Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Pirmoji dalis – ČIA.

Nuo A. Kubiliaus pasisakymo pereikime prie pranešimų, pretenduojančių į mokslinius.

Filosofė, Vilniaus universiteto senatorė, VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė perskaitė pranešimą „Europietiškumas ir nacionalumas: ar tikrai nesuderinami“, kuris yra, kaip pristatė prelegentė,  sutrumpinta intelektualų forume Nidoje perskaityto pranešimo „Ar tikrai europietiškumas trukdo nacionalumui? Europa kaip tarpusavio kolonizacija“ versija.

Ar kas nors iš tą naktį stovėjusių ir žuvusių prie Bokšto būtų patikėjęs, kad prabėgs metai ir lietuvių valstybės televizija taps valstybės išvalstybinimo, ištautinimo, globalizmo ir ištirpimo kitoje „federacijoje“ propagandos įrankiu? Kad vėl nebebus laisvos politinių pažiūrų ir nuomonių sklaidos, bus šaipomasi iš valdžiai neįtikėlių, o diskusijos valstybės ateities klausimais virs varžybų, kur aikštelėje švilpia sukčiaujantis teisėjas, parodija?

Rugsėjo 19 d. Mykolo Romerio universitete įvyko konferencija „Europos likimas: integracija, suverenumas, tapatumai“. Konferencija nepatraukė nei akademinės, nei platesnės visuomenės dėmesio. Kitaip būti ir negalėjo, nes tai buvo tipiškas nuobodus akademinis renginys, kuriame visi prelegentai vieni kitus puikiausiai pažinojo, neketino nieko naujo pasakyti ir nesitikėjo nieko svarbaus išgirsti. Visi žinojo, kur pakliuvę: vykdomas projektas, į projektą yra įtraukta konferencija, atėjus laikui reikiama eilutė atsiras ataskaitose, po to bus nauji projektai ir nauji nuobodūs akademiniai renginiai, kaip tai akademinėje sferoje įprasta.

Tik vakarop, ištaikęs laisvą valandėlę, perskaičiau atidėtą informaciją apie naują konservatorių (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų) kryptį, gal net ir veidą bei pavadinimą. Nuo šiol tai bus žmonių partija.

Didžioji Lietuvos žiniasklaida rimtai neišnagrinėjo pasaulio politinę bendruomenę sudrebinusios JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos, pasakytos rugsėjo 26 d. JTO asamblėjoje. Rimčiausi analitikai sako, kad tai dramatiškai keičia tarptautinės politikos akcentus. Lietuvoje – tyla.

Pirmą kartą kad ir atsargiai ar net pašaipiai žvelgiantys į D. Trumpą apžvalgininkai sukluso. Prieštaravimų ir įtampų poliai pasaulyje trakštelėjo. Nes JAV vadovas, kuris šiuo atveju aiškiai atstovavo bendrai visos administracijos pozicijai, pareiškė, kad neoliberalusis pasaulio globalizavimas priėjo liepto galą. Jis aiškiausiai paskelbė, kad ne tik JAV, bet ir kiekviena pasaulio šalis turi (ne tik gali) nepaklusti „viršvalstybinių“ organizacijų diktatui – šalys turi remtis savų tautų suverenumu ir patriotizmu.

Straipsnyje „Kas mums trukdo gyventi visai kitaip – kaip estams“ (ČIA) nagrinėjome Estijos patirtį vystant šalį po nepriklausomybės atkūrimo. Tenka pripažinti, kad jų pasirinktas kelias – sėkmės kelias. Tai – teisinė valstybė. Visa tai – dėl apgalvoto teisinės sistemos formavimo.

Nemanykit, kad visi tie stori apžvalgininkai, gražiai pražilę redaktoriai ir net moderniai išdžiūvusios redaktorės turi tiesiogines, slaptas linijas su Jos Šviesybės patarėjais ar Seneliu, JTO ar NSO ir tik gauna ir gauna kas penkiolika minučių nurodymus, ką rašyti ar kalbėti ir ko ne. Arba kad kasdien jam kurjeris nešioja po storą laišką nuo kokio nors Sorošo.

Dabartinės valdžios veikla ir neefektyvūs opozicijos veiksmai vis labiau išryškina valstybės valdymo problemas, kurios formavosi beveik ištisą trisdešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo. Taigi nieko nuostabaus, kad Seimas, šalia kitų neatidėliotinų uždavinių, savo darbotvarkėje rado vietos atskleisti ir įvertinti ankstesnių valdančiųjų pasiekimus, kurių pasekmė – valstybės degradacija, o jos šaknys nesubalansuotoje teisinėje sistemoje.

Nejaugi Lietuvos Laisvės kovų ir kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę relikvijoms mūsų valstybėje nepriklauso jokia apsauga ir pagarba?

Kai kas turi iliuzijų dėl Petro Cvirkos. Mano, kad jam paminklą bolševikai pastatė už jo „beletristiką“. Paminklas jam pastatytas už Lietuvos išdavystę, ne už grožinę kūrybą.