Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Gretai Thunberg į toną, bet kitu reikalu. Taigi – kaip jūs drįstate?!?!? Kaip jums negėda, nepriklausomoje Lietuvos valstybėje „dirbantys“ biurokratai? Ar jūsų galvose likę dar kažkiek smegenų, o širdyse – padorumo?

Prisipažinsiu, esu nuoširdžiai pikta.

Tema, kuri žiniasklaidai nepasirodė verta ažiotažo, bet, mano požiūriu, tai – skandalas. Ir gėda. Pirmiausia – žinutė tiems, kurie dar nežino 2019-ųjų Laisvės premijos laureato Albino Kentros gyvenimo bei darbų: verta pasidomėti. Ypatinga asmenybė, nenuilstantis Lietuvos patriotas, darbais, o ne žodžiais plyta po plytos statęs Lietuvos rūmą. Tiek sovietmečiu, tiek ir atkūrus Nepriklausomybę. Žmogus, kurio gyvenimas toks turtingas, jog rodos, skaitai apie šimtus skirtingų žmonių gyvenimų.

Jūsų dėmesiui siūlome prof. Vytauto Radžvilo, vieno iš Nacionalinio susivienijimo iniciatorių, kalbą, pasakytą susitikime su steigėjais Panevėžyje.

Europos Parlamento (EP) pirmininkas Davidas-Maria Sassoli nusprendė pašalinti nacionalinius simbolius nuo europarlamentarų darbo stalų.

Įvadinės pastabos. Šiuo tekstu niekaip nenoriu įžeisti ar pasmerkti žmonių, kurie segasi neužmirštuoles, nuoširdžiai ir be jokių šalutinių tikslų pagerbdami Sausio 13-osios nakties didvyrius.
Antra, nesutinku su tais, kurie mano, kad „neužmirštuolininkų“ ir „antineužmirštuolininkų“ kivirčas jau neva yra išsisėmęs, pavėlavęs ir beprasmis, tik be reikalo drumsčiantis šventą Sausio 13-osios aukų atminimą. Toliau bandysiu paaiškinti, kodėl.

Taigi. Sausio 13-oji yra ne šventė, o minėjimas, kaip ir nusako pats žodis, skirtas atminti svarbius praeities įvykius, neleisti jų pamiršti. Šalia Kovo 11-osios tai yra pamatinis naujausios Lietuvos valstybės istorijos įvykis. Nors minėjimų Lietuvos atminimo kultūroje ir atmintinų datų sąraše yra ne vienas, pradedant krikščioniškomis Kalėdomis (Išganytojo gimimo fakto atminimas) ar Velykomis (Jo kančios, mirties ir Prisikėlimo fakto atminimas), tačiau kažkodėl tik šiam minėjimui prireikė specialaus atminimo ženklo, kurių kiti istorinių įvykių minėjimai neturi. Taip gauname tam tikrą tautologiją, vedančią prie klausimo, kam ir kodėl atrodė būtina šį atminimo priminimo ženklą įterpti į jau susiformavusią Sausio 13-osios pagerbimo tradiciją, dargi padaryti jį centriniu? Ar jis tikrai buvo neišvengiamas, o jei taip, kokias funkcijas turėjo atlikti ir tebeatlieka?

Simbolis nurodo į tam tikrą tradiciją, kuri yra mūsų tapatybės pagrindas. Todėl, kai visuomenei ir tautai reikia daryti lemiamus pasirinkimus,lll simboliai tampa itin svarbūs. Simbolis nurodo su kokia tradicija save siejame. Savo ruožtu tapatinimasis su tradicija ir siekis išsaugoti tapatybę yra galingas motyvas, lemiantis tautos pasirinkimus kritiniais momentais. Todėl tiek 1918 metų savanoriams, tiek pokario partizanams, tiek Sausio 13-osios gynėjams buvo labai svarbūs Gedimino stulpų, vyties, vyčio kryžiaus, trispalvės simboliai. Ir todėl jie juos pabrėžtinai naudojo. Tikra (ne tik žodžiais) pagarba ir padėka jiems – tradicijos ir tapatybės, dėl kurios jie rizikavo savo gyvybe, prisiminimas bei tęsimas.

Po Irano generolo Suleimani likvidavimo pasaulio žiniasklaida staiga prabilo apie Trečiąjį Pasaulinį karą – net su grotelėm ir abreviatūra #WW3.

Trys išvados:

1. Čia ne šiaip per kelias minutes prieš 4 piliečius su vėliava atlėkė 3 policijos ekipažai ir ketvirtas – viešosios tvarkos, t.y. de facto riaušių policijos auto.

Valdininkija, dar svirduliuojanti ir nespėjusi išsipagirioti po naujako, sausio 1 d. suguža prie išgelbėto nuo gelbėtojų Gedimino kalno pagerbti Trispalvės, kurią iškėlė rizikuodami gyvybe kariai savanoriai, vadovaujami K.Škirpos. Ponija gyvybe nerizikuoja ir jiems leidimų nereikia.

Yra teisinis principas – niekas negali būti teisėju savo byloje. Partokratai to kasdien rėksmingai reikalauja iš kitų, nepavargstamai lojama apie interesų konfliktus, kai koks nors biurokratas dalyvauja priimant sprendimą, bent kiek paliečiantį bent kokio tolimo švogerio interesą. Ir prezidentūros asignavimus priima ne pats prezidentas, o Seimas. Teisinga?

Kaip ir kada subtiliai, viešai pasityčioti iš valstybės prezidento, kad didžioji dauguma žmonių pamatytų, visi bent kiek mąstantys suprastų, bet negalėtum prikibti?

Geriausia proga – valstybės vadovo naujametinis sveikinimas. Visose šalyse toje kelių minučių transliacijoje kiekvienas žodis apgalvojamas, kiekviena smulkmena turi reikšmę: iškilmingai grojamas valstybės himnas, rodoma vėliava, visiems brangios vietos ir simboliai.