Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Globalios imperijos protektorato, kuriuo Lietuvą pavertė valdžia, naujoji „konservatorių“ administracija pasišovė daryti rinkiminės sistemos, kuri ir taip užtikrina jų amžiną išlikimą valdžioje, „reformą“. Sąrašiniai norėtų visiškai panaikinti gyvų žmonių rinkimą vienmandatėse ir palikti tik rinkimus pagal partinius sąrašus.

Iš pradžių – trumpai

In a nutshell. Vakarų teisės tradicija sąmoningai ir išmintingai nemėgina reglamentuoti piliečių minčių, įsitikinimų, fantazijų, asociacijų, jausmų ar norų – tik veiksmus: baudžiama tik už tam tikrus poelgius, ne už manymus, nuostatas, vidinius krustelėjimus ir prielaidas, kurie taip pasielgti paskatino.

Siūlome pasiklausyti, ką ir kaip apie Vasario 16-osios Lietuvą kalba Kovo 11-osios Lietuvos jaunoji karta. Išgirskime ir pagrįstą jos klausimą: kodėl Vasario 16-osios Lietuva sugebėjo tiek daug pasiekti („Jau buvome sukūrę nuostabią valstybę, kuri pati kūrė ir gamino lėktuvus…“), ir ryžtą („...tikrai galim tai pakartoti“).

Lietuvos bei daugelio kitų Europos valstybių konstitucijų kūrėjai pripažino vyro ir moters šeimą kaip pamatinę visuomenės ląstelę ir pagrindą, ant kurio laikosi visa socialinė visuomenės struktūra. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pasaulis patiria vis didesnį ideologinį, politinį ir intelektualinį spaudimą atsisakyti prigimtinės šeimos sampratos, grįstos vyro ir moters santuoka bei kraujo ryšiais, ją pakeisti naujais teisiniais konstruktais, kuriais šeimos samprata būtų išplėsta iki įvairių stilių bendro gyvenimo formų.

Vasario 17-toji.

Viešąjį gyvenimą tebekausto karantinas.

Partizanų troba. Partizanų ryšininkės Jadvygos Bieliauskienės pasakojimas apie Kardo rinktinės partizanų švęstą Vasario 16-ąją 1948 m.

1948 m. pradžioje į Vakarus partizanų išgabenti pateko daug rezistencinio judėjimo dokumentų, tarp jų – Lietuvos katalikų kreipimasis į Popiežių Pijų XII. Vėliau laiškas vokiečių kalba paskelbtas atskiroje knygelėje, kurios kopiją man atsiuntė istorikas Martynas Purvinas.  O apie kreipimąsi daugiau rašau Šilalės raj. laikrašty, o čia : (Word’o versija)...

Jūsų dėmesiui siūlome naujausią leidyklos „Versmė“ išverstą ir lietuviškai įgarsintą filmą „Naujasis normalumas“ (žr. ČIA).

Filmo autorė – žurnalistė Vanessa Beeley (originalų vaizdo įrašą galite žiūrėti ČIA) – pasakoja apie pasaulį su griežtomis tironiškomis taisyklėmis, valdomą centralizuotos totalitarinės valstybės.

Ar tai išvis įmanoma? O gal tai jau vyksta?

Ką reiškia Klauso Schwabo, Pasaulinio ekonomikos forumo Davose įkūrėjo, pastebėjimas: „Žmonės daro prielaidą, kad po pandemijos paprasčiausiai grįšime į seną gerą pasaulį, kurį turėjome, ir viskas vėl bus normalu. Ne, to nebus!“

Šitas tekstas, žinoma, ne FB skaitiniai. Žymiai per ilgas. Bet juo dalinuosi, nes yra svarbus. O man – lengvai prieinamas, nes turiu savo kompiuteryje. Kadangi jis yra iš mano sudarytos ir redaguotos knygos „Gairė - pilnutinė demokratija. „Į Laisvę“ fondo dešimtmetis Lietuvoje“ (2000). Ten yra ir ne vienas mano paties tekstas, bet šitas – ne mano. Pačios knygos reguliarioje prekyboje irgi seniai nebėra, nebent pas „Juodas Šuo“, Tomą Lučiūną ar kituose naudotų knygų prekybos taškuose. Arba gal dar pas buvusį „Į Laisvę“ žurnalo redaktorių Vidmantą Vitkauską? Nežinau, bet tai detalė, šiuo atveju ir nelabai svarbi.

Kodėl svarbus tekstas? Keliais aspektais. Jis rimtai analizuoja problemą, prie kurios šiais – 1941 Birželio sukilimo 80-mečio metais – viešojoje erdvėje teks dar ne kartą grįžti.

Kitas aspektas – „istorikų profesionalų“ ir „istorikų mėgėjų“ ginčas, itin išryškėjęs pastaruoju metu, tačiau prasidėjęs jau seniai, galima sakyti, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.

Ir trečiasis aspektas – „istorijos politizavimas“, „kritinė istorija“, „istorijos tyrimo metodologija“ ir panašūs ginklai, kurie naudojami „profesionalų“ ir „mėgėjų“ kovoje. Šis tekstas padeda sudėlioti taškus ant „i“ ir aiškiau suprasti, kas gi dabar čia pas mus vyksta. Ypač išraiškingai iliustruoja jis dabartinę padėtį dėl to, kad tekstas parengtas ne dabar, o prieš daugiau nei 20 metų!

Be jokių isterijų, argumentas yra paprastas: politikas, siekiantis pakeisti Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnį – šeimos ir santuokos prasmę – negali užimti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.

Prigimtinių žmogaus teisių neigimas ir jų seksualizacija diskredituoja žmogaus teisių gynimą, padaro jį šališku vienos interesų grupės pasaulėžiūros diegimu ir taip ima prieštarauti Konstitucijos bei demokratijos principams.