Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“. Įpratome prie standartinių sakinių, kuriais aukštieji Europos Sąjungos politikai reiškia užuojautą, tvirtą pasiryžimą kovoti su terorizmu ir patikinimus, kad tautos nesileisiančios įbauginamos ir nekeisiančios savo gyvenimo būdo. Tiesa, Prancūzija jau kuris laikas gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis, o prancūzai tarsi nepastebi šio pokyčio. Galima nujausti, kad prireikus tokios padėties nepastebės ir daugelio kitų demokratinių valstybių piliečiai, o tik džiūgaus dėl neva padidėjusio saugumo. Po Paryžiaus išpuolių baimingai buvo klausiama – kur ir kada kitas. Daugelis baiminosi dėl Europos futbolo čempionato – didžiulis renginys, kurį saugumo pajėgoms nepaprastai sunku prižiūrėti. Didžiausi skandalistai pasirodė Rusijos futbolo „gerbėjai“ – profesionalių mušeikų komanda atvyko vienam vakarui sudirbti anglų ir sėkmingai dingo iš Prancūzijos vietos policijai nespėjus susigaudyti, kas įvyko. Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leido sau pasigėrėdamas pašmaikštauti dėl tokios rusų dvasios. Visi lengviau atsiduso čempionatui pasibaigus be jokių teroristinių išpuolių. Neilgam. Liepos 14-osios išpuolis Nicoje per pačią didžiausią prancūzams šventę – Bastilijos paėmimo metines – įsakmiai kviečia didžiuosius ES politikus ir visą politinį biurokratinį jos elitą imtis rimtai aiškintis europietiškojo terorizmo priežastis, paskatas ir susidariusias palankias teroro aktams vykdyti sąlygas. Juolab kad susivokti, kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją, primygtinai skatina ir Brexit pamoka. Juk už išstojimą iš ES balsavę britai labai aiškiai išsakė savo pretenzijas europiniam elitui. Tiesa, taip ir neišskleistas mūsų žiniasklaidoje. Keletą jų galima taip formuluoti. Niekieno nerenkamas ir niekam neatsakingas europinis politinis biurokratinis elitas sukaupia pernelyg daug valstybinių galių savo rankose sparčiai išvalstybindamas ES nares. Tų galių kaupimas yra pavojingas ne tik valstybėms narėms, bet ir pačiai ES jau vien dėl to, kad labai sulėtėja būtinų sprendimų priėmimas, tad nepaprastai vėluojama atsakyti į vis naujus geopolitinius, teroristinius ir kitokius iššūkius. Nepaprastai pavojinga pasirodė ES vidaus politiką tiesmukai grindžianti multikultūralizmo ideologija, kurios pasekmė – nekontroliuojami imigrantų srautai ir didžiųjų Europos miestų getoizacija. Atvykėlių getai tampa pačia palankiausia islamizmo terpe, kuri, beje, palaikoma europiečių mokesčių mokėtojų lėšomis. Daugelio europiečių nedžiugina ir kairuoliškasis liberalizmas, diegiantis visapusišką sekuliarizaciją, ateizaciją, prievartinį vaikų seksualizavimą (lytinį išlaisvinimą) ir šeimos sampratos keitimą genderizmo ideologijos pagrindu.

Bernardinai.lt

Jungtinės Karalystės referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje rezultatai rodo, kad irimo procesas įgauna pagreitį. Nenumačiau, kad britai balsuos „taip“, maniau, kad Brexit’as pralaimės nedideliu skirtumu. Tačiau dieną prieš referendumą rašiau, jog šis referendumas yra vienas iš požymių, liudijančių, kaip keičiasi ES peizažas. Dezintegracinės tendencijos pradėjo stiprėti jau prieš 5-10 metų, gerokai anksčiau, nei ministras pirmininkas David’as Cameron’as nutrūktgalviškai paskelbė referendumą kviesdamas britus pasisakyti, ar JK turėtų šokti iš važiuojančio ES traukinio.

Bernardinai.lt

„Ministras pirmininkas atsistatydina. Girdimi raginimai, kad opozicijos lyderis pasielgtų taip pat. Peticija, kad būtų rengiamas antrasis referendumas surenka milijonus parašų. Sklinda kalbos, kad Jungtinė Karalystė gali subyrėti. Torių įpėdinystės kampanija tampa nešvankia“, – taip savo rašinį, paskelbtą „The Daily Telegraph“, pradeda rabinas Jonathanas Sacksas.

Spalio 2 dieną Vengrijoje vyks referendumas, kuriame piliečiai galės pasisakyti, ar palaiko Europos Sąjungos sprendimą įvesti šalims-narėms privalomas pabėgėlių kvotas.

Vengrijos piliečiai referendume atsakys į klausimą „Ar norite, kad Europos Sąjunga nustatytų privalomą užsienio piliečių apgyvendinimą Vengrijoje be nacionalinio Parlamento pritarimo“, ketvirtadienį pranešė Vengrijos prezidentas Jánosas Áderis.

Tiesos.lt primena: praėjusių metų spalį didžioji dalis Europos Sąjungos šalių sutiko su privaloma 160 tūkst. pabėgėlių paskirstymo po visas valstybes-nares tvarka. Nors šis planas ir pradėtas jau įgyvendinti, pats pabėgėlių perkėlimo iš Italijos ir Graikijos į kitas šalis procesas vyksta lėtai, rašoma Le Figaro.

Vengrijos vyriausybė, vadovaujama Viktoro Orbano, nuo pat pradžių pasisako prieš šiuos Europos Sąjunga planus. Tikėdamasi būti atleista nuo šios prievolės, kuri, jos teigimu, pažeidžia šalies suverenumą, Vengrija praėjusių metų gruodį pateikė skundą Europos Teisingumo Teismui.

Tik spėjo baigtis Brexit balsų skaičiavimas – ir jau vokiečiai su prancūzais tariasi, ką daryti, kad nieko nereiktų daryti. Nes be britų tai jau jų vienų Europa. Variantas pirmas – prisukti varžtus iki galo, kad kiti negalėtų pabėgti. Variantas antras – truputėlį atleisti varžtus, kad kitiems sumažėtų noras bėgti.

Didieji sąjungininkai būtų už pirmąjį, mažiukai – už antrąjį. Nors abu variantai beviltiški, nes kalba tik apie pabėgimą. Kaip kokie lagerio prižiūrėtojai, po galais! Ir abu beprasmiški, juk dėl to konsensuso nebus niekada.

Bernardinai.lt

„Žemynas, kuris kadaise valdė pasaulį, dabar atrodo dreifuojantis, o jo siela yra pagraužta biurokratijos ir politinio korektiškumo“, – rašo Actono instituto tyrimų direktorius Samuelis Greggas.

Ne europiečiams sudėtinga suvokti dviejų XX amžiuje Europą ištikusių katastrofų mastą. Įkritusios bedugnėn 1914–1918 metais, Europos tautos ir vėl įpuolė ten pat po dviejų dešimtmečių. Nuo Normandijos Vakaruose iki Stalingrado Rytuose viešpatavo mirties apokalipsė. „Niekada daugiau!“ tapo pamatiniu daugelio Europos politikų, tarp kurių buvo tokie žymūs valstybininkai kaip Vakarų Vokietijos atstovas Konradas Adenaueris, italas Alcide’as de Gasperis, prancūzas Robertas Schumanas (dabar yra svarstoma dėl jo paskelbimo šventuoju), šūkiu. Šie politikai stovėjo krikščionių demokratų sudarytų vyriausybių priešakyje netrukus po karo.

Pro Patria

Šiemet dar nebuvo svarbesnės žinios už britų pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Visoje ES ji sutikta su dideliu ir pagrįstu liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Tačiau reaguoti reikėtų ne emocijomis, o išvadomis. Nemažai dalykų, kurie daug kam tapo akivaizdūs po britų pasitraukimo, būtų galėję padėti to išvengti, jei būtų suvokti ir įgyvendinti anksčiau.

Bernardinai.lt

Jungtinės Karalystės piliečiai istoriniame referendume balsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos po 43 metų bendros istorijos.

Pasitraukimo šalininkai surinko 52% prieš 48% balsų. Brexitą ypač palaikė Anglija ir Velsas, o Londonas, Škotija ir Šiaurės Airija pasisakė už pasilikimą ES. Jungtinės Karalystės nepriklausomybė partijos (UKIP) vadovas Nigelis Farage sveikino referendumą kaip JK „Nepriklausomybės dieną”, o Pasilikimo stovykla pavadino jį „katastrofa“.

Referendume dalyvavo 71,8% rinkėjų – daugiau nei 30 milijonų žmonių, Tai didžiausias aktyvumas JK rinkimuose nuo 1992 metų. Svaras nukrito iki žemiausio lygio JAV dolerio atžvilgiu nuo 1985 metų rinkoms reaguojant į rezultatus, praneša BBC.

Išdidi, didelė valstybė ir jos žmonės palieka bendriją, kuri jiems objektyviai buvo ir yra naudinga. Tai galėjo atsitikti anksčiau ar vėliau, bet neįvykti negalėjo. O pavyko dabar.

Panašiai kaip per perestroikę, kai sistemoje susikaupia įtampa ir tampa aišku, kad perspektyvoje, nieko nedarant, ji žlugs. Kiekvienas ima galvoti apie save. Ir elitas sumąsto kelis sau naudingus pokyčius. Ir įsivaizduoja, kad viskas vyks tik tiek ir tik taip, kaip sugalvotojams naudinga ir norisi. O atidarius realybės katilo vožtuvus slėgis nuneša velniop ir vožtuvus, ir jų atsukėjus.

Bernardinai.lt

„Glorious Britain“ – „Šlovingoji Britanija“. Taip vadinosi suvenyrų krautuvėlė viename Londono oro uoste. Gal kiek per skambus pavadinimas marškinėlių ir puodelių su Britanijos vėliavos ar Big Beno atvaizdais pardavėjams. Tačiau, kad ir kaip būtų, ši šalis iš tiesų turi ilgą, turtingą ir šlovingą istoriją, ir be jos pasaulis nebūtų toks, koks jis yra dabar.

Tai, kas vadinama šiuolaikine Vakarų demokratija, ir liberalia ekonomika galbūt anksčiau ar vėliau būtų atsiradę žmonijoje. Galbūt anksčiau ar vėliau būtų iškilusi tokia valstybė kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Galbūt. Tačiau istorinis faktas yra tai, kad visa tai neatsirado be Britanijos. Netgi dabartinė Europos Sąjunga atrodytų visai kitaip be šios šalies. Ir nors tai jau nebėra imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė, ji vis dar yra tarp ekonomiškai stipriausių ir politiškai įtakingiausių valstybių pasaulyje.

Ir štai jie nutaria išeiti.