Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lapkričio 16-ąją  sesuo Nijolė Sadūnaitė Milane pristatė savo naujausią knygą „Il cielo nel lager“ (išleista kartu su DVD) italų kalba, praneša Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT.

Į Milano kultūros centro organizuotą susitikimą pasiklausyti tremtį ir lagerius perėjusios garsios Lietuvos disidentės, Katalikų Bažnyčios kronikos platintojos susirinko pilna salė žmonių. Sesuo N. Sadūnaitė ne tik pasidalijo savo atsiminimais, bet ir papasakojo apie KGB darbo metodus, paliudijo apie tikėjimo ir gailestingumo svarbą.

Daiva Baronienė | „Lietuvos žinios“

2017-ųjų liepos 17-ąją, minint kunigo bei rezistento Alfonso Svarinsko trečiąsias mirties metines, jo pastangomis įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, esančiame Ukmergės rajone, Kadrėnuose, siekiama atidengti paminklą, skirtą okupantų nužudytiems Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrams. 17 tarpukario Lietuvos ministrų nužudė sovietai, vieną – naciai.

Istorikai suskaičiavo, jog nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1918-aisiais iki valstybingumo praradimo 1940-aisiais, mūsų šalis turėjo 100 ministrų. Jais tapo mokyčiausi, sumaniausi, drąsiausi, ryžtingiausi tautos vyrai. Tai – teisininkai, pedagogai, gydytojai, inžinieriai bei kitų Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai taip reikalingų specialybių atstovai. Šių žmonių žinios, jų drąsa, aukšti siekiai bei nenuilstamas darbas Lietuvai ir tapo tikra rakštimi okupantams. Tad, neabejotinai jų bijodami, Lietuvos užgrobėjai net 18 Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos ministrų suėmė, įkalino, kankino ir – nužudė.

Šiųmetė Amerikos prezidento rinkimų kampanija buvo išskirtinė. Ne vien dėl to, kad vienas iš kandidatų savo charakterio, pavadinkim, „šakotumu“ nepaliaujamai traukė Amerikos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesį. Ji buvo išskirtinė dar ir tuo, kad padidintas dėmesys Rusijai buvo kaip niekad svarbi rinkimų kampanijos dalis.

Anksčiau to nebūdavo. Arba bent jau ne tuo laipsniu. Kai kurie stebėtojai tvirtina, kad Rusija tiesiogiai kišosi į Amerikos prezidento rinkimų kampanijos eigą, gal net organizavo didžiulę kibernetinę ataką. Ir jos vaidmuo prezidentinėje kampanijoje buvo kur kas didesnis, nei manytum spręsdamas iš Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino apsikeitimo komplimentais.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) šiandien yra žiniasklaidos dėmesio centre.

Susidomėjimas suprantamas. Ne vien todėl, kad jie – rinkimų laimėtojai. Ne mažiau svarbi priežastis yra ta, kad daugelis nežino, kas jie yra iš tiesų – atsitiktinių žmonių susirinkimas, laimingai pataikęs „ant politinės bangos“, ar į Lietuvos politinę areną sugrįžusi rimta politinė jėga, turinti istoriją ir laiko patikrintus vertybinius orientyrus?

Tai netruks paaiškėti. LVŽS, pradedančios politinę veiklą jau valstybės mastu, palyginimas su tarpukariu veikusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos raiškos aspektais ir jos vadovų politiniais siekiais, gali būti pravartus lengviau suprasti, kuria linkme judės šiandieniniai „valstiečiai“.

Verta kai ką prisiminti.

Profesorius Juozas Eretas – iškili asmenybė, kurios vardas labiau sutinkamas Lietuvos negu Šveicarijos istorijoje. Užrašant senosios Šveicarijos lietuvių išeivijos prisiminimus, jų pasakojimuose buvo sutinkamas ir Profesoriaus vardas.

Taigi keli prisiminimai po išeivių mirties.

„Profesorius Eretas liko su mumis tada, kai mes buvome nelaimingi“, – savo dienoraštyje rašė prieškarinės Lietuvos diplomatas, tarptautinės teisės mokslų daktaras A. Gerutis.

alkas.lt

Spalio 21 d., penktadienį, 15 val. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius) bus pristatyta neseniai išleista trečioji archeologo, akademiko, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus, Istorijos fakulteto dekano Eugenijaus Jovaišos monografija apie aisčius „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“.

Kai šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, matydamas išskirtinį žydų genocido eksploatavimą žiniasklaidoje, kėlė klausimą, kodėl toks genocidas apsireiškė tolerantiškoje kitataučiams Lietuvoje, niekas iš mūsų rašytojų bei intelektualų nepanoro nei šio klausimo tyrinėti, nei apie tai diskutuoti, o žydų tautybės rašytojo oponentai trumpai jam atsakė: „Mums nesvarbu,  kodėl toks genocidas buvo, mums svarbu, jog jis buvo“.

„Liaudies kultūra“, Nr. 4.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą XI prigimtinės kultūros seminare „Prigimtinė kultūra ir laisvė“ 2016 m. liepos 3 d. Rumšiškėse. 

KAM LAISVĖS PASAKOJIMAS ĮPAREIGOJA?

Kalbėdami apie laisvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) galėtume kelti klausimą, ar tikrai moderni tautinė Lietuva yra išsaugojusi jungtį su senąja Lietuva? O gal toji jungtis yra tik mūsų pačių dirbtinai konstruojama? Šiandien dalis Lietuvos politologų teigia, kad tautinė Lietuva, kilusi iš XIX amžiaus idėjų, iš modernaus nacionalizmo, toji Motiejaus Valančiaus ir Vasario 16-osios Lietuva yra visai kitas projektas, kad ieškoti sąsajų tarp šių dviejų Lietuvų yra bergždžias reikalas. Net pasvarstoma, kad per dažnas kalbėjimas apie LDK gali kenkti mūsų tautiškumui ir mūsų dabartinei tapatybei.

Dažnai girdime sakant: „Visi mes iš vaikystės“... Kai nuostabus žmogus iš Sąjūdžio praeities Irena Vitkauskienė savo veidaknygėje pasidalijo moksleiviškais prisiminimais, prisiminiau ir šiuos žodžius. Pamaniau, kad gal tokia tema tiktų mūsų portalo diskusijai šią paskutinę vasaros savaitę: kiek mūsų šiandienos atsinešta iš to laikmečio, kuris jaunajai kartai jau tampa istorija, pažįstama tik iš vadovėlių ar pagal geriausias iliuzijų fabriko tradicijas susuktų kaimyninės šalies filmų? Ir kada nostalgiškąjį „O prie ruso buvo geriau“ pakeis savivoką keičiantis klausimas –tegul ir skambantis retoriškai: „Ar tikrai prie ruso turėjau geresnes sąlygas būti geresnis? teisingesnis? ir t.t.“?

Irena Vasinauskaitė

rokiskis.popo.lt

Daugelis tų, kas neatsimena senų laikų, ima pasakoti, kad ne viskas buvo tais laikais blogai. Neretai tą ima pasakoti ir senukai, kurie anais laikais prarado savo gyvenimą. Nes ne viskas gi buvo blogai – žmonės gyveno, turėdavo ir savo džiaugsmų, ir pasiekimų, ir gyveno gi. Išties gyveno. Pasižiūrėkim iš kitos pusės: nacių laikais irgi žmonės gyveno, ir daugelis jų pasakytų, kad gal ir ne viskas buvo blogai. Tokių kalbų irgi kartais galima išgirsti iš visokių veikėjų.