Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Pirmadienį Čekijos Respublikos Vyriausybė paskelbė apsisprendusi daugiau nebepriimti pabėgėlių iš Graikijos ar Italijos pagal Europos Sąjungos kvotų susitarimą. Šį sprendimą pranešęs Čekijos vidaus reikalų ministras Milanas Chovanecas, kalbėdamas apie vyriausybės motyvus, pakartojo tai, ką sakė dar 2015 metų rudenį, kai aukščiausiu lygiu buvo svarstoma, ką daryti suprecedento neturinčiu migrantų ir pabėgėlių antplūdžiu: siūloma jų priėmimo ir neva integravimo sistema nefunkcionali ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Dalijamės politologo Dovilo Petkaus įžvalgomis, paskelbtomis veidaknygėje, apie pastaruoju metu kone kasdienybe virtusius teroristinius aktus Europoje.

Kadangi jau baigiame suskaičiuoti aukas po kas savaitgalinių, it futbolo ar krepšinio mačai įprastų gyvenimo įvykių – islamo teroristinių žudynių, kurios Londone merui yra „gyvenimo dideliame mieste dalis“, galime padaryti ir išvadas.

Aurimas Perednis | ziniuradijas.lt

Studijoje – žurnalistas ir istorikas Vidmantas Valiušaitis, politologai Vytautas Sinica ir Vytautas Dumbliauskas.

Siūlome susipažinti su duomenų vizualizacijos bendrovės „Lucify“ sudarytu interaktyviu žemėlapiu, kuris suteikia galimybę pamatyti, kurlink judėjo Europą užplūdusių migrantų srautai nuo 2012 m. iki šių dienų.

„Džihado tikslas – kartkartėmis smūgiuoti į „glebų Vakarų pasaulio pilvą – Europą“, – skelbia 2005 metais internete pasirodęs ir iki šiol islamistų socialiniuose tinkluose kursuojantis manifestas. Tai, kas dabar vyksta Europoje, prancūzų sociologas, arabistas ir islamo ekspertas Gilles Kepelis laiko šio manifesto realizacija.

Pasaulis mus ir mes patys save suvokiame kaip valstybę, pastatytą ant demokratijos pamatų. Ją įprasmina ne tik Lietuvos Konstitucija, bet ir tarptautinis pripažinimas. Tačiau tai yra tik formalioji, arba teorinė šio reiškinio pusė. O štai gyvenimas, arba praktinė pusė, mums įrodinėja priešingai: valstybingumo genų prasme, deja, mes esame tarsi ką tik išsivadavę iš baudžiavos pančių ir nežinome, ką daryti su gauta laisve. Tą tenka prisiminti kiekviena palankia ar nelabai proga.

Esamų problemų fone, gal net nesąmoningai dauguma jau pasiilgo botago – anksčiau nereikėjo galvoti: įsakė – padarei, ir galvos neskauda. Dabar mūsų tapatybę pasaulyje atspindi ne tik tautybė, bet ir pilietybė. Mūsų santykius su valstybe apibrėžia LR Konstitucija per mūsų teisės ir pareigas. Dėl teisių viskas lyg ir aišku, o štai dėl pareigų... Jų atlikti, kaip matosi, itin didelio noro nėra, nes čia pirmiausiai susiduriame su savomis, t.y. šeimos problemomis. Tenka pripažinti, kad mūsų politikai tikrai yra itin talentingi problemų kūrėjai. Dažnas pamano: geriau jau dingti iš problemų apipinto žemės lopinėlio, pavadintu Lietuva…

Pro Patria

Migrantų priėmimas padarytų daugiau žalos Lenkijai nei Europos Sąjungos (ES) sankcijos. Taip pareiškė Lenkijos vidaus reikalų ministras Mariuszas Blaszczakas po to, kai Briuselis perspėjo šalį dėl atsisakymo priimti prieglobsčio prašytojus pagal nustatytų kvotų programą.

Jūsų dėmesiui siūlome DELFI Mokslas redaktorės Erikos Fuks parengtą straipsnį itin aktualia tema: kas išgelbėtų nykstančią Lietuvą?

Tiesa, DELFI Mokslas redaktorė atsakymą jau žino – nykstančią Lietuvą išgelbės imigrantai, tik šįkart bebaigią išnykti lietuviai savo gelbėtojų kažkodėl bijo… Tad autorei belieka rasti atsakymą, kodėl beišsivaikščiojanti tauta taip netinkamai reaguoja, tarsi turėtų prabangą rinktis ir kitokią išeitį. Kaip mokslo temomis besidominti žurnalistė, ji kalbina mokslininkus, kad šie moksliškai (tai skamba išties išdidžiai) pagrįstų tai, ką ji ir taip žino: kito kelio išties nėra. Suabejoti savo pačios problemos formuluote ar prielaidomis, išgirsti, kad turimi duomenys gali būti intepretuojami ir kitaip, – to jo per daug: straipsnio tikslas juk ne toks.

Ieškodami atsakymo dėl mūsų nesėkmių, apsvarstykime analogą, t. y. Valstybę, kuri užėmė vienodą starto poziciją su mumis, bet nuėjo kitu – sėkmės keliu. Toks analogas galėtų būti ESTIJA.

Estijoje Konstitucija referendumu įteisinta 1992 m. birželio 28 d., Lietuvoje – 1992 m. spalio 23 d. Atkurtoje nepriklausomoje Estijos Respublikoje pagrindinis dėmesys iš karto skirtas teisinei sistemai. Ji tvarkyta aiškiai ir suprantamai: įvykdyta teisėjų liustracija, Konstitucijoje apie prokuratūrą neužsimenama, ji perduota teisingumo ministerijos žinion, įgaliojimai vykdyti aukščiausios instancijos teismo funkcijas ir peržiūrėti teismų sprendimus konstitucinės teisės požiūriu perduoti Aukščiausiajam Teismui (šis teismas vykdo ir Konstitucinio Teismo (toliau – KT) funkcijas), teismai – trijų pakopų, o Apeliacinio ir Vyriausiojo administracinio teismų nėra. Apie visuomenės atstovus (tarėjus) Konstitucijoje taip pat neužsimenama, nes tai – savaime suprantamas dalykas demokratinėje valstybėje. Teismo tarėjų institucijai skiriama 11 Teismų įstatymo straipsnių (nuo 103 iki 113) imtinai.

Estijos Konstitucijoje XII skyrius skirtas Teisingumo Kanclerio institucijai. Teisingumo Kancleris savo veikloje yra nepriklausomas asmuo, turintis didelius įgaliojimus. Jis sprendžia, ar įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, vietos savivaldos institucijų leidžiami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Prieštaraujantį įstatymą priėmusiai institucijai jis siūlo per 20 dienų suderinti su Konstitucija ir įstatymais. Jei per 20 dienų aktas nėra suderinamas su Konstitucija ar įstatymais, Teisingumo kancleris kreipiasi į AT, siūlydamas aktą pripažinti negaliojančiu. Į Teisingumo kanclerį dėl savo pažeistų teisių gali kreiptis kiekvienas Estijos pilietis raštu ar žodžiu.

Estijos piliečiai nesijaučia diskriminuojami. Žemės reforma ir privatizacija praėjo sklandžiai, emigracijos problemų nėra, pasitikėjimas teismų sistema viršija ES vidurkį, Valstybės skola mažiausia pasaulyje, reikalaujama suma (2 proc. biudžeto) NATO organizacijai mokama nuo pat įstojimo į šią organizaciją, pensijos ir atlyginimai artėja prie ES vidurkio.

Pagal EUROBAROMETRO duomenis, 2009 m. Estijoje, t. y. praėjus beveik dvidešimtmečiui po nepriklausomybės atstatymo, teismais pasitikėjo 52 proc., nepasitikėjo – 43 proc. piliečių (pasitikėjimas viršija ES vidurkį). Lietuvoje 2009 m. teismais pasitikėjo 15 proc., nepasitikėjo – 78 proc. piliečių (nepasitikėjimas didžiausias ES).

Dabar pažvelkime į oficialią emigraciją. 2010 m. Estija – 0,19 proc., Lietuva – 2,16 proc.

Realybė tokia, kad šiandieną politikoje turime nemažai lyderiukų, kurie jau tris dešimtmečius spekuliuoja šalies politiniame turguje pardavinėdami rinkėjams tuščias viltis. Praradusios ar pardavusios savo tapatybės genus, politinės partijos bruka mums niekalą. Priėjom pavojingą ribą, o lyderiukai ir jų partijos vis tiek elgiasi tarsi vienadieniai drugiai.

O dugnas jau arti. Ne man vienam kirba klausimas: ar nusipelnėme turėti valstybę? Jeigu atsakymas neigiamas: visiems mums A.Kubiliaus „iškovota teisė emigruoti“ pačiu artimiausiu metu dar kartą suklestės! Jeigu atsakymas teigiamas, tauta privalės burtis, o ne politikuoti virtuvėse ir tik emigruoti.

Nors ir esame stipriai nukraujavę, neabejoju – mūsų tarpe tikrai atsiras ne vienas tikras lyderis, galintis pasiūlyti išeitį ir matantis mūsų valstybės raidą bent dešimtmetį į priekį. O jam reikės visų mūsų palaikymo! Sprendimų atidėlioti negalima, nes politinis turgus pirk – parduok dirba be išeiginių.