Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kam naudinga antirusiška isterika artėjant rugpjūčiui? Dar suprasčiau, jei savo apmaudą už sugriautus gyvenimus lietų tikrai nuo okupacijos nukentėję tremtiniai, politiniai kaliniai, rezistentai.

Bet avanscenoje matome visai kitą publiką, kilusią iš sovietinės nomenklatūros ir komsomolo, kuri nenukentėjo nei nuo sovietų, nei nuo Sąjūdžio „fašistinio“ režimo. Kažkaip sunku patikėti šios publikos uolaus patriotizmo nuoširdumu.

...

Ypač susirūpinimą kelia tai, kad tarp prašymą inicijavusių studentų yra Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotoja, kas leidžia manyti, jog šioje pamatinių demokratinių vertybių saugojimo ir sklaidos institucijoje įsivyravo autoritarinis požiūris į žmogaus teises ir laisves. Minėtos atstovybės Lietuvoje darbuotojos inicijuotas prašymas TPSMI administracijai primena sufabrikuotus „darbo žmonių“ laiškus sovietų komunistų partijai, kuriuose būdavo smerkiami mokslininkai, rašytojai ir kultūros veikėjai, nepritarę oficialiai sovietų komunistų partijos doktrinai. Būtent analogiškų laiškų pagrindu sovietų valdžia atleisdavo iš darbo jai neįtikusius kultūros ir mokslo darbuotojus, pašalindavo iš kūrybinių organizacijų rašytojus bei kitus kūrėjus, o kai kuriuos jų tokių prašymų pagrindu („pritariant darbo kolektyvams“) įkalindavo arba ištremdavo į Sibiro lagerius.

...

Konstitucijos 26 straipsnis nurodo, kad tikėjimo ir sąžinės laisvė, be kita ko, apima ir laisvę atlikinėti apeigas ir praktikuoti tikėjimą. Nors skirtingose religijose dvasininkų vaidmuo skiriasi, tačiau daugumos religijų išpažinėjai negali pilnai praktikuoti savo tikėjimo be dvasininko patarnavimų.

Katalikai be dvasininko negali patys sau paaukoti šv. Mišių, patys sau suteikti Bažnyčios palaminimo, pašventinti devocionalijų, atleisti sau nuodėmių. Tad dvasininko patarnavimai, kitaip nei teigia KT, nėra subjektyvi tikinčiojo žmogaus užgaida, bet objektyvi būtinybė tam, kad asmuo galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Tuo tarpu KT, savo nutarime ignoruodamas šia svarbią aplinkybę, tuo pačiu ignoravo ir klausimą – kaip dvasininkų šaukimas į valstybės tarnybą paveiktų kitas pamatines piliečių teises bei laisves, konkrečiai – pamatinę teisę į laisvą religijos praktikavimą?

Pro Patria

Vilniaus forumas informuoja, jog Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) intensyvėja bandymai atsikratyti profesoriumi Vytautu Radžvilu. Naudojantis politiškai motyvuotais dalies studentų skundais, mažinamas V. Radžvilo dėstomų kursų prieinamumas ir apimtys. Tokių sprendimų oficiali argumentacija, jei ja tikėti, daro gėdą ir universitetui, ir studentams.

Šį pavasarį prof. Vytautas Radžvilas VU TSPMI skaitė Europos studijų magistro programos pirmakursiams įprastą Europos idėjos istorijos kursą. Sėkmingai jį perskaičius ir studentams išlaikius egzaminą, instituto administracija gavo kursą klausiusių studentų prašymą šį kursą vietoj privalomo padaryti pasirenkamuoju. Prašymo motyvus ir argumentus atskleidžia toliau pateikiamas visas jo tekstas:

Plona knygelė su dviejų barzdotų vyrų bareljefo vaizdu raudoname viršelyje. Išleista Vilniuje 1974 metais milžinišku, lyginant su mūsų dienomis, 20 000 egzempliorių tiražu. „Ši nedidelė knygutė verta ištisų tomų: jos dvasia lig šiol gyvena ir jos įkvėptas žengia į priekį visas organizuotas ir kovojantis civilizuoto pasaulio proletariatas“. Tokiais viso „civilizuoto pasaulio proletariato“ vado V. Lenino žodžiais brošiūra pristatoma anotacijoje. Antikvariate atsidūrusi knygelė kadaise priklausė Vilniaus 40-os vidurinės mokyklos bibliotekai ir, sprendžiant iš pabraukymų pieštuku ir parkeriu, buvo intensyviai (žinia, privalomai) studijuojama.

Lygiai prieš metus paskambino man nepažįstamas Akademinio dramos teatro aktorius Rytis Saladžius, pasikvietė susitikti, išgerti puodelį kavos. Nustebau. Seniai niekas manęs taip susitikti nebekvietė. Supratau, turi kokį nors rūpestį ar sumanymą.

Susitinkam, susipažįstam. Sako: „Pažinojai Sigitą Gedą, gal gali man pagelbėt?“

Įdomu pasidarė. Vaikis sugalvojo ir užsispyrė sukurti monospektaklį pagal Sigito dienoraščius. Buvau skaitęs juos tik fragmentais.

Žagtelėjau. Kiek yra Lietuvoje žmonių, kurie tuos dienoraščius (gal penkias storiausias knygas) būtų skaitęs? Na, gal dešimt ar dvidešimt kolegų iš rašto žmonių rato, kurie savęs paminėto juose ieškojo. O čia aktorius, kuriam suprasti Gedos užuominas ir nutylėjimus, nesisukus tuose ratuose ir kontekstuose, beveik neįmanoma.

Pajutau, kad galiu ir turiu padėti. Knygas – kalades pasidėjau ant darbo stalo, ir palengva pradėjom krapštytis, dėliotis didžiulę dramaturginę mozaiką iš pabirų fragmentėlių: paliudijimų, pafantazavimų, pafilosofavimų. Užsispyrėm sunarstyti vientisą prasmingą dramaturginį pasakojimą. Ir turiu pasakyti, mums sekėsi – net tada, kai nesisisekė.

Birželio 20-ąją, antradienį, Vytautas Landsbergis DELFI.lt skiltyje „Politiko akimis“ paskelbė tekstą „Prokurorų tylėjimas“. Ką perskaitys tikrieji šio teksto adresatai, be vargo gliaudantys gausias keliaplanes užuominas ir dar gausesnius nutylėjimus, kažin ar sužinosime. Kitiems beliks tik spėlioti, kokio atsako galima tikėtis iš „teisingumo morgo“, kuriam ir skirtas pagrindinę žinutę pridengiantis retorinis klausimas „ponams prokurorams“: „kokia baimė juos taip ilgai, taip mirtinai kaustanti“, kad jie štai jau dvidešimt metų nesiima tirti Juro Abromavičiaus žūties…

Deja, šį išvardijimą būtų galimą tęsti…

Mano galva, turime simbolį sukurti, kuris gal net ne paminklas (kaip mes paminklus dabar suprantame – iš akmens ir bronzos), o sakralus simbolinis objektas. Meninė nuojauta kužda, kad šiandien daroma klaida yra iš nesupratimo, kas yra simbolis ir kaip sukuriamos simbolinės prasmės. Ir esminė klaida yra ta, kad Vytis jau savaime yra simbolis, mūsų valstybės tapatybės sakralus ženklas, panašiai kaip krikščionims kryžius. Tikras simbolistas pasakytų, kad savo ieškojimuose darome nedovanotiną klaidą – sudaiktindami simbolį mes jį nusimboliname. Simbolio kūrimas arba tapsmas simboliu vyksta visai priešingu meniniu judesiu. Kūrybos aktu padaroma taip, kad daiktas virstų simboliu, o ne atvirkščiai, kaip daroma dabar.

Faktas: Seimo narė Dovilė Šakalienė paliko „valstiečių žaliųjų“ frakciją Seime ir perėjo į Liberalų sąjūdžio grupę.

Vieni džiaugiasi, kiti pasipiktinę – tiesmukai sako, jog parlamentarė jais pasinaudojo, Seimo narė atrėžia: patys kalti. Arba: jūs man per prasti. Arba: nesudarėte galimybių padaryti didelių darbų, eisiu ten, kur negaliu nuveikti nė mažų.

Tiesiog būtina retsykiais grįžti į praeitį – tam, kad geriau suvoktume dabartį. Praeities šaltinius specialiai pasirinkau skirtingus – dėl žinių objektyvumo. O apie dabartį ir išvadas – vėliau.