Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Anksčiau į pensiją išeidavo, o mus išneš. Į mitingus sueinam, o neužilgo mus vežimėliuose suveš. Toks piktų senių būrelis su vėliavom, nerimstantis dėl lėtai mirštančios valstybės. Jauni praeina su ausinukais ir žiūri kaip į zoologijos sodo gyvūnus – jie susirenka tik dėl varlyčių ir mytiūčių teisių.

Pabūsiu senis, kas dabar belieka – toks ir esu, po velnių, – pabambėsiu ant jaunų. Tais senais, labai blogais laikais, kai signatarai buvo linksmi, medžiai dideli ir amžinasis gyvenimas dar buvo čia, mes nemėgom valdžios ir neapkentėm jos pakalikų. Skundikai buvo visuotinai smerkiami ir neapkenčiami.

Didžiausias pagyrimas jaunam – būti šauniam. Šaunu buvo nesiklausyti jų muzikos, varomos per televizijos dėžes, šaunu buvo turėti savo subkultūrą ir autoritetus, atskirą, nepriklausomą pogrindinį gyvenimą ir vyresniems nesuvokiamas, savas vertybes.

15min.lt: „Tomas Venclova: „Škirpa nusipelnė gatvės ne daugiau negu Paleckis“

Senas tekstas, bet išraiškingas.

Poetas mano, kad „Kazys Škirpa, pataikavęs Hitleriui ir bendradarbiavęs su gestapu, nusipelnė gatvės ne daugiau negu Justas Paleckis, pataikavęs Stalinui ir bendradarbiavęs su NKVD“.

Fake news fenomeną reikia iš naujo apsvarstyti, kaip sakoma, re-konceptualizuoti. Dabartinė vyraujanti prasmė ne visiškai atitinka tikrovę. Juk dabar manoma, kad Fake news užsiiminėja tik Rusija ir dar D.Trumpas. Fake news yra kažkur ten, kur blogiečiai kažką rezga prieš mus.

Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.

Į rugpjūčio 10–11 dienomis Kauno miesto savivaldybėje vykusį tradicinį Lietuvių fronto bičiulių politinių studijų savaitgalį susirinkę Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencinio judėjimo dalyviai, kultūrininkai ir visuomenininkai, kaip rodo renginio pavadinimas „Quo vadis, Lietuva? Ar išliks Lietuva ir lietuviai XXI amžiuje?“, svarstė opiausias Lietuvos problemas, tarp jų – ir pastarųjų metų išpuolius prieš Lietuvos laisvės kovotojus bei jų istorinės atminties ženklus.

Dvi studijų savaitgalio dienas – pranešimų ir diskusijų sesijas – vainikavo Lietuvių fronto bičiulių įsteigtos Laisvės premijos įteikimas ir laureatų paskaitos. Kaip jau skelbėme, 2017 metų laureatu tapo vienas iš  jaunimo sambūrio „Pro Patria“ vadovų Vytautas Sinica, 2018 metų premija buvo įteikta rezistentui, pogrindžio spaudos leidėjui Petrui Plumpai, o 2019 metų laureato diplomas ir premija buvo įteiktas kunigui Robertui Grigui.

Nuoširdžiai sveikiname laureatus! Tegul Tiesos ir Laisvės Dievas laimina jų pastangas įkvėpdamas į Lietuvos jaunimo sielas ryžtą stotis šalia ir uoliai talkinti, o susidūrus su sunkumais ir išbandymais ar gundymais – nesitraukti.

Tikimės, kad ir čia publikuojamas 2018 m. Laisvės premijos laureato Petro Plumpos pranešimas „Laisvė ieško gyvenimo tikslo“ ne tik supažindins su antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje etapais ir formomis, bet ir padrąsins savo laisvę įprasminti darbais Lietuvos labui.

Tiesos.lt redakcijos vardu –
Ramutė Bingelienė

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Bendraujant su partizaninio, o vėliau kultūrinio antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, retai kada tekdavo diskutuoti apie LAISVĘ, nors visi už laisvę kovojo. Laisvė buvo kaip savaime suprantamas dalykas, kaip oras, kuriuo nuolat kvėpuojame. Tačiau kaip kvėpavimas gali būti sunkus, taip ir galimybė naudotis laisve gali būti sunki – protui ir sąžinei.

Jūsų dėmesiui siūlome „Šiaulių krašto“ redaktorės Rūtos Jankuvienės pasakojimą „Kompromisas – išsaugos penkis bulvaro medžius“ apie rugpjūčio 13 dieną Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je įvy­kusį me­džių gy­nė­jams paža­dė­tą pa­pil­do­mą pa­si­ta­ri­mą dėl Vil­niaus gat­vės bul­va­ro me­džių li­ki­mo.

Kalbėdamas LRT laidoje „Dienos tema “ LR prezidentas Gitanas Nausėda buvo atviras – Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas nukabinti atminimo lentą Jonui Noreikai-generolui Vėtrai buvo „nesavalaikis ir neišmintingas“:

Tiesa ar Tėvynė?
Ir vertybinė dilema šiandien užgriuvo mūsų pečius (net Hamletas turbūt pavydėtų).

Koks paikas klausimas, gal net prilygstantis provokacijai, nes prieštarauja Konstitucijos 17 str. Tačiau man jis kilo minint pirmojo Lietuvos prezidento 145-ąsias gimimo metines.

Pasitikdamas šią datą Seimas 2019-uosius paskelbė Antano Smetonos metais. Praėjusį šeštadienį prezidento atminimas buvo pagerbtas Kauno istorinėje Prezidentūroje; šiųmetinių Smetoninių kulminacija – paminklo Antanui Smetonai atidengimas Užulėnų dvare, jubiliejinėse iškilmėse dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda.

Internete jau šmėkštelėjo užuomina, kad iš nacių konclagerio išgelbėtas Jonas Noreika-Generolas Vėtra yra ne tas Noreika, o kitas, visai kitas Noreika, atsieit, KGB bendradarbis, išdavęs per keliasdešimt pogrindininkų. Visai nejuokinga, jei bandytume pasigilinti, kaip pastaraisiais (ypač pastaraisiais) metais, palaikant valstybinėms struktūroms, niekinami mūsų didvyriai, iškraipoma istorija, į pašalius stumiama lietuvių kalba, menkinama tautos savigarba, naikinama gamta ir kultūros paveldas… Kas valdo šiuos procesus? Kas tautos ir valstybės priešams stovi už nugaros? Kam naudinga, kad iš viešojoje erdvėje vis lėčiau skamba žodžiai tauta, Lietuva ir lietuvybė, valstybės ir asmens garbė, pasiaukojimas, teisingumas, patriotizmas?..