Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

JAV valstybės sekretorius Anthony Blinken pranešimas Berlyno-Brandenburgo mokslų akademijoje.

JAV VALSTYBĖS SEKRETORIUS:

Laba diena. Pirmiausia pasakysiu, jog man didelė garbė turėti čia, Vokietijoje tiek daug draugų, kolegų, bendruomenių ir partnerystės lyderių, jungiančių mūsų dvi šalis. Esu dėkingas jums visiems, kad atvykote, dėkingas už galimybę apsilankyti šioje tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademijoje.

Šiek tiek išgirdau apie jos istoriją iš Sigmaro, šiek tiek vaikščiojau koridoriais ir labai vertinu šį svetingumą. Ši įstaiga yra žinoma dėl savo išskirtinių 300 metų mokslinių tyrimų tradicijų ir atradimų. Suprantu, kad vienas iš Akademijos šviesuolių buvo pats Albertas Einšteinas, todėl turėčiau informuoti, kad mano šiandieninės pastabos bus mažai kuo susijusios su astrofizika ir kad tai bus naudinga mums visiems.

TS-LKD-Jedinstvo.  Toks ir turėtų būti politologiškai tikslus šios savo tikrąjį veidą parodžiusios partijos pavadinimas. Ir vis dėlto žvelgiant į šią trisdešimties metų senumo burokevičininkų sambūrio nuotrauką neįmanoma pabėgti nuo vienos minties. Tai, kas vyksta dabar, turbūt yra blogiau.

M. Burokevičius buvo tikras komunistinis „internacionalistas“, nuoširdžiai tikėjęs, kad komunistinėje visuomenėje tautos ir jų kalbos išnyks. Jis taip pat neabejojo, kad juo greičiau lietuviai pereis prie „didžiojo Lenino“ kalbos, juo bus geriau. Pirmiausia jiems patiems.

Tačiau nėra jokių įrodymų, kad laukdamas, jog ši kalba išnyktų, jis būtų troškęs iš jos išsityčioti ir ją išniekinti. Paversti žaisliuku suteikiant teisę bet kam ją darkyti pagal savo įgeidžius ir įvesti į ją „įvairovę“ grūdant į jos abėcėlę visų įmanomų kalbų raides su diakritiniais ženklais. Lietuvių kalba turėjo išnykti iš šio pasaulio bent jau oriai, su iki pabaigos atpažįstamu savo raidynu ir gramatika.

Kalbos įrašas

Stoviu čia — ir prieš akis iškyla ta pati aikštė. Būtent čia tą darganotą sausio vakarą siautė „Jedinstvos“ smogikų gaujos, kurios ketino pulti Lietuvos vyriausybės pastatą, kuris yra prieš mūsų akis. Tada jis buvo ten.

Šiandien žmonės dega laužus, dalijasi prisiminimais. Tai yra labai prasminga — ir vis dėlto būtų gerai, kad tomis valandėlėmis bent mintimis pamėgintume pakelti vidinį žvilgsnį į dangų ir pamatyti tuos, kurie galbūt iš ten žvelgia į mus.

Visus juos teko matyti gulinčius karstuose Sporto rūmuose; tai vaizdas, kuris niekada neišdils iš atminties. Ir vis dėlto jie nėra ir negyvena tik atmintyje. Mėginu įsivaizduoti pokalbį — ką jie mums pasakytų ir ko paklaustų.

Laisvės aukos – už Lietuvos atmintį ir ateitį!

Prisimindami kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę, ne liūdime, o didžiuojamės. Netekčių laikas buvo liūdesio laikas. Tėvynė neliūdi žuvusių už laisvę. Tėvynė juos prisimena ir jais didžiuojasi. Jokia auka neturi prasmės be to, už ką buvo atiduota. Ir atmintis bei atminimas yra tam, kad prisimintume aukos prasmę, idealus, už kuriuos buvę prieš mus negailėjo nieko. Tas idealas buvo nepriklausoma Lietuva, lietuvių tautos valstybė. Tai buvo į ateitį nukreiptas idealas. Lietuvos ir jos amžinų laisvės kovų simbolis Vytis vedė į priekį laisvės kovotojus ir turi priminti mums jų aukų prasmę. Būsimą laisvą Lietuvą.

respublika.lt

Feministinio lingvistinio aktyvizmo padaras

Klasikinio feminizmo pagrindinis teiginys - lyčių lygybė. Idėja graži, pamatuota, bet jos įgyvendinimas yra virtęs sumaištimi, neretai - absurdu. Ypač sutelktomis pajėgomis reikėtų stabdyti vieną feminizmo apraišką - jo brovimąsi į kalbą, t. y. feministinį lingvistinį aktyvizmą, užsimotą lietuvių kalbos vartosenos pertvarką. Tas aktyvizmas Lietuvoje akivaizdžiau reiškiasi jau antras dešimtmetis (žr. jo apžvalgą Reginos Kvašytės, Džiuljetos Maskuliūnienės ir Kazimiero Župerkos mokslo populiarinimo studijoje „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota”. Vilnius: „Žuvėdra”, 2021).

„Iškiliausias”, tarsi apibendrinantis vieną nueitą veiklos tarpsnį, lingvistinio feminizmo padaras yra 2020 metais Vilniaus universiteto senato priimtos „Lyčiai jautrios kalbos gairės” (toliau - „Gairės”). Viešojoje erdvėje jas neigiamai įvertino ne vienas filosofų, kalbininkų, rašytojų, vertėjų, žurnalistų luomo atstovas. Reaguodama į „Gairių” įtvirtinimą universitete, pareiškimą „Dėl mokslo ir studijų ideologizavimo aukštosiose mokyklose” paskelbė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, spaudoje pasirodė nemažas „Gairėms” nepritariančiųjų sąrašas.

Kai išgirstame dažnai kartojamą ir jau nuvalkiotą frazę „nesigręžiokime į praeitį, geriau žvelkime į ateitį” atsiminkime, kad tai netiesa.

Šitaip galima pasakyti tik nuoširdžiai nesuprantant arba turint piktų kėslų.

Praeitis niekada nepraeina. Ji yra jėga, stumianti mus į ateitį.

Landsbergio vaidmuo sąjūdžio pradžioje ir jo žlugimo pabaigoje. Kodėl Lietuvos likimas pakrypo tokiu keliu, nors buvo kitų alternatyvų…

Susitelkti grynai į Landsbergio asmenybę būtų milžiniška klaida. Tokio pobūdžio, rango ir veiklumo žmonės atsiranda tada, kai ateina jų laikas ir kai jų ai kam reikia. Jis nebūtų pademonstravęs tokio ilgaamžiškumo, jeigu nebūtų atlikęs tam tikro vaidmens. Lemiamais momentais jį iš tikrųjų paremdavo įtakingos jėgos.

Šiam žmogui nejaučiu jokio priešiškumo juo labiau neapykantos, kurią jam jaučia daugelis Lietuvos žmonių. Pastaroji nuostata net labi pavojinga, nes kai kurios nuostatos yra pvz., atsikratykime Landsbergio ir Lietuvos problemos išsispręs. Meilė Lietuvai ir atsakomybė už tautos likimą turėtų už tautos likimą turėtų būti stipresnė už šią neapykantą.

Tekstas originaliai paskelbtas kaip Pierre Manent knygos „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“ lietuviškojo leidimo pratarmė. Knyga pasirodys metų pabaigoje, knygynuose patogupirkti.lt ir humanitas.lt - paskutinėmis dienomis prieš šventas Kalėdas.

Žmogaus teisės mūsų dienomis politiniame gyvenime įgavusios ypatingą statusą. Reta žinių laida ir jau tikrai nė viena diena nepraeina be žmogaus teisių klausimų aptarimo bet kurios demokratinės šalies žiniasklaidoje. Dažniausiai aptariamos ne bet kokios, o mažumų teisės. Tik pandemija priminė, kad esama daug svarbesnių, visus piliečius tiesiogiai liečiančių ir visuotinai pripažintų teisių, kurios taip pat gali būti pažeidžiamos.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Pasaulio galių geopolitika

Pastaruoju metu į pasaulinius reiškinius, didžiųjų galių santykius vis labiau imama žvelgti geopolitiniu požiūriu. Juk tos galios varžosi dėl įtakos sferų, siekdamos persidalyti pasaulį, perbraižyti esamą įtakos zonų geografiją.

Matome, kaip įvairiose regionuose įsižiebia kruvinų konfliktų židiniai, kaip tie židiniai paskatina pasaulinių galių varžytuves, kaip sparčiai sužlugdomos kai kurios valstybės, o kitose pergales švenčia kovojusieji su vakariečiais „modernizatoriais“. Vis labiau įsitvirtina daugiapolio pasaulio supratimas ir juo grindžiama didžioji politika bei tarptautinių ryšių plėtra. Mūsų planeta sparčiai keičiasi valstybiniu, regioniniu, civilizaciniu ir didžiųjų galių santykių lygmenimis, daugėjant karinių konfliktų, kuriantis naujoms sąjungoms ir blokams.

Ištrauka iš prof. Vytauto Radžvilo įvadinio straipsnio Paulo Kengoro knygoje „Išardymas“ (Valstybingumo studijų centras, 2017, p. 256). Pirmoji, antroji ir trečioji teksto dalys.

Išlaisvinanti tolerancijos diktatūra

„Tolerancijos“ sąvoka, dėl tos pačios priežasties kaip ir „žmogaus teisių“ sąvoka, yra vienas galingiausių genderizmo ideologinio arsenalo įrankių. Abi sąvokos yra daugiareikšmės, tad apgaulingai klaidinančios. Žodis „tolerancija“ nuskamba nekaltai ir net patraukliai, nes jį išgirdus pirmiausia kyla asociacijos su pakantumu vadinamajam Kitoniškumui. Ji laikoma moraline ir intelektualine nuostata, įpareigojančia gerbti kitokias pažiūras ar svetimą gyvenimo būdą ir šitaip laiduojančia taikų visuomenės narių sambūvį. Tai yra supaprastinta ir iškreipta samprata, trukdanti suvokti, kad tolerancija yra specifiškai modernus išradimas. Ji skiriasi nuo ankstesnėse visuomenėse egzistavusios pakantos tuo, kad yra ne tik diegiama, įtvirtinama ir palaikoma prievarta, bet ir naudojama kaip kovos su visuomenėje tariamai egzistuojančiais prietarais ir stereotipais ginklas.  Kadangi ji nėra natūrali, o primetama visuomenei, tariamo pakantumo šydu dangstanti tolerancija yra ne taikaus visuomenės sambūvio principas ir pilietinės santarvės pagrindas. Ji veikiau tampa permanantinio pilietinio karo principu ir jo varomąja jėga. Apskritai galima teigti, kad gelminė tolerancijos principo ištaka yra „naujos tikrovės“ idėja, sukūrusi skirtį ir priešpriešą tarp dviejų – Senojo ir Naujojo pasaulių. Būtent ši skirtis ir priešprieša tapo lemiama sąlyga atsirasti moderniajai „prietaro“, o kartu ir „tolerancijos“ sampratai. Nuolatinė ir nepaliaujama kova su atrandamais vis naujais „prietarais“ yra pagrindinis, bet amžinai it miražas dykumoje tolstantis kovos už visiškai tolerantišką visuomenę tikslas.

2020 m. rinkimus laimėję ir koaliciją sudarę įvairūs liberalai privertė daugelį viešajam Lietuvos gyvenimui neabejingų žmonių atidžiau susipažinti su homoseksualumo reiškiniu ir LGBT aktyvistų politine darbotvarke: Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė ir santuoka, tokių homoseksualių asmenų „šeimos“ reikalaujama teisė įsivaikinti, surogatinė motinystė, „neapykantos kalbos“ kriminalizavimas, privalomos „lyčiai jautrios“ kalbos gairės, hormoninė „terapija“ jos pageidaujantiems, Ligonių kasų kompensuojamos nėštumo nutraukimo priemonės nepilnametėms mergaitėms apie tai neinformuojant tėvų, privalomos mokyklų lytiškumo programos, kuriose homoseksualios „šeimos“ būtų sulygintos su vyro ir moters šeima, etc…