Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Tomas Čyvas | „Valstiečių laikraštis“

Uždarydama sinagogą ir keldama ultimatumus dėl Kazio Škirpos bei generolo Jono Noreikos atminimo Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vadovybė peržengė visas ribas ir pakenkė valstybei tarptautiniu mastu, mano žydų tautybės žurnalistas, Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis.

Generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi ministro pirmininko kreipimąsi dėl 2008–2009 metais paskolas būstui įsigijusių asmenų teisių, pareiškė neįžvelgianti teisinio pagrindo taikyti viešojo intereso gynimo priemones, tačiau pastebėjo: tai neužkerta kelio atskiriems individams, turintiems pretenzijų bankams dėl padidintų paskolų palūkanų, savo teises ginti patiems įstatymų numatyta tvarka. Tokį prokurorų sprendimą pakomentavo ir Stasys Jakeliūnas, buvęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) laikinosios komisijos pirmininkas. Dalijamės jo komentaru.

Siūlome prisiminti žurnalistės Rūtos Janutienės interviu su Kauno apskrities VPK viršininku A. Kaminsku po Garliavos šturmo 2012 m. gegužės 17 d.

Tokia antrašte savo pareiškimą 1941 m. liepos 8 d. paskelbė Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone – išreiškusi ne šiaip atsitiktinę nuomonę, bet pareiškusi bolševikinei okupacijai nepasidavusios, jos nepripažįstančios, besipriešinančios, nepriklausomos valstybės tęstinumą manifestuojančios Lietuvos poziciją.

Bet ta antraštė simboliškai atspindi ir šios savaitės reikšmingus įvykius. O tie įvykiai buvo du: trečiadienį R. Šimašiaus frakcijos balsais Vilniaus m. tarybos sprendimu panaikinta K. Škirpos gatvė ir šiandien nulupta nuo Vrublevskių bibliotekos sienos atminimo lenta J. Noreika-Generolui Vėtrai. Kiek teko patirti iš tarybos narių, be jokio pasitarimo su taryba ar jų informavimo. Tiesiog – biurokratiniu buldozeriu.

Ne vienam kyla klausimas, kur tas buldozeris sustos? Akivaizdu, kad jį vairuoja ne Lietuvos žmonių interesais besivadovaujantis mašinistas, nes traiško pačius mūsų laisvės kovų pamatus.

Ką tik Seime Prezidento vyriausioji patarėja teisės klausimais Jūratė Šovienė (tautoje dar vadinama MGB statytine) pristatė atrinktus kandidatus į Lietuvos apeliacinį teismą. Tarp jų – ir Virginija Liudvinavičienė, nuteisusi Laimutę Kedienę „tvirkinimo“ byloje. Nesunku suprasti, kad vienintelis tokio sprendimo tikslas buvo sukurti teisinę situaciją, kurioje senelė negalėtų reikalauti kontakto su vaikaite kaip prieštaraujančio „geriausiam vaiko interesui“.

Mūsų pilietinio portalo skaitytojai, manau, jau pastebėjo: publikacijų apie Šiaulių rajono savivaldybės Meškuičių gimnazijos profsąjungos kovas su administracija sumažėjo. Kai savo postus paliko dvi šios ugdymo įstaigos vadovės Jūratė Jankauskienė ir Sigita Užkuraitienė, situacija ir psichologinis mikroklimatas mokykloje – to ir buvo galima tikėtis – iš esmės pasikeitė.

Likus lygiai mėnesiui iki naujojo šalies vadovo inauguracijos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė savo paskutinį metinį pranešimą. Pranešimas nuskambėjo ir netrukus po to, kai dienos šviesą išvydo ir bent jau socialiniuose tinkluose buvo nemažai aptarinėta Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės knyga „Nustokime krūpčioti“, kurioje autorė aprašė D. Grybauskaitės vadovavimo dešimtmetį. Nors tiek knygoje, tiek pranešime buvo daug dėmesio skirta ir iš esmės teisingų pastabų pasakyta apie Lietuvos užsienio politikos gaires (išskyrus susireikšminusią ir nuo realybės atitolusią panegiriką), tačiau tiek knyga, tiek pranešimas paliko kontraversišką įspūdį. Apie pačią knygą pasakyčiau dar griežčiau. Knyga primena vieno nupušusio sovietinio genseko neaiškaus žanro pasakų knygelę „Mažoji žemė“ (Malaja zemlia). Tad jei tokie panegirikos „bestseleriai“ gimsta 29-aisiais nepriklausomos Lietuvos metais, gal su ta Valstybe ir ne viskas taip gerai, kaip nušvietė p. Prezidentė...

Kviečiame savo parašu paremti šiuo metu Estijoje ir Lietuvoje vykstančią kampaniją prieš miškų ir želdinių kirtimus paukščių perėjimo laikotarpiu.
Peticiją

rasite ČIA.

Net Sausio 13-osios naktį, kai rusai tankais lamdė žmones, nesijaučiau tokia beviltiškai ir nešvariai bejėgė, kaip dabar.  Veidu į š...., tokia dabar yra mano būsena. Žinot, net sovietmečiu, kai mus, hipiaujančius moksleivius, komsomolcai gaudė gatvėse ir vaikinams karpė plaukus gabalais, o mergaitėms mini sijonus, nesijaučiau taip išniekinta :( 

„Argi valstybėje nėra svarbesnių reikalų nei vieno vaiko istorija?“ – kadaise, po 2012-ųjų gegužės 17-osios, klausė mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė.