Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vilniaus kaip G taško reklama pataikė į dešimtuką, – rašo Bernardinai. Žinoma, parafrazuoja Vokietijos televiziją „Stern“, bet pateikia kaip neutralų faktą.

Antraštės skelbia, kad reklama užkariavo pasaulį. Tiesa, antraštę sugalvojo reklamos autoriai, kurie savo puslapyje patys pristatė statistiką ir užsidėjo tokią antraštę, kurią katalikiškas (!) portalas tiražuoja. Nieko, puikybė dar niekam nepakenkė.

Tekstas skelbtas Vido Rachlevičiaus asmeninėje Facebook paskyroje.

TV3 ir „Yandex taxi“...

Ne išorės žiniasklaida, o Lietuvos komercinės televizijos yra tikrasis ir didžiausias priešas, nes jos jau daug metų kryptingai ir nuosekliai formuoja auditorijos mentalitetą.

Ne kartą važiuodamas provincijos keliais pagalvoju: o koks to žmogelio iš suklypusios trobos su TV lauko antena stogo pasaulis ir kas jį formuoja? Juk jis neskaito laikraščių, neklauso radijo, neturi interneto. Įsivaizduokite, kad gerą dešimtmetį jus šeria tik TV3, LNK ir Lrytas TV pamazgomis… Tai yra kryptingas žmonių debilizavimas, o po to daug kas stebisi rinkimų rezultatais ir rinkėjų mentalitetu.

2018 m. rugpjūčio 2 d.

Nuoširdžiai apgailestauju, kad mano laiške gerb. R. Kalinauskaitei išsakyti nuogąstavimai išsipildė su kaupu ir kiek greičiau, negu tikėjausi (ČIA). Pabrėžiu – tikėjausi, nes šitokios „diskusijos kultūros“ sąlygomis tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Karti patirtis seniai išmokė, kad „demokratiškos“ diskusijos Lietuvoje trunka tik tol, kol jos atitinka dvi sąlygas: diskutuojama dėl smulkmenų arba, jei ginčijamasi dėl reikšmingų dalykų, jais suinteresuota šalis žino, kad galės nekreipti dėmesio į diskusijos rezultatus.

Po rinkimų nakties V. Gaidys kažkodėl kokiam mėnesiui nutyla giedojęs, bet tiems, kurie feikinius tyrimus užsakinėjo, pinigų negrąžina. Po mėnesio vėl pradeda aiškinti, kad jo „Spinter tyrimai“ veikia trijų procentų paklaidos ribose.

V. Gaidys klausia savo respondentų, ar pasitikite vienu ar kitu politiku, institucija, partijomis?

„Ar žinojote, kad Lietuvos plotas nuo XVII a. susitraukė net 15 kartų?“ – apsimestinai neutraliai atsiųsta žinute savo į Lietuvą įvažiuojančio kliento klausia rusiškas mobiliojo ryšio operatorius.

Skaudus, gerai apgalvotas dūrstelėjimas. Nepraleista progos išmoningai pabaksnoti žaizdą. Bet diagnozė tiksli. Traukiamės. Nors XX a. administraciškai pavyko daugmaž stabilizuotis etnografinėse žemėse su Vilniumi ir Klaipėda, bet vidinis traukimasis tęsiasi. Jį žymi ne tik lenkiški gatvėvardžiai, plintantys Rytų Lietuvoje, kurios sovietmečiu rusifikuoti ir tautiškai dezorientuoti gyventojai šiandien bevelija skelbtis esą lenkais, o ne lietuviais, bet ir tuštėjanti provincija. Lyg į kampą įvarytas žvėris. Lyg žmogus, tiek išvargintas gyvenimo nepriteklių, smūgių ir sunkumų, kad jau nebesižino kur dėtis.

Todėl Vyčio reikėjo. Reikia. Nepaisant visų istorinių liapsusų ar netikslumų, likusių paminkle, jo estetinės raiškos ir atlikimo meistriškumo, kurie daug kam tebekelia abejonių ar atgraso, raitelio ir žirgo pozos dirbtinumo. Reikėjo simbolio įkūnijimo. Įkvėpimo ir padrąsinimo šaltinio.

Garsiai kalbama apie užvaldytą Lietuvą. Iš visų pašalių girdėtis kol kas nedrąsūs balsai, kad valstybės piliečiai valstybę turėtų atsiimti iš tų, kurie ją užvaldė.

Ne tiek svarbu, kas konkrečiai yra tie užvaldytojai – verslo grupės, su jais susijęs politinis elitas ar tam elitui tarnaujančios žvalgybos bei paternalistinė, moralę praradusi valdiškoji žiniasklaida. Dar ir „nepriklausoma“ perpuvusi teisinė sistema. Tai vientisas, nematomais saitais suaugęs vėžinis darinys, kuriam nukirtus vieną galvą, toj vietoj ataugs dvi.

Per TV rodomų FIFA pasaulio futbolo čempionato rungtynių pertraukas į televizijos ekraną išlenda kažkur matytas valkata, Katedros aikštėje porinantis, kad nėra nei išeivių, nei ateivių, yra viena tauta, laikas griauti šias netikras sienas ir statyti tiltus. Ir duria pirštu į Žemės gaublį, nurodydamas tų tiltų kryptį. Stačiai ideali globalios Lietuvos vizualizacija. 

Kadangi klipas rodomas per visuomeninį transliuotoją LRT, tai yra pagrindinė oficiozinė idėja, kuria valdžia pasitinka Lietuvos atkurtos valstybės šimtmečio minėjimo kulminaciją – Dainų šventę. Žmonės kalba, kad tas „kažkur matytas“ apšepęs senis, pasamdytas formuoti visuomenės nuomonę, ir įbrukęs R. Karbauskiui „nei išeivę, nei ateivę“ kultūros ministrę, kuri net šimtmečio jubiliejų įstengė paversti tuščiu fasadiniu renginiu. Ir gera proga pasipinigauti saviškiams, įgudusiems kurpti visokias instaliacijas, akcijas, aplikacijas, projektus, klipus, kuriuos užmiršime jau rytojaus dieną. Ministrės komanda net Dainų šventę įkinkė globalios Lietuvos propagandai.

Lyderiavimas. Jau seniai aimanuojama, kad Lietuvoje nėra lyderių. Ir visai be reikalo. Yra kaip tik atvirkščiai: jų turime daug. Net per daug. Kiekviena partija ir organizacija, kiekvienas būrelis, kiekvienas klanelis, klasė mokykloje, komanda aikštelėje ar stalas kavinėje turi savo lyderį, apsuptą priekabių konkurentų. Ir visi jie tokie dideli, taip ryškiai žvelgia iš aukšto žemyn, kad Lietuvoje net nesutelpa. Todėl daug jų jau įsikūrę už Lietuvos ribų. Ir iš ten siunčia pamokymus, kaip gyventi pasilikusiems Lietuvoje. Prasčiau yra nebent su intelektualiniais lyderiais. Ypač humanitarinių ir socialinių mokslų. Jų tikrai mažoka. Vieni išmirė, kiti metėsi į verslą, o treti emigravo. Todėl tokios retos ir skurdokos jų diskusijos. Bet čia kalba ne apie juos.Daugiausia rūpesčių kelia politiniai lyderiai. Nors jų netrūksta. Jiems stinga tik deramos kultūros.

2018 m. birželio 21 d.
Vilnius

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Tarybai

Lietuvos Sąjūdžio, Vilniaus forumo ir kitų organizacijų įžvalgos bei pastabos dėl LRT programų bei laidų neatitikties LRT įstatymo ir LRT strategijos nuostatoms

2018 m. balandžio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvykusi Sąjūdžio steigėjų konferencija kreipimesi į LRT vadovybę bei LRT Tarybą pažymėjo, jog žodžio ir įsitikinimų laisvei, kuri laiduoja tautos ir nepriklausomos valstybės tęstinumą, šiandien iškilo realus pavojus, nes šalies žiniasklaidoje įsivyravo „teisingų“ pažiūrų propaganda, patyčios, teisinis nihilizmas, nekaltumo prezumpcijos nepaisymas, viešas žmonių ir atskirų visuomenės grupių žeminimas.

Arvydas Juozaitis patvirtino savo nusiteikimą tapti vienu svarbiausiu būsimos prezidentinės rinkiminės kovos dalyviu. Daug kam netikėtai. Taip netikėtai, kad sunku nuslėpti ne tik sumišimą, bet ir neapykantą nepaprastos drąsos Sąjūdžio pirmeiviui, o su juo – ir visiems tiems, kuriems Sąjūdžio dvasia nėra vien tušti proginiai ar nomenklatūriniai žodžiai.