Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jau keli metai netyla reikalavimai panaikinti ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje žuvusio Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado Juozapo Krikštaponio atminimo ženklus: atimti Kario savanorio statusą (po mirties), panaikinti paminklą Ukmergėje, pasmerkti kaip nacistinį karo nusikaltėlį. J. Krikštaponio kaltintojai teigia, kad jis dalyvavo naikinant Baltarusijos žydus. Todėl būtina prabilti apie mažai žinomus Vyčio apygardos partizanų vado J. Krikštaponio gyvenimo faktus, kurie surinkti iš archyvinių dokumentų, publikacijų, neskelbtų šaltinių.

Pirmiausia pasakytina, kad nėra aišku, ar nacistiniuose ir sovietiniuose dokumentuose rašoma apie vieną ir tą patį asmenį. Įvairiuose dokumentuose ir šaltiniuose nurodyti skirtingi asmens tapatybės duomenys: J. Krištaponis, kpt. Krištaponis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis) Juozas Krištaponis, kpt. J. Krikštaponis, kpt. Krištaponis, kpt. Jonas Krištaponis, Jonas Krikštaponis, Juozas Krikštaponis, ltn. Juozas Krištaponis, ltn. Juozas Krištapavičius, ltn. Krištaponis. Vienuose sovietų saugumo (SSRS MGB) dokumentuose nurodomas Juozas Krištaponis, kituose partizanų junginio vadas Krikštaponis arba Krištaponis (be vardo). Į šį klausimą iki šiol nėra vienareikšmiškai ir neabejotinai atsakyta. Iš tikrųjų Vyčio apygardos vadas buvo Juozapas Krikštaponis, Jono sūnus.

Tolesnis tekstas skirtas tik tai situacijai aptarti, jeigu visais aukščiau paminėtais skirtingų pavardžių ir tapatybių vartojimo atvejais tai yra vienas ir tas pats asmuo.

Siūlome politologo Vytauto Sinicos kalbą, pasakytą vasario 15 d. renginyje „Dievui ir Tėvynei: mons. Alfonsas Svarinskas ir šiandienos Lietuva“.

Bernardinai.lt

Kalba, pasakyta Ateitininkų Valstybės atkūrimo dienos labdaringame pokylyje

Dabartinė Lietuvos Respublika nuo 1918 metų vasario 16 dieną atsiradusios respublikos stipriai skiriasi savo požiūriu į religiją. Tarpukario Lietuvos valstybę sukūrė į Dievą tikintys ir kelią į bažnyčią nesunkiai randantys žmonės. Šį faktą mėgsta pabrėžti dabartiniai ateistai, tačiau neturime mokslinių įrodymų, todėl galimos vien tik filosofinės spekuliacijos. Šiandien nekalbama apie religijos reikšmę nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tačiau 1918 metų nepriklausoma Lietuvos valstybė yra vienas iš katalikų vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklos padarinių. Valančius nekalbėjo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę, todėl negali būti vadinamas moderniosios lietuvių tautos tėvu. Tam trukdo jo religinis luomas. Dabartinei Lietuvos valstybei sunku savo kūrėju pripažinti katalikų vyskupą. Tai svarbi lietuvių kultūrinės savivokos permaina. Didysis kaimo žmonių sielų ganytojas negali būti pripažintas politiniu tautos kūrėju, nes buvo religinis autoritetas. 1883–1918 metais veikusios dvi lietuvių inteligentų kartos sukūrė savo naujus autoritetus. Dar naujesnius autoritetus sukūrė pokomunistinė Lietuva. Valančius kartais vadinamas didžiuoju, bet tautos tėvu pripažįstamas niekada panašaus prilyginimo nesulaukęs Jonas Basanavičius. Tai dabar sakoma ne norint sukritikuoti Basanavičių. Tuščia vaikytis mūsų šiandienos menkystų samprotavimų apie didžiuosius. Norisi tik pasakyti, kad pirmoji Lietuvos Respublika buvo katalikų, o plačiau – į Dievą tikinčių žmonių kūrinys. Katalikų Bažnyčios savivalda, struktūros bei ryšiai su plačiąja visuomene, ypač žemiausiais jos sluoksniais, tapo lietuviškosios demokratijos kūrimo pagrindu. Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė organizacija, pajėgusi organizuotai kurti demokratijai reikalingą žmonių bendrumą. Šie samprotavimai gali sukelti ateistų ir agnostikų pasipiktinimą, tačiau istorijos nereikėtų perrašyti pagal dabarties įsitikinimus – tarpukario Lietuvos valstybės nesukūrė ateistai. Tai įrodyti daug lengviau, negu priešingą dalyką. Pokomunistinė Lietuva yra perėjimo nuo mokslinio komunizmo ir mokslinio ateizmo prie demokratijos kūrinys. Šiuo atveju ateistų ir agnostikų nuopelnai yra daug didesni.

Baltijos šalių kelias į laisvę 9-o dešimtmečio pabaigoje ir 10-o pradžioje sutapo su Šaltojo karo finalu. Jis žymėjo tiek nacionalinį atgimimą, tiek demokratinį sukilimą. Aplinkiniam pasauliui padarė įspūdį stiprių aktyvistų judėjimų iškilimas, pademonstravęs jų gebėjimą mobilizuoti žmonių valią – prisimenate gyvąją (Baltijos kelio) grandinę 1989-ųjų rugpjūtį? Tai buvo veikiančios demokratijos pavyzdys. Dėl to nepriklausomybės judėjimų lyderiai turėjo svarų pagrindą tikėtis, kad bus pasitikti išskėstomis rankomis, grįždami į Europos demokratijų šeimą.

Sigita Vaičiuvienė

Laukiant Vasario 16-osios Kelmėje ėmė sklisti „proklamacijos“, raginančios ignoruoti rajono valdžios organizuojamus Valstybės dienos renginius. Plačiai platintų lapelių tekste primenama, kad „Lietuvos laisvės žmonės sunkioje kovoje su sovietų komunistais-okupantais išsaugojo Vasario 16-osios dorą, kilnumą ir sąžinę.“ Bet „šiandien bandoma vėl tyčiotis iš Vasario 16-osios, įteikiant Kelmės rajono garbės piliečio vardus tiems, kurie ilgus metus niekino, menkino Lietuvos Nepriklausomybę.“

Tokios piliečių reakcijos sulaukta po to, kai Kelmės rajoną valdantys socialdemokratai nusprendė garbės piliečių vardus suteikti net dviem aukštas pareigas užėmusiems komunistams, pirmiesiems kompartijos rajonų sekretoriams Zenonui Mačerniui ir Jonui Jagminui, o regalijos numatytos įteikti kiekvienam doram lietuviui itin brangią dieną – Vasario 16-ąją. Tik savo tautos priešai galėjo šitaip sugalvoti. Ir dar visuotinio korupcinio skandalo fone…

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis | Bernardinai.lt

1949 m. vasario 16 d. visos Lietuvos partizanų vadų Deklaracija, pasirašyta Radviliškio rajone Minaičių kaime, paklojo pamatus Nepriklausomos valstybės Atgimimui.

„Naujasis Židinys – Aidai“ | 2013 (4)

Iš pradžių leisiu sau perfrazuoti nemenką Pierro Manent studijos Žmogaus miestas ištrauką. Tiesa, pagrindinis klausimas turėtų būti nukreiptas ne į šiuolaikinį žmogų, bet į politiką. Taigi ką iš tikrųjų mes norime šiandien pasakyti žodžiu politika? Apie ką kalbame, nusakydami politinius principus ar studijuodami politikos mokslus, kritikuodami jos prigimtį ir norėdami ją keisti? Mes ne tik neturime aiškaus atsakymo į šį klausimą, bet ir nežinome, kuria kryptimi ir kaip tai tirti. Žinoma, Politikos pilna kalba ir raštija; tiesą pasakius, lietuviai šiandien atrodo tik milžiniška burna, pompastiškai ir be paliovos kartojanti Politikos vardą. Bet ar įsijautusi skanduoti ar burnoti šį žodį ji pasidomi, ką šlovina ar smerkia? Anaiptol. Be abejo, vienas kitas nori tai išsiaiškinti, tačiau kaip? Žinoma, jie džiaugiasi, kad demokratinė santvarka suteikia piliečiui laisvę manyti apie politiką ką nori, bet jie tikrai nerauda, kad filosofija savo paveikiausiomis formomis iš esmės nusigręžė nuo šio klausimo. Taigi paklauskime iš naujo, kokia yra politikos reikšmė ir prasmė?

Apie Rūtos Vanagaitės knygą „MŪSIŠKIAI“ atsiliepimų girdėti daug: vieniems būtų geriau, kad holokausto žaizdos nebūtų liečiamos, kiti, priešingai, atsidūsta lyg sunkų akmenį nuo širdies nuritinę ir pasirengę kartu su nusikaltėle Tauta melstis, gailėtis už nuodėmes.

alytausgidas.lt

Prisimindami mūsų tautai svarbias istorines datas, dažnai pamirštame susimąstyti apie jų prasmę. Kartais verta iškelti klausimą, kas mes būtume, jei prieš 98 metus signatarai būtų pasielgę kitaip. Kokioje šalyje gyventume, jei būtume pasirinkę ne tautinės valstybės kelią, o federacinę sąjungą su Lenkija?

Bernardinai.lt

1986 m. vasario 5 d. Šalčininkų rajone įvyko avarija: susidūrus pienovežiui su lengvuoju automobiliu žuvo kunigas Juozas Zdebskis ir dar vienas automobilio keleivis, trečiasis buvo sunkiai sužeistas. Laidotuvės vyko Rudaminoje, kur J. Zdebskis 1985 m. buvo perkeltas kunigauti iš Šlavantų. Ši nelaimė apaugo gandais, mažai kas abejojo, jog tai buvo sovietų saugumo tarnybų darbas. Nuo 1970 metų Lietuvoje buvo nužudyta daug sovietų valdžiai neparankių žmonių, tarp jų kalbininkas Juozas Kazlauskas, filosofas Mindaugas Tomonis, kunigas Bronius Laurinavičius… Laidojant kun. J. Zdebskį vyskupas Vincentas Sladkevičius pasakė: „Ši mirtis – Prisikėlimas…“