuolė“. „Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, visi Lietuvos gyventojai bus raginami prisiminti kritusius kovoje už laisvę įsisegant vieningą ženkliuką – Neužmirštuolės žiedą. Trečiąkart vyksianti istorinės atminties akcija kasmet auga, tampa vis populiaresnė ir tarp svetur gyvenančių lietuvių. Diplomatinės Lietuvos atstovybės visame pasaulyje taip pat dalins neužmirštuolių žiedus laisvės kovų aukoms atminti“, – rašoma pranešime spaudai.

Propatria.lt

Vienas iškiliausių antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvių Juozas Brazaitis, kaip ir visa Laikinoji vyriausybė, šiandien susilaukia kaltinimų kolaboravimu su naciais ir dalyvavimu žydų žudynėse. Pirma tokių įtarimų banga mūsų dienomis Lietuvoje nusirito po 2012 metais įvykusio iškilmingo J. Brazaičio palaikų perlaidojimo Lietuvoje. Antrą kartą – šią vasarą, iškart po sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo. Kartu su kitais lietuvių rezistentais (K.Škirpa, J.Noreika) šiandien kaip karo nusikaltėlis neretai pateikiamas ir pats J. Brazaitis. Vykstančios diskusijos provokuoja nepatogius klausimus. Ar iš tiesų kritiškai vertiname Laikinosios vyriausybės vadovą? Ar esame išsivadavę iš sovietinio istorinio pasakojimo apie 1941-ųjų įvykius Lietuvoje? Ar mokame savo istoriją? Šiais ir kitais klausimais kalbamės su rezistencijos studijoms ilgus metus paskyrusiu žurnalistu, filologu, knygos „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“ autoriumi Vidmantu Valiušaičiu.

...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Šiauliuose Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo įsteigta 1988 metų birželio 26 dieną, o jos lyderiu išrinktas jaunas architektas Virgilijus Kačinskas, prieš savaitę subūręs kolegas iš miesto projektavimo institutų į pirmąją Sąjūdžio rėmimo grupę „Tautos – tautai“ vardu.

Iki tol aš, kaip ir kiti šiauliečiai, iš Vilniaus individualiai, kiek įgalėdavome, vežėme laisvo žodžio pavyzdžius namo ir dalijomės, o kas sugebėdavo, dar ir daugindavo, tarkime, „Sąjūdžio žinias“, kad kuo plačiau pasklistų informacija, jog Lietuvos šviesuomenė kyla ir kitus kviečia nesnausti.

Iki 1922 m.

Levą Karsaviną dera prisiminti ne tik todėl, kad jis per 20 metų dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet ir įvertinant jo mįslingą mąstymą bei gyvenimo kelionę.

Filosofo Levo Karsavino mąstymo sistema nelengvai atsiskleidžia, nes turi nevienalytį pagrindą. Formaliai tai krikščioniška filosofija, tačiau kai kurie teiginiai primena panteizmą, o kai kurie – net materializmą. O imant viso gyvenimo kūrybą, atsiskleidžia ryškūs kai kurių principinių nuostatų pokyčiai. Toks „neprincipingumas“, viena vertus, daro jo mąstymo sistemą nenuoseklią, kita vertus, atskleidžia gyvą, sąžiningą jo asmenybės ir mąstymo kaitą. Be to, Karsavinas buvo ne tik filosofas, bet ir teologas, istorikas, literatas, publicistas, poetas.

alkas.lt

Vis nenurimsta žymius rezistencijos dalyvius Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį ir Joną Noreiką dalyvavimu žydų genocide kaltinantys asmenys.

Savo kaltinimams pagrįsti į viešumą jie vis mesteli įvairių „dokumentų“ ir „liudijimų“.

Šių metų liepos 15 d. pajūrio leidinyje „Vakarų ekspresas“ pasirodė tikslingas, prieš paskutiniojo Žemaičių apygardos partizano Prano Končiaus-Adomo, gim. 1911 m., atminimą nukreiptas kaltinamasis rašinys – demaskuotas dar vienas „buržuazinis nacionalistas“. Nepasibodėta publikuoti Prano Končiaus žūties 50-ųjų metinių dieną. P. Končius-Adomas žuvo 1965 m. liepos 15 d. Netrukus, remiantis šiuo tekstu, pareikalauta iš žuvusio už Lietuvos laisvę partizano atimti valstybinį apdovanojimą.

Loreta Kalnikaitė | Pro Patria

2015 metų rugpjūčio 19 dieną mirė Lietuvos partizanė, karė savanorė Elena Kentraitė-Snaigė. Rugpjūčio 21 d. velionė palaidota Šilalės miesto kapinėse.

Elena Kentraitė gimė 1931 m. gruodžio 20 d. Gūbrių kaime, Šilalės valsčiuje, ūkininkų Onos ir Juozapo Kentrų šeimoje, kurioje augo šeši vaikai: Jonas, Juozas, Leonas, Ona, Albinas, Elena.

Norint geriau suprasti Elenos Kentraitės-Snaigės nueitą gyvenimo kelią ir jos auką Tėvynei, būtina pažvelgti, kokioje aplinkoje augant susiformavo jos asmenybė. Todėl svarbu prisiminti garbingą Kentrų šeimos istoriją.