Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jūsų dėmesiui – V. Damaševičiaus ir J. Matonio sukurtas dokumentinis filmas „Albinas Kentra“ („Vilniečiai“), dar viena galimybė geriau pažinti didį Vilnietį, jo asmenybę ir nuveiktus darbus.

Jūsų dėmesiui siūlome Vinco Kubiliaus ir Aušros Gabalytės reportažus iš tradicinės 17-osios dienos akcijos, skirtos priminti Garliavos šturmą ir Deimantės Kedytės išplėšimą iš gimtųjų namų.

Yra toks patiekalas. Rytais atnešamas ant popierinės lėkštutės. Kartais pašvinkęs.

Neringos Venckienės teismo laukimas ir prokurorų priesaikos, kad dabar tai jau jie atsakys į visus klausimus, užgožė labai netikėtą ir džiugią žinią: trisdešimtmetė posovietinės Lietuvos teisėtvarka aplenkė  beveik dešimt kartų ilgiau kurtą JAV teisinę sistemą, o mūsų teismai tapo teisingesni nei amerikiečių! 

Invazinė šimšimų veislė kažkuo panaši į Sosnovskio baščius. Žirnelinių porūšis.

Šimšimai pasigalando dantukus naujiems patiekalams. Užkalnio koldūnais jie šeria liaudį, bet patys jų nevalgo. Dabar užkandai kaip iš dangaus į petelnę jiems nukrito „osminogas“, vardu Venckienė. Piranijos ir visų TV kanalų bei internetinių VSD portalų barakudos paužkandžiaus, ir tada imsis pagrindinio patiekalo – Lietuvos Prezidento. Mėgina pralėkdamos atsikąsti po šmotelį mėsos jau dabar. Žiūri, kaip sureaguos visuomenė. O visuomenė snaudžia žiemos miegu, nors už lango nesibaigia bobų vasara.
Desertui bus valstybės liekanos.

Gitanas Nausėda prabilo apie valstybinį komercinį banką.

Dalijamės dr. T. Baranausko replika perskaičius Dunjos Sadaqi straipsnį „1000 Euro für ein Kind. Die „Baby-Fabriken“ von Nigeria“ (ČIA).

Už šių Vilniaus apygardos teismo durų svarstoma ne kokia šnipų byla, o elementarus skundas dėl kardomosios priemonės pakeitimo, bet nei žurnalistai, nei N. Venckienės rėmėjai į posėdžių salę taip ir nebuvo įleisti.

Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę

Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“. Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“

Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Visų pirma žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis ir iš anksto negalvokite, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos netgi žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“ (Lk 21, 5–19).

1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške (Juodupės valsčius, Rokiškio rajonas) įrengtame bunkeryje kartu su kitais Laisvės kovų bendražygiais žuvo ir poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė. Išduoti, bet nepasidavę, atsisakę paklusti laisvos Lietuvos vaikai nuožmaus okupanto buvo paniekinti ir žuvę – kur užkasti jų palaikai nežinoma iki šiol.

Minėdami 70-ąsias Laisvės kovotojos Dianos Glemžaitės-Bulovienės žūties metines kviečiame dar ir dar sykį įsiskaityti į jos nemirtingąjį eilėraštį „Mes mokėsim numirt…“ Parašytas prieš pat mirtį – 1949-ųjų metų vasarą – jis nuskamba ir kaip testamentas, ateinančioms kartoms paliekantis tai, kas brangiausia: tvirtą tikėjimą, neblėstančią viltį, pavergtųjų brolių meilę, ir kaip pranašinga vizija: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!“

Pažinti Dianą Glemžaitę – jos trumpą gyvenimą ženklinusius apsisprendimus – padės ir Raimondos Mikučionytės pasakojimas „Kupiškėnų mintyse“ iš ciklo „Prisiminti negalima pamiršti“.