Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jūsų dėmesiui siūlome Vinco Kubiliaus reportažą iš kasmetinės Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventės, vykusios liepos 13 dieną mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke (Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, Kadrėnų kaime). Šiemet šis minėjimas sutapo su Monsinjoro 5-osiomis mirties metinėmis.

Iš tolimųjų Turkmėnijos smėlynų gavę žinią, kad gimė anūkėlė, seneliai pasodino liepą. Gyveno jie tada Aukštagojaus kaime, įsikūrusiame Lepšynės pamiškėj – geras kelio gabalas nuo prie plento stūksančios Talkonių gyvenvietės.

Labai mylėjau savo liepą. Parvežta Lietuvon dažnai apie ją sukdavausi, prie jos glaudžiausi. Vėliau seneliai sodybą pardavė ir išsikėlė į Pumpėnus, kad man būtų arčiau eiti į mokyklą, bet naujuosius šeimininkus perspėjo liepos neliesti, tegul auga…

Žinojimas, kad turiu savo medį, mane guodė ir stiprino jau suaugus, gyvenant Vilniuje, ir ypač kelionėse, būnant toli nuo Lietuvos.

Šiandien Aukštagojus beveik nunykęs, belikusios tik kelios dar gyvos sodybos, o keliukas palei mišką praktiškai užžėlęs šabakštynais. Nebėra ir mano liepos. Nupjovė. Nors ji niekam netrukdė.
Tuščia…

Kokia valstybe norėjome būti ir kuo tapome? Kiek ir vardan ko atsisakėme savo laisvės savo valstybėje? Ar turime valios situaciją keisti? Kokius tikslus sau, kaip šaliai ir visuomenei, ryšimės kelti?.. 

Liepos 11-ąją, paskutinę Dalios Grybauskaitės kadencijos dieną, keletas Lietuvos politologų, politikų, ekonomistų, saugumo ir užsienio politikos ekspertų bei visuomenininkų buvo pakviesti į Lietuvos politikos forumą pasidalyti savo įžvalgomis apie praėjusį dešimtmetį, padiskutuoti apie tai, ko turėtume siekti ateityje.

Liepos 17-ąją minėsime mons. Alfonso Svarinsko 5-ąsias mirties metines. Partizanas ir triskart Gulago kalinys, pogrindžio darbininkas, kartu su bendraminčiais leidęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir įsteigęs Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, jau atkurtos Lietuvos Seimo narys… Tačiau visų pirma, kunigas – sielovadininkas, iki pat paskutinio atodūsio kovojęs prieš mirties kultūrą ir rėmęs tuos, kurių tiesos ir teisingumo paieškos, didžiam jo sielvartui, buvo išjuokiamos jau laisvoje Lietuvoje.

Kviesdami į kasmetį  vidurvasario renginį – Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę Monsinjoro rūpesčiu įsteigtame Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, šiemet vyksiančią liepos 13-ąją, šeštadienį, dalijamės Tomo Vilucko, apžvalgininko ir publicisto, rašytojo ir vertėjo, įžvalgomis apie Lietuvos didžiavyrį, ištikimai sekusį Kristų net pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.

Šių dienų bažnytinėje aplinkoje dažnai girdimi nusiskundimai apie pašaukimų į kunigystę stygių. Vis rečiau jaunuoliai renkasi kunigo kelią. Tačiau nederėtų pamiršti, kad pašaukimai nedygsta kaip grybai po lietaus, pašaukimams atsirasti būtina gera žmogiška terpė. Kitaip tariant, kunigystei užsimegzti, augti ir skleistis reikalingi pavyzdžiai.

Ar įmanomas pašaukimas į kunigus, jei jaunuolis nemato dvasininko, kuris degtų apaštalo uolumu, troškimu tarnauti Dievui, Bažnyčiai, žmonėms? Nenuostabu, kad savo laiške kunigams 2009 m. popiežius emeritas Benediktas XVI prisimena ir pirmąjį kleboną, šalia kurio, būdamas jaunas kunigas, tarnavo: „Jo pavyzdys man parodė, kaip be išlygų atsiduoti savo pastoracinėms užduotims ligi pat mirties, kuri jį ištiko teikiant Viatiką sunkiam ligoniui.“ Kaip matome, ir būsimiems popiežiams yra reikalingi pavyzdžiai, įkūnijantys tam tikrus kunigiškos Liepos 17-ąją minėsime mons. Alfonso Svarinsko 5-ąsias mirties metines. Partizanas ir triskart Gulago kalinys, pogrindžio darbininkas, kartu su bendraminčiais leidęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir įsteigęs Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, jau atkurtos Lietuvos Seimo narys… Tačiau visų pirma, kunigas – sielovadininkas, iki pat paskutinio atodūsio kovojęs prieš mirties kultūrą ir rėmęs tuos, kurių tiesos ir teisingumo paieškos, didžiam jo sielvartui, buvo išjuokiamos jau laisvoje Lietuvoje.

Kviesdami į kasmetį  vidurvasario renginį – Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, vyksiančią liepos 13-ąją, šeštadienį, Monsinjoro rūpesčiu įsteigtame Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke), dalijamės Tomo Vilucko, apžvalgininko ir publicisto, rašytojo ir vertėjo, įžvalgomis apie Lietuvos didžiavyrį, ištikimai sekusį Kristų net pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.

Liepos 6-oji yra proga prisiminti ne tik Karalių Mindaugą, bet ir jo amžininkus. Vienas iš Mindaugo amžininkų – Šv. Tomas Akvinietis.

Pastaruoju metu, matyt, pristigę argumentų diskusijoms, kai kurie „budrūs piliečiai“ apskundė Lietuvos katalikų vyskupams mano pasisakymus fb už prigimtinę (t.y., vyro ir moters sudaromą ir žmonijos / tautos tęstinumą užtikrinančią) šeimą. Ir – apie homoseksualumą bei pastarojo propagandą, kaip prigimtinės, Dievo palaimintos tvarkos iškraipą bei grėsmę asmenų ir visuomenės sveikai gyvensenai.

Po triuškinančio I. Šimonytės pralaimėjimo antrajame prezidento rinkimų ture tapo akivaizdu, kad partija, vadovaujama nebrandaus hipsterio, nudreifavo šunkeliais. Nedrąsiai tą pripažįsta ir jų pilkasis strategas Virgis Valentinavičius, o mato visi.

– Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimas…

Ši kvapą gniaužianti žinia nuskambėjo 1941 m. birželio 23-iąją 10 val. 35 min. iš Kauno – Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, perskaitytą Lietuvių Aktyvistų Fronto įgaliotinio Leono Prapuolenio, užbaigė Lietuvos himnas. Nors mieste dar vyko sukilėlių kovos su pasitraukti nespėjusios Raudonosios armijos daliniais, pro atvertą langą į eterį įsiveržė ir Karo muziejuje ėmęs skambėti Laisvės varpas…

Dažnai Rusijos agresinės užmačios pristatomos kaip vienintelė ir išimtinai lemtingai veikianti Lietuvos valstybės griūtį. Tuo kartu pabrėžiama, kad mūsų politinis elitas veikia patikimai idealiai, tik agresyvi valstybė laisvai šienauja Lietuvos protus.

Likus lygiai mėnesiui iki naujojo šalies vadovo inauguracijos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė savo paskutinį metinį pranešimą. Pranešimas nuskambėjo ir netrukus po to, kai dienos šviesą išvydo ir bent jau socialiniuose tinkluose buvo nemažai aptarinėta Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės knyga „Nustokime krūpčioti“, kurioje autorė aprašė D. Grybauskaitės vadovavimo dešimtmetį. Nors tiek knygoje, tiek pranešime buvo daug dėmesio skirta ir iš esmės teisingų pastabų pasakyta apie Lietuvos užsienio politikos gaires (išskyrus susireikšminusią ir nuo realybės atitolusią panegiriką), tačiau tiek knyga, tiek pranešimas paliko kontraversišką įspūdį. Apie pačią knygą pasakyčiau dar griežčiau. Knyga primena vieno nupušusio sovietinio genseko neaiškaus žanro pasakų knygelę „Mažoji žemė“ (Malaja zemlia). Tad jei tokie panegirikos „bestseleriai“ gimsta 29-aisiais nepriklausomos Lietuvos metais, gal su ta Valstybe ir ne viskas taip gerai, kaip nušvietė p. Prezidentė...