Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Pirmadienį 55-iems žinomiems visuomenės veikėjams viešai paraginus Sąjūdžio pradininką, olimpietį, rašytoją, filosofą Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, jis sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Žurnalistai, daugelis žmonių, o ir nemažai politikų kreipėsi į A. Juozaitį, prašydami išsakyti savo vertinimus ir požiūrį į aktualius klausimus. Ir nors A. Juozaitis dar nepatvirtino galutinio savo apsisprendimo dėl kandidatavimo į Lietuvos prezidento postą, tačiau viešam svarstymui jis nutarė pateikti savo valstybės politikos gaires, pavadindamas jas „Lietuva yra čia“.

Sąjūdžio pradininkas mato reikalą aptarti 12 tezių, atskleidžiančių jo požiūrį į pagrindinius šalies ir jos žmonių, valstybės ir politikos klausimus. Skelbiame šias gaires.

Po šiandien viešumon paleistos žinios, kad Arvydas Juozaitis ketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, politiniame peizaže pagaliau atsirado intriga, ir didelis galvos skausmas tiems, kurie prieš mūsų akis iš už kulisų stumdė politines šaškes – Gitaną Nausėdą, Saulių Skvernelį ir Kauno ūkvedį Visvaldą Matijošaitį.

Soc. tyrimų generalinis prarabas Vladas Gaidys ir lietuviškieji „politologai“ gana ramiai stumdė šias tris šaškes po tuščią politinę lentą mėgindami įteigti visuomenei, kad vieno reitingams kylant – kito krentant, atsiras intriga kaip kokiame indiškame Bolivudo seriale. Idėjos ir politinė mintis šiems buvo visai nesvarbu. Manė, kad visuomenė įsijaus, ir kaip anksčiau būdavo, aistringai, papilstant žibalo, draskydamiesi nuo prakaituotų krūtinių marškinius, žengs prie balsadėžių atiduoti savo balsus už viešųjų ryšių technologo Mykolo Katkaus įsūdytąjį „Feiką“.

Kviečiame prisiminti prieš dešimt metų rašytą, deja, vis dar aktualų komentarą apie būtinumą demokratinti valstybės gyvenimą ir specialiųjų tarnybų įstaigas, autoriaus skelbtą ir straipsnių bei komentarų rinkinyje „Lietuva: korupcinė demokratija“ (2010).

Politologo K. Girniaus paviešintas „bendravimas“ su Valstybės saugumo departamento pareigūnais išsirutuliojo į nemenką skandalą – žiniasklaidoje kilo VSD veiklos svarstymų banga, visuomeninė televizija net suruošė politologui atkirtį, VSD vadovas P. Malakauskas aiškinosi Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio pirmininkas A. Anušauskas žiniasklaidos atstovams išdėstė ir savo samprotavimus, parėmęs juos vėlesne publikacija „Slapta neslapta“ internetiniame dienraštyje bernardinai.lt. Kreiptasi net į Lietuvos prezidentą V. Adamkų – prašyta patvirtinti ar paneigti gandus, esą klausomasi žurnalistų pokalbių, o jų išklotinės gabenamos į prezidentūrą.

Mes, 2018 m. birželio 3 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos salėje, vykstančio Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimo-konferencijos „Su Sąjūdžio idėjomis už Lietuvą“ dalyviai, skelbiame pasaulėžiūrinių ir vertybinių nuostatų bei programinių politinių tikslų Deklaraciją „Su Sąjūdžiu – į Tautos forumą“.

Pareiškiame:

Sąjūdžio – tautinio išsivadavimo judėjimo – siekta ir 1990 m. kovo 11 d. paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika taip ir nebuvo sukurta. Išsivadavusi iš TSRS okupacijos jungo lietuvių tauta netapo tikrai laisva ir savivaldžia politine bendrija, o Lietuvos Respublika – iš tiesų nepriklausoma ir suverenia valstybe.

Mūsų valstybėje jau senokai įprasta skandalingų burbulų pūtimo politika. Esama įvairių skandalų lygių, visų jų paprasta akimi neįžiūrėsi, tačiau aukščiausiu lygiu vykstančiuose dalyvauja visi pagrindiniai mūsų valstybės vadovų ir institucijų „kabinetai“. Skandalų skandalėlių būta daugybės, tačiau vienos pamokos mūsų politikai taip ir neišmoko – aukštojo lygmens skandalai įtraukia labai daug įtakingų žmonių bei institucijų ir įgauna savo logiką, kurios neįmanoma numanyti. Kitaip tariant, neįmanoma apskaičiuoti visų vieno ar kito institucijos veiksmo pasekmių. Paskelbtas politinės korupcijos byloje figūruojančio buvusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio susirašinėjimas su Prezidente Dalia Grybauskaite. Kai kas už tokį akibrokštą panūdo gerokai pamokyti buvusį lyderį ir jo „bendrininkus“ – nutekino žiniasklaidai Valstybės saugumo departamento surinktus duomenis apie korporacijos „MG Baltic“ ir jos vadovų šešėlinę veiklą. Iš tų duomenų ėmė ryškėti baisūs dalykai – žiniasklaidoje skelbiama išvada, kad gerą dešimtmetį Lietuva buvusi užvaldyta ar beveik užvaldyta vienos verslo grupės. Įdomu tai, kad net trys premjerai nė nemirktelėję viešai aiškina, esą nieko apie tokį užvaldymą negirdėję ir jokių duomenų apie tuos tamsiuosius veikėjus nebuvo matę.

„Lietuvos ryto“ paviešinti Dalios Grybauskaitės ir buvusio Seimo nario Liberalų Sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio susirašinėjimai netikėtai atskleidė prezidentės vaidmenį Lietuvą sudrebinusioje politinės korupcijos byloje. Tie susirašinėjimai atidengė ir mechanizmą, kaip prezidentė, nors ir netiesiogiai pasirūpino, kad… toji garsioji dėžutė su daugiau nei 100 tūkst. eurų suma atsirastų E. Masiulio bagažinėje…

Po spaudoje ištiražuotų Eligijaus Masiulio ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės epistoliarikos žanro „šedevrų“ didžiojoje žiniasklaidoje matome atsargias pastangas sukti diskusijos ienas į kelkraščius ir šalikeles. Mėginama gesinti gaisrą, skandalo paviršiun iš pradžių išmetant šalutinius klausimus – „Kam naudinga skandalizuoti politinės korupcijos bylą?“ – su negrabiai parengtais atsakymais: valstiečiams, „Lietuvos Rytui“ ir pačiam skęstančiam be gelbėjimosi rato Eligijui Masiuliui.

Kodėl tiek mažai jaunų žmonių tokiuose mitinguose kaip šis? Kodėl jie tyli?... – pilietiniame mitinge „Lietuva yra čia!“ svarstė Vytautas Vyšniauskas, VU studentas.

„Kas valandą, kas dieną
Apstulbina žinia,
Kad – kirvis į kamieną ,
O blogis – į mane.“
                                Justinas Marcinkevičius

Mieli šilutiškiai, p. Mere, gerbiami Šilutės rajono Tarybos nariai,

šis poeto lygiai prieš 50 metų savo gentainiams ištartas perspėjimas, deja, su kiekviena diena darosi vis aktualesnis. Artėjant 2020, Europos Sąjungos paramos pabaigos mūsų šaliai metams, įvairių lygių – didelių miestų ir mažų miestelių – valdžios, užuot europinius pinigus panaudoję infrastruktūros – mokyklų, kultūros ir sveikatingumo centrų, vaikų darželių, globos namų, ambulatorijų ir panašiai – atnaujinimui bei plėtojimui arba socialinių programų, mažinančių skurdą įgyvendinimui, didžiules lėšas „įsisavina“ masiškai naikindami želdinius ir tuo ženkliai blogindami žmonių gyvenimo sąlygas. Tarsi koks apsėdimas mūsų žalią tėviškę užplūdo pragariška medžių genocido „mada“, vietoj parkų, vejų, skverų įtupdanti į miestų ir miestelių centrus neproporcingas, nefukcionalias, saulės deginamas ir skersvėjų perpučiamas „raudonąsias aikštes“, tinkamas nebent desantininkų malūnsparniams leistis.

Pernai metai pasižymėjo savotišku Istorijos sugrįžimu. Politologo prof. Liudo Mažylio atradimas netikėtai tapo malonia ir viena iš nedaugelio mūsų viešosios erdvės pozityvių naujienų, kuri mus pasiekė labai laiku ir vietoje bei paskatino į artėjantį Šimtmetį pažvelgti kitaip. Juk jo atrasto istorinio dokumento, tiesiogiai susijusio su mūsų modernaus valstybingumo ištakomis, materialumas ir apčiuopiamumas regimai paliudijo, kad vadovėlinės istorinės tiesos turi tvirtą atramą tikrovėje. Kita vertus, su R. Vanagaitės viešais pareiškimais užsienyje ir Lietuvoje susijęs skandalas leido visuomenei spontaniškai susitelkti, siekiant apginti savus herojus nuo akiplėšiško melo ir šmeižto. Šias dvi plačiai žinomas istorijas dera prisiminti todėl, kad jųdviejų kontekste visuomenė uždavė teisėtą ir savalaikį klausimą: o kur gi istorikai? Gal jie išvis neverti gaunamų, kad ir labai kuklių atlyginimų, jei tokius atradimus gali padaryti neprofesionalai? Juk daugiausia ne istorikai, o žurnalistai, publicistai pirmiausia sureagavo ir į Vanagaitės Holokausto interpretacijas. Išties, galima pastebėti, kad mūsų viešojoje erdvėje istorikai matomi vis rečiau, gal išskyrus kelias išimtis. Panašu, kad baigėsi „būtovės slėpinių“ era, užduodavusi toną ne tik praeities interpretacijoms, bet ir jos tyrinėtojų bendravimui su platesne auditorija. Istorikai – ekranų žvaigždės – arba galutinai supopsėjo, arba metėsi į politiką, arba tapo primityviais politinių kovų įrankiais (prisiminkime LGGRTC neseniai išviešinto „KGB agentų sąrašo“ atvejį), arba tyliai pasitraukė iš viešumos, o jų vietos, populiariai, bet pakankamai aukštu profesiniu lygiu visuomenei aiškinant svarbiausių praeities įvykių bei procesų reikšmes, lyg ir neatsirado kam užimti. Galbūt tai tik kartų kaitos arba charizmatiškų asmenybių trūkumo problema? Tačiau aiškėja, kad net ir savo profesiniuose sambūriuose, kaip antai pernai rugsėjo mėnesį Kaune vykusiame ketvirtajame Lietuvos istorikų suvažiavime „Vasario 16-osios Lietuva: pirmtakai ir paveldėtojai“, istorikai, deja, nesublizgėjo nei ryškesniais mokslo pasiekimais, nei drąsiomis, giliomis bei provokuojančiomis mąstyti ir klausti įžvalgomis, svarstant pastarojo Šimtmečio procesus ir jų prasmes, nevengiant kad ir nepatogių ar skausmingų klausimų, ar idėjų, susiejančių praeitį su dabartimi, kuo paprastai pasižymėdavo ankstesniuose istorikų suvažiavimuose vykę gyvi debatai.