Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Buvau sau davusi žodį nerašyti apie šios kadencijos Šiaulių miesto Tarybos darbą. Maniau, bus etiška, jei patylėsiu – pati dalyvavau rinkimuose. Mūsų kandidatų sąrašas juos pralaimėjo, t.y. žmonės pasirinko kitus, tai nėra ko kritikuoti tų, už kuriuos balsavo šiauliečiai.

Persigalvojau, nes tokio jovalo, koks dabar yra Šiaulių miesto Taryboje, dar nemačiau per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

Daugelyje mūsų rengtų diskusijų, kaip ir įprasta nuolankiam lietuvio būdui, buvo guodžiamasi, kad valstybės padėtis beviltiška, keikiami korumpuoti pareigūnai, piktinamasi teisėsauga ir ta, kuri už teisėsaugą ir užsienio politiką bei padėtį valstybėje atsakinga. Konstatuota, kad su padoriais piliečiais nesiskaitoma, kad teisingumo neberasi nė su žiburiu, kad išromyta didžioji žiniasklaida tarnauja valdžiai, o ne visuomenei, kad vykdo valdžios užsakymus „pasitvarkant“ su kitamaniais, kad randasi cenzūra ir juodieji sąrašai, kad be rimto pagrindo pasiklausoma, kad prieš tave melagis kreivai liudija ir tikima juo, o ne tavim. Galų gale, kad sąžinė, dorovė ir sveikas protas tampa nebe šio pasaulio dimensija.

Virš Lietuvos giedras dangus?

Daugiau nei treji metai praėjo nuo tos dienos, kai Garliavoje iš gimtųjų namų į nežinią kojomis į priekį buvo išnešta maža klykianti mergaitė. Kur ji šiuo metu slepiama, niekas nežino – tam ji ir paversta „valstybės paslaptimi“, tačiau kartkartėmis jos artimieji, gynėjai, rėmėjai, visi – ir tikintys vaiko tragedija, ir smerkiantys tuos, kurie tiki – skaito vieno dienraščio sekamas įvairaus žanro pasakas. Šį savaitgalį skaitėme neva aštuonmetės laišką, iliustruotą nuotrauka, kurioje Laimutė Stankūnaitė apglėbusi neva dukterį – kokių penkerių metų.

To dar maža. Anksti pabudęs, bet taip ir neprisikėlęs dienraštis detaliai aprašo, kur šiuo metu yra mergaitės teta, ką ji veikia, valgo, kuo vilki ar važinėja. Tačiau Šiaulių prokurorė Nina, matyt, to leidinio neskaito, pats leidinys savo pilietinės pareigos neatlieka – tinkamai atitinkamų organų neinformuoja. Priešingu atveju Neringos Venckienės ekstradicija jau seniai būtų suorganizuota. Beskaitant paskutines teismų naujienas kilo ir kitas klausimas: gal teisėjas A.Cininas, teismo sprendimu „atšaukęs“ mūsų Tėvynės okupaciją, galėtų ir teisėjai N. Venckienei kokį kaltinimą nubraukti – kad ir proporcingumo motyvais?

Šią savaitę išgirstame šeštąjį metinį Prezidentės pranešimą. Jį skiautelėm kokią savaitę tampys politologų dvaras ir visokio plauko „laisvosios“ žiniasklaidos komentatoriai. Tegul dirba, atėjo jų aukso valanda – už tai jiems moka pinigus. Nekviesti nemėginkime prisijunginėti prie jų choro, lyg aidu atitardami ar piktindamiesi metinio pranešimo neatitikimais tikrovei bei jo interpretacijomis. Verčiau padiskutuokime rimtesne tema – ar Lietuvos Respublikos Prezidentė nėra tapusi problema Lietuvos Respublikai? Kiek ji, kaip asmuo, yra susieta su tekstais, kuriuos ištransliuoja ir ar vaidmuo Lietuvos siužete yra jos pačios laisva valia pasirinktas?

Moderuodamas diskusiją vakar užsiminiau, kad tęsiniui mėginsime panarstyti Garliavos dramos, tragedijos, ar trilerio (kaip norit, taip vadinkit) siužeto segmentus, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvavo pirmojo plano personažas Andrius Ūsas. Dar sykį permetęs akimis Jūsų pasisakymus ir pastabas matau du pageidavimus, kuria linkme galėtume kreipti savo svarstymus. Komentatorius Juozapas siūlo mažiau knaisiotis po detales, kurios greitai gali diskutantams pabosti ir atvėsinti diskusijos įkarštį. Jis kviečia mane ir diskusijos dalyvius mėginti apibendrinti tai, kas pasakyta, ir svarstyti, ką su tuo žinojimu galėtume daryti toliau. Mano galva, geriausiu atveju esame pasistūmėję tik iki dramos pirmojo veiksmo vidurio, gal kiek ir tolėliau. Nepaliesta daugybė temų.

Dauguma pasisakiusiųjų atmeta versiją, kad Garliavos istoriją žanriniu požiūriu galima būtų įsprausti vien į šeimyninės dramos rėmus. Pagrindinis siužetas, kokį mums pametėja žiniasklaida ir teisėsaugos skalsios interpretacijos, netenkina visuomenės. Didžioji dalis diskutantų linkę manyti, kad reikalą turime su plataus masto avantiūra, aštuonkoju, čiuptuvais apraizgiusiu valstybės teisines institucijas, žiniasklaidą, tad ir valstybę. Esama ir įtarimų, kad to aštuonkojo galva ir didžioji kūno dalis visai ne Lietuvoje. Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavartotas ir neužginčytas terminas kad mūsų slaptosios tarnybos veikia kaip „nusikaltėlių gauja“, matyt, nė kiek nėra perdėtas. Klausimas, ar jie kuria siužetus, o gal yra tik nuolankūs įsakymų vykdytojai. Pacituosiu vieną, mano galva, stiprų diskusijos komentarą:

Šį savaitgalį sukanka lygiai treji metai nuo Garliavos šturmo. Neabejoju, kad gegužės 17-oji tarp reikšmingų mūsų istorijos datų bus įrašyta kaip gėdos diena, kai valstybės vardu veikianti valdžia sutrypė visuomenės sutartį, suskaldė Lietuvą į dvi: meluojančią, melą dangstančią dar ciniškesniu melu ir Tiesos ieškančią, todėl ujamą, dergiamą, šmeižiamą, bauginamą ir baudžiamą.

Mano draugas rašytojas Valdas Papievis tą gegužės rytą e-mailu iš Paryžiaus parašė: „Tą psichotropinę kaldrutę jie užmetė ant Lietuvos“. Meluojanti Lietuva iš baimės perdozavo šlakstydama kvaišalus. Ji neturėjo pasirengusi ir priešnuodžio, kaip po viso to, ką padarė sugrąžins žmonių pasitikėjimą valdžia, teisėsauga ir valstybe. Deimantė akimoju tapo paniekintos Lietuvos simboliu. Nuskriausta, be kaltės įkalinta vien dėl to, kad gali kažką prisimint ir paliudyti, kad vagies kepurė dega, kad trumpos melo kojos, kad baimės didelės akys. Bergždžias darbas kariauti su simboliais teismų salėse ir žiniasklaidoj. Jie veikia visai kitame išmatavime iš kitos, ne fizinės sistemos. Simbolinės tikrovės neperkeisi maginiais užkalbėjimais ir burtažodžiais tokiais kaip: „Bus tų mergaičių. Žiūrėkim į ateitį“.

Žiūrėkite, jei jums taip patinka, prezidente, bet ten nieko gero nesimato, kol Tiesa ir Šviesa neprasiskverbia pro aklinai užvertas ledo rūmų duris.