Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Pasikartojančių kėslų naikinti iškilių valstybininkų atminimo ženklus akivaizdoje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas Jonas Burokas 2016 m. gruodžio 8 dieną kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Premjerą raštu.

Lietuvoje nuožmia medžiokle jau išėjusių iš gyvenimo tariamų žydšaudžių (neliečiant tikrųjų žydšaudžių), o iš tikrųjų – iškilių Lietuvos laisvės kovotojų siekiama naikinti jų atminimo ženklus ir performuoti valstybinę atminties politiką.

Stanislovas Buchaveckas | „Lietuvos žinios“

Istorikas profesorius Henrikas Šadžius, neseniai atšventęs 85-metį, skaitytojams pateikė savo kelerių metų darbą – monografijos „Tautos drama (1939–1953)“ didelės apimties pirmąjį tomą. Joje – dviejų asmenų išplėstinės biografijos. Tėvo ir sūnaus. Generolo Stasio Zaskevičiaus (1892–1971) ir Algimanto Zaskevičiaus (1917–1982). Apie pastarąjį – šiame straipsnyje, turinčiame šiek tiek ir knygos recenzijos apraiškų.

Tėvas ir sūnus

Pirmiausia – trumpai apie knygą, kurios autorius veda skaitytojus savo herojų gyvenimo ir veiklos pėdsakais. Iš pradžių supažindina su tėvu. Jam skirtas tekstas yra ne toks problemiškas. Galima sakyti, kad S. Zaskevičius, nors jam ir teko likimo išbandymų, jo kartos žmonių ir dabarties vertintojų akimis žiūrint, nugyveno pagarbos vertą gyvenimą, nes tarnavo Lietuvai. Su ginklu kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, iki 1940 metų okupacijos nepriekaištingai atliko įvairias atsakingas pareigas. Organizavo nelegalią veiklą nacių ir bolševikų okupacijos sąlygomis. Patekęs į NKVD girnas, neišdavė savo bendražygių. Net ir būdamas silpnos sveikatos, ištvėrė stalininio gulago kančias. Į Lietuvą grįžo 1954 metų pradžioje. Mirė 1971 metais, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Pasak H. Šadžiaus, generolas „liko ištikimas kario priesaikai“.

Jūsų dėmesiui siūlome lapkričio 29-ąją vykusios viešos diskusijos „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ įrašą.

Apie tragišką XX amžiaus istoriją ir apie šių dienų Lietuvos atminties kultūrą diskutavo istorikai Rimantas Miknys, Antanas Kulakauskas, Alfredas Rukšėnas, Simonas Jazavita, rašytojas Sergėjus Kanovičius, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, Vilniaus tarybos narys Mark Adam Harold, „Vilnius go“ vadovas Darius Udrys. Diskusiją moderavo Vilniaus tarybos narys Darius Kuolys.

Pro Patria

Pamenate – 2015-aisiais mėginta „nuvainikuoti“ tremtinį, kankinį ir nepriklausomybės gynėją Joną Noreiką-„Vėtrą“, kurio garbei esą nevertai kabo atminimo lenta ant Mokslų akademijos bibliotekos? Tąsyk nepavyko. Šiemet atėjo kito nepriklausomybės gynėjo, savanorio ir diplomato Kazio Škirpos eilė. Pasirodo, jo vardu nevertai pavadinta gatvė Vilniuje. Pernai tokia pati akcija inicijuota Kaune.

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą. Žemiau pateikiame raštą ištisai.

Simona Aginskaitė | RT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Antanas Sniečkus buvo bolševikinių įsitikinimų žmogus, bet jo veikla ir netgi tai, ką jis pasižymėdavo savo užrašuose, rodo, kad jis buvo Lietuvos gerbėjas. Taip LRT RADIJUI sako istorikas Marius Ėmužis, neseniai apsigynęs disertaciją, kurioje tyrinėjo, kokią reikšmę A. Sniečkaus valdymo laikotarpiu turėjo politinio elito tarpusavio ryšiai ir kaip kūrėsi politiniai klanai. Istoriko teigimu, būtent A. Sniečkus neretai pasistengdavo, kad Lietuvoje komunistų partijos nariai išvengtų griežtų bausmių už nacionalistinius pasisakymus, tačiau lygiai taip pat jis pasistengdavo pašalinti politinius oponentus.

propatria.lt

Gruodžio 2 dieną sukako šimtas metų, kai gimė iškilus rezistentas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas, pedagogas ir švietėjas Juozas Kojelis. Šia proga skelbiame jo niekur anksčiau neskelbtą 2006 m. gruodžio 9 d., minint 90-šimtmetį, Kauno Karininkų ramovėje sakytą kalbą.

Juozas Kojelis gimė 1916 m. gruodžio 2 d. Viekšnaliuose, Telšių apskrityje, aštuonių vaikų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Kražių „Žiburio“ gimnazijoje, klasikinę filologiją studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o paskutinį semestrą – Vilniuje. Mokytojavo Kretingoje, lietuvių gimnazijoje Miunchene, lituanistinėse mokyklose Čikagoje ir Los Andžele, dėstė JAV kariuomenės kalbų mokykloje Monterėjuje, Kalifornijoje. Buvo gimnazijų direktorius ir vicedirektorius.

Okupacijų metais dalyvavo antibolševikinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Vokiečių gestapo areštuotas, kalėjo Klaipėdos, Ragainės ir Kauno kalėjimuose. Išeivijoje įvairias pareigas ėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės, Amerikos lietuvių tarybos, Lietuvių fronto bičiulių, Amerikos baltų laisvės lygos, Lietuvių fondo, Rezoliucijoms remti komiteto, Politinių kalinių sąjungos, JAV respublikonų partijos ir kitose organizacijose. Nuolat rašė lietuvių ir amerikiečių spaudoje, redagavo žurnalą „Į Laisvę“, dalyvavo žurnalų „Aidai“ ir „Lietuvių dienos“ redakciniuose kolektyvuose, išleido dvi stambias publicistikos knygas „Iš nakties į rytą“ (1996), „Tarp rūpesčių ir vilties“ (2001).

Ką gi, vakar įvyko vadinamoji diskusija Rotušėje dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo.

Žinoma, geriau, kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami. Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Esminis klausimas yra teisingumo. Ar teisinga istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltintą ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė“ niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, iš anksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?

Alkas.lt

Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje.

„Pozicijos“ informacija

Lapkričio 28 d Venclovų namuose-muziejuje buvo paminėtas Lietuvos ir Ukrainos Helsinkio grupių 40-metis. Renginyje dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės nariai-steigėjai Tomas Venclova ir Eitanas Finkelšteinas, Ukrainos Helsinkio grupės narys-steigėjas Miroslav Marynovič, Lietuvos Helsinkio grupės narys, buvęs politinis kalinys Stasys Stungurys, Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, žurnalistas Jurij Pankiv, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas ir kiti.