Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Buvau nutaręs prieš rinkimus daugiau neparašyti nė žodžio, bet išklausęs vieną radijo laidą, negaliu nepasidalinti keliomis mintimis.

Lietuvos vyskupai savo priešrinkiminiame laiške visai neseniai rašė: „Prieš atiduodant savo balsą už kurį nors kandidatą vertėtų atkreipti dėmesį, ar jis gerbia žmogaus kilnumą, sąžinės ir religijos laisvę, brangina gyvybę nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties, ar jam rūpi šeima, ar kandidatas pasisako už laisvą tėvų pasirinkimą auklėti vaikus pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus“.

Šimonytės štabas desperatiškai bando suvilioti už Šimonytę balsuoti katalikus, kurie šiaip jau turi gerą priežastį už ją nebalsuoti. Mano feisbuke iššoko mokama Šimonytės rinkiminė reklama. Reklamoje buvęs pranciškonų provincijolas agituoja už kandidatę, kuri dvasininko žodžiais: „Pakvies juos [tėvus ir vaikus] žiūrėti į horizontą. Tada vaikai turės ateitį. Nes horizonte laukia jis – Dievas“ ...

Jei nežinojote, krikščioniškos vertybės ir bendrasis gėris – tai dvi kodinės sąvokos, apibrėžiančios du skirtingus mąstymo apie krikščionio pilietinį buvimą pasaulyje tipus.

Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kontekste Lietuvos katalikiškoje erdvėje susiformavo įtampos laukas, kuriame ypač stipriai pasireiškė dvi skirtingos mąstymo apie krikščionio pilietinį buvimą pasaulyje prieigos, kurių kodiniais žodžiais tapo „bendrasis gėris“ ir „krikščioniškos vertybės“.

Negaliu nereaguoti, kai Baltijos tyrimai paskelbė manipuliatyvią, komitetus ir konkrečiai mūsų komitetą smukdančią apklausą, sistemai reikalingą provokuojant piliečių reakcijas, kad gal čia balsuojant už tą Radžvilą bus išmestas jūsų balsas. Nurimkite, amžini valdantieji ir juos aptarnaujantieji. Nebus.

Politinis balsavimas beveik niekada nebūna racionalus. Tik normatyviniuose moksliniuose modeliuose atsiranda logika, pagrįstumas ir rational choice.

Pavyzdžiui, 1993 m. prezidentu išrenkamas A.M.Brazauskas. Koks racionalus tikslas ką tik išsivadavus iš tiek aukų pareikalavusio režimo čia pat balsuoti už buvusį to režimo vadą, besimaudžiusi prabangoje okupacijos metu?

Apsupta kariuomenė turi dar pakankamai šaudmenų, maisto, medikamentų. Gali kautis ilgai, jei kariai nežino, kad yra apsupti. Pralaimi tada, kai sužino, ir visi ima galvoti tik apie išsigelbėjimą.

Pralaimėjimas ateina, kai sužinai, kad negalėsi laimėti. Kada suvoki, esąs vienas, ir supranti, kad mūsų mažai. Kad jų yra daug daugiau. Vienišumas ne tik visada lydi pralaiminčius, bet ir sukuria pralaimėjimus.

Prezidentinių rinkimų scenoje viešojoje erdvėje vyksta gana įdomus kombinacinis žaidimas. Mėginama indoktrinuoti rinkėją, kad nebalsuotų už vieną ar kitą kandidatą (ne iš reklamuojamo trejetuko), esą jo balsas bus „diengi na vietier“.

Kalbėk apie ką vyrai tyli virtuvėse ir moterys trokšta išgirsti. Įvardink iki galo, kas skauda, prakrapštyk visas iki vienos žaizdas, išskyrus pagrindinę problemų priežastį – politinės sistemos supuvimą ir nesugebėjimą problemų spręsti, užkardant bet kokias esmines reformas, pašalinant iš viešumos permainų siekiančius žmones ir uždusinant visas atsinaujinimo perspektyvas.

Pažadėk visą pasaulį, daryti juk nieko nereikės – Prezidento programų nei Seimas, nei piliečiai netvirtina. Pasiremdamas Norvegijos, Estijos ar Dramblio Kaulo Kranto pavyzdžiais, siūlyk kokius tik nori sprendimus vidaus politikoje, kurios Prezidentas tiesiogiai nevaldo. Nuo kritikų atsišaudyk Prezidento įstatyminės iniciatyvos teise ir galimybe nepasirašyti įstatymų, kas sėkmės atveju leis išvengti būsimos atsakomybės, permetant ją Seimui ir Vyriausybei. Į neparankius klausimus atsakyk, kad tai ne Prezidento kompetencija, ir pareikšk asmeninę nuomonę, kurią pacientai nori girdėti.

Vos ne kasdien agitacija veidaknygėje, įvairiausiuose portaluose – susitelkime, tauta pražus, dabar ir tik dabar tokia galimybė ir t.t. Agituoja, kviečia vos ne kas antras pažįstamas ir nepažįstamas… Pasiklausai, paklausi ir… – o juk dauguma net to 12 LR Konstitucijos straipsnio nėra išstudijavę, LR Konstitucijos rankose neturėję. Kažkokia psichozė – nuo paauglių iki eksprezidentų…

Filosofas – yra ne profesija. Tai žmogus, kuris ieško prasmės. Koktu darosi nuo soc. tinkluose ir apskritai viešojoje erdvėje paplūdusių komentarų srauto apie Arvydą Juozaitį ir Vytautą Radžvilą, esą jie kažkur plaukioja debesyse, o tikrovė esą kažkokia visai kitokia.