Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Žmogus nustojo domėtis prasmės problema, – XX amžiaus pabaigoje kalbėjo semiotikas Algirdas Julius Greimas. Tiesiog netelpa galvoje, kokia netikėta įžvalga amžiuje, kuriame prasmės ir beprasmybės dilema buvo kertinė. Ar tai reiškia, kad jau ano amžiaus pabaigoje prasmės idėja buvo nustumta į paraštę kaip nebereikalinga, tuščia ir beprasmiška? Ką tada galėtume pasakyti apie šiandieną, ar prasmė palaidota amžiams, o gal kada aprėpiamoje ateityje bus ekshumuojama ir patalpinta kokiame nors muziejuje šalia vertingų archeologinių radinių, greta faraonų mumijų ir sarkofagų?

Tikėtina, kad rugsėjo 7 dieną ateities kartos pripažins vietos gyventojų, vietinių, švente, nes Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak jos spaudos tarnybos, „davė startą“ nacionaliniu pavadintam vajui – žmonės kviečiami siūlyti „idėjas Lietuvai“. Svariais darbais pasitinkame Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Trejetas jų bus atrinktos ir įvairiausiu lygiu, gal net piniginiu pagerbtos, o tų idėjų autoriai bus paskleisti didžiųjų mūsų žiniasklaidos tinklų. Valdžia, surėmusi pečius su verslo galiūnais, pagalvos, kaip kokią idėją paversti išsvajota tikrove. Pavyzdžiui, pakelti į dangų šimtą oro balionų ar šimtąkart šimtą spalvingų aitvarų, kuriuos laiko nepasiturinčių vaikučių rankytės – taip išsipildo jų svajonės. Ta proga Prezidentūroje buvo surengtas ir kviestinis pobūvis, kuriame dalyvavo publikos numylėtieji viešųjų ryšių, tarp jų ir akademinių, „pažangiečiai“, neleidę nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai išklysti iš šviesion ateitin vedančio kelio, nužymėto didžiais nesibaigiančių reformų laimėjimais ir vis naujais vertingais projektais. Tačiau ateina metas, kai senasis kelias jau netenkina „išsivadavusios“ ir „sueuropėjusios“ liaudies – prireikia naujovių, visuomenę naujiems pažangos žygdarbiams išjudinančių idėjų, kurios „dar labiau suvienytų šalies gyventojus“. Tad netruks idėjų, kaip nuplikusius Lietuvos miestelius suvienyti su Vilniumi, o tarp emigravusiųjų skleisti mintis, kad bent jau kasmet siųstų Prezidentūron elektroninį laiškelį su patikinimu – „dar jaučiu ryšį su Lietuva“. O jau kaip didieji verslo galiūnai vienydamiesi glostys nabagėlių galveles ar dalys lauknešėlius, prisižiūrėsime didžiųjų žiniasklaidos tinklų projektiniuose renginiuose.

Net nesitiki, kad jau praėjo penkeri metai, kai skaitytojams kasdien atsiveria Tiesos.lt. Tarp įvairių laikraščių būtent šiam tinklapiui norisi atiduoti pirmenybę, o tokiai pozicijai yra asmeninės patirties tolima priešistorė.

O buvo taip: nuo 1958 m. plūduriuojant sovietinių lagerių duobėse, teko aptikti perlų, žvilgančių niūrioje komunistinio tvaiko prieblandoje, o ypač – TIESOS idėją! Keisčiausia, kad formaliai tai nebuvo naujovė: politinių kalinių tarpe apie tiesą buvo kalbama dažnai, nes tiesa ir teisingumas buvo pagrindiniai politinės laikysenos ramsčiai. Tuo tarpu mus įkalinęs sovietinis režimas, atvirkščiai, buvo melo ir neteisingumo įsikūnijimas. Suvokiant savojo pasirinkimo teisingumą, nėra sunku pavergėjui priešintis. Tačiau, esant nepalankioms išorinėms ir moralinėms sąlygoms, sunkiau būna išlaikyti dvasinę giedrą ir viltį. Tuomet išryškėja, kad vergas ne tiek tas, kas būna pančiais surakintas ar už grotų pasodintas, bet ypač tas, kuris praranda minties ir sąžinės laisvę. Juk žmogus yra visą gyvenimą bręstanti būtybė, o tam reikalingos ne tiek fizinės, kiek intelektualinės bei moralinės sąlygos. Šias elementarias galimybes komunistai stengėsi kaliniams riboti, o ypač dvasinio ugdymo priemones – religinę literatūrą ir bendravimą su dvasininkais. Tai buvo esminis žmogaus įkalinimas.

Bediegiant norvegiškosios „pažangos“ standartus nutiko skaudi tragedija – Šilalės rajone nusižudė 28-erių metų moteris. Tokiam drastiškam žingsniui ji ryžosi netekusi šešiametės dukters – anytos kalbomis patikėję pareigūnai mergaitę perdavė ... skundikei.

Vytautas Sinica: Ar nuomonės formuotojai pareikalaus ir saugiklių, kurie neleistų ardyti šeimų vien remiantis skundu?

Kieno gyvybė svarbesnė bus Lietuvai ir politikams?  Kai metų pradžioje žuvo jį auginusių galvijų sumuštas Matas, didelė dalis visuomenės susivienijo, reikalaudama įstatymais apginti vaikus. Turėjom prasmingą diskusiją apie tai, ką reikia keisti: įstatymus ar jų įgyvendinimo sistemą, dėl to nesutarėm (aš pasirinktam sprendimui iki šiol nepritariu), bet NIEKAS nesakė, kad nėra problemos ir kad paties vaiko problema ar panašiai – būtent tą visada kalba, pavyzdžiui, L. Linkevičius apie Šiaurės šalyse problemų turinčius lietuvius tėvus („nereikia gerti“).

Visa Lietuva jautė empatiją vaikui. Dabar patikrinsime, ar jaučia empatiją motinai.

Po pavasario viešosios erdvės srauto, kai tėvai ištisai vaizduoti skriaudėjais, o visi skatinti skųsti šeimų gyvenimus, panašu, kad įsitvirtino nauja itin vakarietiška norma skųsti pagal nuogirdas ir imtis veiksmų pagal tokius skundus neturint įrodymų.

„Prašau atlaisvinti teritoriją“.

Demokratijos ir teisinės valstybės klasika. Būtina įtraukti į švietimo programas ir universitetų kursus.

Gerai įsidėmėkime šiuos Teisinės Valstybės Priešus: kelios moterys, tarp jų nėščioji, ir keli vyrukai, įsikabinę medžio.

O ar pedofilijos istorijoje buvo kitaip?

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Giedrius Kuprevičius – kompozitorius ir pedagogas, vienas iš ryškiausių Kauno kultūrinio gyvenimo veidų ir tradicijų* puoselėtojas – rugpjūčio 21-ąją, po šiurkštaus menininkų, gynusių kaštonus A. Smetonos alėjoje, sulaikymo savo veidaknygės paskyroje paskelbė, kad nuo šiol jis, kaip kūrėjas, pasitraukiantis iš Kauno: „Po beprecedentinio kolegų menininkų arešto stabdau kultūrinę veiklą Kaune“.

Šarlotsvilio įvykiuose susikoncentravo kažkas labai svarbaus, netgi esmingo JAV vidaus politikai. Anksčiau tai buvo įvardijama kaip „kultūriniai karai“, „paveldo“ ar „atminties“ karai. Man atrodo, kad šie ir panašūs pavadinimai tik nuvertina politinę prasmę tų JAV visuomenės procesų. Taip, tai dar tiesiogiai neveikia Wall Street‘o, akcijų rinkų, naftos kainų, ekonomikos politikos, mokesčių ar darbo vietų. Tačiau paskutiniai JAV prezidento rinkimai rodė, kad Liberal Left ir reakcija į tai yra vienas pagrindinių D.Trumpo išrinkimo politinių veiksnių.

Dabar didžiųjų žiniasklaidos koncernų reakcija į įvykius rodo, kad tęsiama tokia pati vertinimo schema, susiformavusi pokario Vokietijoje (kova su nacizmu ir antisemitizmu) ir vėliau išplitusi po visas Vakarų pasaulio valstybes su sava specifika (Prancūzijoje su kolonializmo, JAV – su rasizmo). Bet nuo pokario jau nutekėjo daug vandens ir situacija yra visiškai kitokia. Nejaugi tikimasi, kad niekam nešaus į galvą paprasčiausias klausimas: o iš kur staiga vidury dienos atsiranda neonaciai, baltaodžiai rasistai, nacionalistai radikalai? Kaip, kodėl po 70 metų nuoseklaus politinio darbo šitie vėl iš niekur nieko atsiranda kaip didžiulė organizuota jėga? Kokios to priežastys? Tas pats klausimas galioja ir Vakarų Europai, kur kiekvienoje valstybėje – nuo Ispanijos iki Suomijos – kyla „radikalai nacionalistai“. Tas pats galioja ir Centrinei Europai – Vengrijai, Lenkijai, Čekijai, Slovakijai.

Kažkaip spontaniškai parašiau pavadinimą ir sustojau. Žiūriu į šią antraštę kompiuterio ekrane ir mąstau, kaip jį supras skaitytojai. Tie, kurie prieš 28 metus važiavo į Baltijos kelią ir yra išgyvenę Lietuvos atėjimo iki jo istoriją, tikėtina, ją supras vienaip, tie, kuriuos vadinu Nepriklausomybės vaikais, – gimę jau po 1990-ųjų kovo 11-osios arba rugpjūčio 23-ąją M-12 magistralėje į pasaulį nustebinusią akciją žiūrėję nuo tėvo pečių, ją, ko gero, išgirs kitaip.

Užrašai paraštėse

Dar ir dar vienas išpuolis – domino efektas?

Naujienų fabrikai nestoja. Nespėjus nė atsitokėti nuo Barselonos kruvinojo ketvirtadienio vaizdų ir skaičių, konvejeris jau pateikė naujų. Ir dar pateiks.

Ispanijoje įvykdytas antrasis išpuolis. Dar tą pačią naktį. Populiariame Ispanijos Kambrilso kurorte netoli Barselonos dar vienas automobilis rėžėsi į pėsčiuosius. Nužudyta viena moteris, dar šeši sužeisti. Tarp jų – ir policininkas. Kilus susišaudymui su policija, visi penki automobiliu važiavę vyrai nukauti. Kai kurie jų – su sprogmenų diržais, o tiksliau – jų imitacijomis.

Jau vėliau tapo aišku, kad tarp nukautųjų – ir pagrindinis Barselonos išpuolio įtariamasis Moussa Oukabira. Septyniolikmetis, sąmoningai nukreipęs į minią autobusiuką ir nesustojęs – traiškęs visus savo kely. Ispanijos pilietis, atrodytų, jau lyg ir savas. Kiti – iš Maroko, bet juk neatstumti. Paskelbiama ir nuotrauka. Kažkur sukrebžda mintis: visai dar vaikas. Gal todėl taip lengvai žudo – tarsi žaistų? O jei ir dėl to, negi būtų lengviau?

Kai Vokietijos vakaruose, Vupertalyje, įvyko dar vienas išpuolis, buvo penktadienis, popietė. Užpuolikas buvo ginkluotas peiliu. Nukentėjo du žmonės. Vienas subadytasis mirė. Užpuoliką pašovė, bet šis sugebėjo pabėgti. Jų galėjo būti ir du ar daugiau. Policija praneša: jie vis dar laisvėje – agentūros platina, socialiniai tinklai gaudžia.

Kaip jau ne kartą yra rašyta, Lukiškių aikštės memorialui sukurti buvo skelbta net keli konkursai. Deja, pasibaigę niekuo, dėl vienų ar kitų priežasčių skandalingai nuvylę ir juose dalyvavusius menininkus, ir didelių vilčių turėjusią visuomenę, tad daugel metų atidėliota aikštės rekonstrukcija šiemet buvo pradėta neturint galutinio sprendimo, kaip pasiekti skambiai įvardytą tikslą – paversti Lukiškių aikštę „daugiafunkcine Lietuvos laisvės ir demokratijos erdve“.

Nors ir „paskutinę minutę“ Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru ryžosi perimti iš visuomenės iniciatyvą, kad švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių jubiliejų Lukiškių aikštė būtų ne tik rekonstruota, bet ir suformuota kaip „pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su Laisvės kovų memorialiniais akcentais“.