Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šią savaitę LRT Tarybos pirmininkui Ž. Pečiuliui ir Generalinei direktorei M. Garbačiauskaitei-Budrienei buvo įteiktas raštiškas kreipimasis dėl Nacionalinio transliuotojo misijos.

Kreipimąsi pasirašė Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimą rengusių ir kitų visuomeninių bei pilietinių organizacijų atstovai. Kreipimesi reikalaujama, kad savo veikloje LRT puoselėtų nacionalines Lietuvos Respublikos vertybes, o transliuojamame turinyje užtikrintų nešališką informacijos pateikimą bei žodžio laisvę. LRT vadovai yra raginami pradėti dialogą su visuomene dėl kreipimesi pateiktų reikalavimų įgyvendinimo ir tolesnio bendradarbiavimo.

Pernai metai pasižymėjo savotišku Istorijos sugrįžimu. Politologo prof. Liudo Mažylio atradimas netikėtai tapo malonia ir viena iš nedaugelio mūsų viešosios erdvės pozityvių naujienų, kuri mus pasiekė labai laiku ir vietoje bei paskatino į artėjantį Šimtmetį pažvelgti kitaip. Juk jo atrasto istorinio dokumento, tiesiogiai susijusio su mūsų modernaus valstybingumo ištakomis, materialumas ir apčiuopiamumas regimai paliudijo, kad vadovėlinės istorinės tiesos turi tvirtą atramą tikrovėje. Kita vertus, su R. Vanagaitės viešais pareiškimais užsienyje ir Lietuvoje susijęs skandalas leido visuomenei spontaniškai susitelkti, siekiant apginti savus herojus nuo akiplėšiško melo ir šmeižto. Šias dvi plačiai žinomas istorijas dera prisiminti todėl, kad jųdviejų kontekste visuomenė uždavė teisėtą ir savalaikį klausimą: o kur gi istorikai? Gal jie išvis neverti gaunamų, kad ir labai kuklių atlyginimų, jei tokius atradimus gali padaryti neprofesionalai? Juk daugiausia ne istorikai, o žurnalistai, publicistai pirmiausia sureagavo ir į Vanagaitės Holokausto interpretacijas. Išties, galima pastebėti, kad mūsų viešojoje erdvėje istorikai matomi vis rečiau, gal išskyrus kelias išimtis. Panašu, kad baigėsi „būtovės slėpinių“ era, užduodavusi toną ne tik praeities interpretacijoms, bet ir jos tyrinėtojų bendravimui su platesne auditorija. Istorikai – ekranų žvaigždės – arba galutinai supopsėjo, arba metėsi į politiką, arba tapo primityviais politinių kovų įrankiais (prisiminkime LGGRTC neseniai išviešinto „KGB agentų sąrašo“ atvejį), arba tyliai pasitraukė iš viešumos, o jų vietos, populiariai, bet pakankamai aukštu profesiniu lygiu visuomenei aiškinant svarbiausių praeities įvykių bei procesų reikšmes, lyg ir neatsirado kam užimti. Galbūt tai tik kartų kaitos arba charizmatiškų asmenybių trūkumo problema? Tačiau aiškėja, kad net ir savo profesiniuose sambūriuose, kaip antai pernai rugsėjo mėnesį Kaune vykusiame ketvirtajame Lietuvos istorikų suvažiavime „Vasario 16-osios Lietuva: pirmtakai ir paveldėtojai“, istorikai, deja, nesublizgėjo nei ryškesniais mokslo pasiekimais, nei drąsiomis, giliomis bei provokuojančiomis mąstyti ir klausti įžvalgomis, svarstant pastarojo Šimtmečio procesus ir jų prasmes, nevengiant kad ir nepatogių ar skausmingų klausimų, ar idėjų, susiejančių praeitį su dabartimi, kuo paprastai pasižymėdavo ankstesniuose istorikų suvažiavimuose vykę gyvi debatai.

Į lituanistiką mes linkę žvelgti kaip į tam tikrą su lietuvių kalba susijusią mokslo sritį. Tačiau sykiu nujaučiame, kad lituanistikos apimtis daug platesnė – į ją patenka ir visi su mūsų gimtąja kalba sąveikaujantys dalykai, nes jau ir pati kalba niekaip neįspraudžiama į kalbos mokslų rėmus. Intuityviai suvokiame ir didžiulę lituanistikos reikšmę lietuvių kultūrai, o su ja – ir mūsų valstybei. Tad kiek pasiaiškinkime ypatingas kalbos ir kultūros sąsajas, kurios palaiko ir kuria lietuvybę bei valstybingumą. Pirmiausia – lietuvių kalba. Gimtoji kalba. Mokslas savaip paryškina kalbos svarbą, tačiau sykiu „mokslinis žvilgsnis“ tarsi apeina daugelį svarbių nemoksliniais laikomų dalykų. Mokslas į kalbą žvelgia vien kaip į tiriamą objektą, o žmogui ir bendruomenei kalba yra jų egzistencijos pagrindas, nepasiduodantis objektyvizuojančiam moksliniam tyrinėjimui. Tačiau tas pagrindas yra daugelio nujaučiamas ir išgyvenamas. Ypač lietuvių, kurių modernioji kilmė, galime teigti, yra iš kalbos malonės.

...
V. Valiušaičio manymu, paskelbtoji pilnutinės demokratijos koncepcija yra vienas iš nedaugelio išeivijoje subrandintų valstybės sąrangos pasiūlymų, kuris tebėra aktualus ir dabartinei Lietuvai. „Jie demokratijos principą išskleidžia per tris dedamąsias: politinę, kultūrinę ir socialinę. Dabar daugelis žmonių sutinka, kad demokratija Lietuvoje neveikia tobulai. Bet kas yra negerai – ne vienam kyla sunkumų tai apibrėžti. Pilnutinės demokratijos šviesoje netobulumai aiškiai matyti. Politinėje plotmėje mūsų demokratija daugiau ar mažiau funkcionuoja: turime laisvus rinkimus, žodžio laisvę, politines teises. Bet štai socialinėje plotmėje, ūkio srityje – smulkaus ir vidutinio verslo teisės nėra užtikrintos. Jas nustelbia stambaus kapitalo interesai. Tas pats kultūroje: aiškiai juntamas ideologinis spaudimas, agresyvia propaganda, priverstiniu būdu diegiamomis švietimo programomis primetinėjamos pažiūros, įsitikinimai, keičiama šeimos samprata ir pan. Taigi, demokratija tinkamai neveikia socialinėje ir kultūrinėje srityse. Demokratijos mechanizmų veikimą šiose srityse reikia tobulinti.“

...

Mūsų Atgimimams – tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios – labai teologiškai, sakyčiau, net religiškai būdingas Žodžio, kaip pirminio, ir „materijos“, kaip antrinės, fenomenas. Ir pirmąjį, ir antrąjį kartą nepriklausomybės atkūrimas pradėtas tautos šviesuolių ir drąsuolių, tikrojo, dvasios elito, atstovų – skelbiame, kad pagal prigimtinę teisę, esame laisva tauta ir nepriklausoma valstybė. Abu kartus žodis buvo pasakytas, kai jo įgyvendinimui, jo tapimui kūnu, materialistų akimis, nebuvo jokių nei ekonominių, nei politinių sąlygų (sugriautas ūkis, svetimos kariuomenės krašte, rimtai nepalaiko jokia kita valstybė, kenkėjiška vietinių prisitaikėlių veikla). Ir tasai ištartas laisvės žodis sukūrė, „pritraukė“ visas reikiamas sąlygas, kad nepriklausomos valstybės fantazija būtų realizuota!

Po „mytiūčių“ isterijos nauja žaidimo taisyklė – kalbėk ką nori, ir nieko tau už tai nebus. Popierinė „Respublika“ skelbia „Įtariamųjų bendradarbiavus su KGB sąrašą“. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria.

O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė? Ar jau nuomonės negalima turėti? „Mitiūtėms“ galima, o V.Tomkui ne?

Praėjusių rinkimų į Vokietijos parlamentą rezultatai daugelį nustebino – nauja, tik 2013 metais įkurta partija „Alternatyva Vokietijai“ laimėjo daug balsų ir, iškovojusi 93 vietas, tapo trečiąja parlamentine partija. Jos rinkėjai ir rėmėjai – didelė dalis Angelos Merkel ir socialdemokratų vykdoma politika nepatenkintų vokiečių.

Vokietiją ima rimtai spausti bėdos, susijusios su nevaldomu imigracijos srautu, kurį skatina politinė „besąlygiško svetingumo“ atvykėliams nuostata, taip pat aršiai vykdoma ideologinė kova prieš įvairiausias „fobijomis“ įvardijamas žmonių nepasitenkinimo apraiškas, ypač islamofobiją. Tad atvykėliai musulmonai išties gali džiaugtis puikiomis gyvenimo sąlygomis, kurias jiems laiduoja vokiečiai dirbantieji. Juk atvykėliai menkai teprisideda prie bendro gėrio kūrimo. Greičiau – atvirkščiai. Vokietijoje stebimas spartus kriminalinių nusikaltimų daugėjimas, o moterų puolimai ir prievartavimai tapo kasdienybe. Tad vokiečiai, ypač mažuose miesteliuose, ima burtis į savigynos būrius ir rengti vis labiau išplintančias demonstracijas su šūkiais „Sveiko proto“ ar „Susigrąžinkim Tėvynę“. Juolab kad ima plisti ir Vokietijoje prieš kurį laiką neįtikėtinu laikytas skurdas.

...
Jei demokratijai ir demokratiniam valdymui būdingos tokios ydos ir grimasos, o, kaip tvirtina pasaulinė patirtis, nieko geresnio neįmanoma sugalvoti, gal įmanoma tą demokratijos mechanizmą įvaldyti ir suvaldyti, ydų atsikratyti?

Valstybė yra organizmas, kurį sudaro ne amorfinė žmonių masė, kaip neseniai buvo (paklusni kompartijai liaudis, minia), o organizuota, prisiėmusi pareigas ir atsakomybę valstybei pilietinė visuomenė. Nuo tos visuomenės dorovės, kultūros lygio, civilizacijos laipsnio, pareigos ir atsakomybės jausmo įsitvirtinimo priklauso pačios demokratijos, demokratinio valdymo kokybė.

Vaizdžiai tariant, kad ir kiek tobulintume, kad ir kaip gerai parengtume kombainą javapjūtei, jei jo šeimininkas (visuomenė) moka tik dalgį valdyti, kombainas neveiks, iš jo naudos neturėsime. Vadinasi, demokratijai ir demokratiniam valdymui reikia išugdyti ir sutelkti bendram tikslui visuomenę. Tas bendras tikslas – valstybė. Kurti ir tvirtinti valstybę gali tik aktyvi, sąmoninga, politinėje veikloje dalyvaujanti visuomenė.

Mūsų kartai teko išskirtinė laimė sulaukti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Tai tikra likimo dovana, kuria galime džiaugtis ir didžiuotis laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau ar džiaugiamės? Ar didžiuojamės? Ar Tauta, tikroji ir vienintelė Lietuvos valstybės steigėja, didžiuojasi savo kūriniu?

Kadaise dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ vyriausiasis redaktorius Herbertas Riehl-Heyse kaip apie blogą sapną rašė, kad „kada nors joks skaitytojas nebegebės suprasti, ar naujos atominės jėgainės statybą koks nors žurnalistas laiko būtina todėl, kad jis šią išvadą padarė pats, sunkiai triūsęs atlikdamas išsamius tyrimus ir niekieno nepapirktas, ar jis nuolat važinėja su pranešimais kaip atominės jėgainės lobistas ir už tai susižeria didelius honorarus“.

Jis tai vadino „košmariška perspektyva“, nors mes Lietuvoje jau seniai žinome, kad tai joks „košmaras“ (iš tiesų tai košmaras), o tiesiog šiandienos žurnalistikos „standartas“. Pas mus jau seniai niekas šitaip nebetriūsia, juo labiau – sunkiai, ir tyrimų neatlikinėja. Stinga ne tik profesionalų, kurie pajėgtų kompetentingai rašyti ar kalbėti atominės energetikos, bankininkystės, aukštojo mokslo ir studijų ar tarptautinės politikos klausimais, bet netgi kvalifikuotai, su gerai žurnalistikai būdingu nešališkumu ir aptariamų klausimų išmanymu vesti paprastas pokalbių laidas televizijose.