V. Landsbergis pagaliau paskelbtas valstybės vadovu. Neigti jo vaidmenį atkuriant Nepriklausomybę būtų nesąžininga ir tiesiog nepadoru. Tačiau stebina, kad diskutuojant dėl šio vaidmens reikšmės ir V. Landsbergiui objektyviai ir pelnytai priderančio politinio bei teisinio statuso pamirštamos kai kurios svarbios aplinkybės. Jos turėjo būti svariu ir net lemiamai svarbiu argumentu sprendžiant, kas vis dėlto iš tiesų buvo Lietuvos Respublikos AT prezidiumo pirmininkas. Toks ginčas nekyla Latvijoje ir Estijoje, kurių valstybingumą atkūrusių Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkams A. Gorbunovui ir A. Riuiteliui net nešauna į galvą mintis post factum pretenduoti į valstybės vadovų statusą. Unifikuotoje SSRS imperijoje ,,suvereniomis respublikomis“ tituluotų provincijų administracinių struktūrų ir jų vadovų įgaliojimai buvo standartizuoti. Pagal SSRS įstatymus vykusiuose rinkimuose į ,,socialistinių respublikų“ aukščiausiąsias tarybas laimėjus nepriklausomybės siekusiems Liaudies frontams ir Sąjūdžiui buvo pakeisti respublikų pavadinimai pašalinant nuorodas į ,,sovietinį socializmą“, tačiau visa kita, taip pat administracinių struktūrų įgaliojimai ir net pavadinimai, iš esmės nepasikeitė.