Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kai kas sako, kad istorija turi būti nekonfliktiška. Pateiksiu pavyzdį, kaip nekonfliktiškai aprašyti Jono Noreikos lentos istoriją...

Dalijamės Vyganto Trainio pastebėjimais, paskelbtais asmeninėje Veidaknygės paskyroje.

Užkėlus ant svarstyklių visus „už“ ir „prieš“, Jonas Noreika-Generolas Vėtra vertas bent jau kuklaus įamžinimo – atminimo lentos ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. Vietoje tos, kurią Vilniaus merui paliepus, naktį, skubėdami lyg vagys nuėmė ir į mašiną gabalais sumetė „Grindos“ darbininkai.

Kiek suprantu, scenarijus galėjo būti toks. Kūjinė atminties politika (įdomu, ar buvo derinta?) buvo dingstis merui pareikšti, kad lenta nebus atkuriama, nes savivaldybė su ja, girdi, neturi nieko bendro. Kitaip tariant, problema buvo išspręsta svetimomis rankomis, kaip kad jis mėgsta.

Jei prieš tris dešimtmečius kas būtų pasakęs, jog savųjų valdžia, norėdama įtikti svetimiesiems, nugriaus savo pačios statytus pagarbos valstybės gynėjams ženklus – niekas nebūtų patikėjęs.

Džiaugiuosi matydamas, kad vakar į savo teisėtą garbingą vietą grįžo už Lietuvos laisvę nacių kalinto ir sovietų nužudyto Jono Noreikos atminimo lenta. Pro Patria sambūrio vardu labai dėkoju visiems viešai ir neviešai prisidėjusiems, kad tai įvyktų. Žiūrint tik teisingumo turbūt nieko nereikėtų išskirti, bet vis dėlto norisi išskirti meistrus, sutikusius kabinti lentą nepaisant galimo pritempinėjimo, kad veiksmai esą neteisėti. Tie vyrai sakė, kad jeigu bus skirtos baudos, tegu ir nepagrįstos, jiems bus didžiulė garbė jas susimokėti. Man savo ruožtu didžiulė garbė pažinti tokius žmones.

Kalba, pasakyta mitinge 2019 m. rugsėjo 5 d. Simono Daukanto aikštėje.

Mieli lietuviai ir Lietuvos draugai,

Kaip pavadinti žmogų, kuris neturi atminties? Veikiausiai amnezijos kamuojamu ligoniu. Kaip pavadinti tą, kurio atmintis buvo sąmoningai ištrinta ir perrašyta? Mankurtu? O gal zombiu? O kaip pavadinti tautą, kuri pati lengvabūdiškai atsisako savo istorijos, jos rašymą ir aiškinimą perleisdama kitoms tautoms?

Mes šiandien gyvename naujojo atminties perrašymo eksperimento sąlygomis. Tik vietoj į mankurtą paverčiančios kupranugario odos šiandien naudojamos daug rafinuotesnės ir gudresnės atminties perdirbimo formos – masinės informavimo priemonės, pasitelkiančios melą, patyčias, iškraipymus, cenzūrą. Noriai kviečiančios į savo laidas vanagaites ir ivaškevičius, bet nerandančias laiko nei noro pasikviesti jų oponentų ar kritikų. Bet ir to negana. Tenka sliūkinti nakties tamsoje, vykdant nežinia kieno, liekančio šešėlyje, valią, o pačiuptam už pakarpos lementi, kad, girdi, ne savom rankom naikinai tau nepriimtinos atminties ženklus, kad uolūs vykdytojai neva tik netinkamu laiku tai padarė...

Džiaugsmas, apėmęs lietuvius dėl Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ paskyrimo kardinolu, užgožė tą žinią, kurią neša naujų kardinolų paskyrimas. S. Tamkevičiaus, kaip ir dar dviejų vyskupų emeritų paskyrimas kardinolu, yra mandagumo gestas: dėl savo amžiaus jie negalės dalyvauti naujojo popiežiaus rinkimuose. Visai kas kita yra su ta dešimtimi kardinolų, kurie popiežių rinkti galės. Mūsų (katalikiška) spauda apie jų paskyrimą plačiau nerašo. Aptakia ir politiškai korektiška kalba, kaip dera Vatikano oficiozui, juos pristatė Vatikano radijo lietuviškoji sekcija, pristatymo gale, tarsi paraštėje, įvardijusi, kad „tarp trylikos būsimų kardinolų yra ir dviem Europos vyskupijoms vadovaujantys ganytojai: Bolonijos arkivyskupas Matteo Zuppi, dialogiškas ir labai atidus egzistenciniuose paribiuose atsidūrusiems žmonėms ganytojas, nuo seno susijęs su Romos Šv. Egidijaus bendruomene, ir Liuksemburgo arkivyskupas Jean-Claude Höllerich, Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas, pasisakantis prieš nacionalizmą ir populizmą, už tolerantišką ir laisvą tautų Europą.

Norisi pasveikinti kaimynus baltarusius, rugsėjo 1-ąją dieną Slonimo mieste atidengusius įspūdingą paminklą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Leonui Sapiegai (1557–1633). Bronzos skulptūros aukštis drauge su postamentu – 4 metrai. Autoriai – Ivanas Misko, Vladimiras Pipinas ir Sergejus Logvinas.

Vis dažniau ir vis iš aukštesnių tribūnų girdime apie artėjančią krizę ir bebaigiame patikėti, kad krizės tokios pat neišvengiamos kaip metų laikų kaita. Ekonomistas prof. Povilas Gylys „Iš savo varpinės“ laidoje paneigia krizių neišvengiamumo mitą.

Šį savaitgalį Lietuvą pasiekė džiugi žinia: popiežiaus Pranciškaus sprendimu per spalio 5 dieną šaukiamą konsistoriją kardinolo titulas bus suteiktas ir Kauno arkivyskupui metropolitui emeritui Sigitui Tamkevičiui – kaip pabaigusiam aktyvią ganytojo tarnystę „už nuopelnus tarnaujant Bažnyčiai“.