Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kas nutinka, kai neapykantos tulžis užpila akis, arba Kaip žurnalistikos veteranė Rita Miliūtė bandė įkąsti Dianai Nausėdienei, bet liko durnės vietoje.

Jau kurį laiką Vakarų pasaulio miestai primena 1917 bolševikų revoliucijos metu matytą vaizdą. Riaušininkų minios verčia monarchų , kanclerių, karvedžių ir net rašytojų paminklus. Ir visa tai vyksta jei ne su valdžios pritarimu, tai bent jau jai pasyviai stebint.

Jei prieš tris dešimtmečius būtų pasakę, jog savųjų valdžia paniekins valstybės gynėjų atminimą – argi kas būtų patikėjęs? Jei kas būtų pasakęs, kad atgavę laisvę pradėsim susinaikinimą, džiaugsimės prarasdami savastį, imsim niekinti savus ir garbinsim svetimuosius, kad išsilakstysim patys – tokį būtų vežę patikrinti. Kokie tapome?

Barzdotos Malgožatos siautėja: LGBT aktyvistai Lenkijoje jau ne tik muša žmones, bet ir puldinėja policiją! Tuo tarpu valdiška LRT apie tai seka kažkokią tolerantišką pasaką.

Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti. Potencialūs kandidatai Nobelio premijai gauti, bet vagis ilgai užsibūna universiteto rektoriaus poste. Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję...

[...]
Atsakyti į tą klausimo dalį. kas yra svarbiausia valstybės gyvenimui, yra žymiai lengviau. Apie tai jau galime spręsti iš to, kas mažiausiai rūpi mūsų dabartinei politikai. Praėjo 30 metų. Per tą laiką išmirė arba emigravo tie, kurie galvojo apie Lietuvos ateitį. Šiandien turime reikalą su viendienių žmonių politika. Ji žengia koja kojon su oficialiąja žiniasklaida, kuriai reikia vis daugiau naujienų, kad būtų ištrintos visos vakarykštės dienos žinios. Todėl čia ir dabar ji skęsta infantiliškose rietenose ir apgailėtinose smulkmenose. Esminių ir svarbiausių dalykų ji nepagauna. Kaip toj pasakėčioj apie dramblį. Vis daugiau jų pasilieka už jų siauručio akiračio. Svarbiausia, į jų akiratį nepatenka nei valstybės praeitis, nei ateitis. Net keturių metų kadencijai jai sunkiai sekasi prisitaikyti. O ką jau kalbėti apie ateitį. Ypač apie tolimą perspektyvą...

Kai manęs klausia, kodėl aš išėjau iš socdemų partijos, atsakau: tai partija iš manęs išėjo.

#beprotybės_kronikos: Portlendo kino teatras uždraudė rodyti komediją „Vaikų darželio policininkas“ su Schwarzeneggeriu.
Ne, ne todėl, kad jo pavardės abi dalys skamba itin netolerantiškai, bet todėl, kad filme teigiamai rodomas policininkas, persirengęs vaikų darželio auklėtiniu ir gaudantis narkotikų prekeivius :D

Pratęsiant temą apie Astravą ir per tris dešimtmečius trunkančias „didvyriškas pastangas“ susijungti su Europos elektros tinklais.

Dėl elektros tilto į Lenkiją buvo susitarta dar 1999 metais ir 2002-aisiais jis turėjo veikti. Bet „Williams“ aferos metu projektas buvo pradangintas ir net jo dokumentacija sunaikinta. Tame šauniai sudalyvavo V.Adamkus, R.Paksas,E.Maldeikis, V.Babilius ir kiti Mažeikių naftos atidavimo rusams su priemoka per tarpinę fiktyvią „Williams“ firmelę dalyviai.

Net ir dėl Ignalinos AE išsaugojimo preliminariai beveik buvo sutarta. Tačiau kam tais aukso laikais, kai banditai pjaustė naftos gamyklos vadovams galvas, rūpėjo Lietuvos interesai? Viską išpliurpė viešumon išmestas iš premjero kėdutės ir įsiskaudinęs kerštingasis G.Vagnorius.

Kam įdomu, galite pasiskaityti LŽinių straipsnį, nors ir pats laikraštis, ir jo internetiniai archyvai sunaikinti.
Netyčia išliko perpublikuota teksto kopija alfoje.lt, kol ir tą kas nors ištrins.

                                                                                        Algimantas Rusteika

P.S. Kad taip nenutiktų, perpublikuojame ir mes, Tiesos.lt.

Antakalnio apygarda – Ingrida Šimonytė

Prieš ketverius metus Antakalnis buvo vienintelė apygarda didžiuosiuose miestuose, kur rinkimai baigėsi jau pirmajame ture. Ingrida Šimonytė debiutavo rinkimuose trankia pergale. Kiek žinau, tuo labiausiai nepatenkinti buvo rinkimų komisijos nariai, nes, kiek suprantu, jiems tai reiškė – mažesnį apmokamų valandų skaičių. Taip pat ir laikraščiuose buvo aprašytas pagyvenęs žmogus, kuris piktinosi, kad negali balsuoti antrame ture, nors visi jo giminės balsuoja, o štai Antakalnio žmonių teisės esą pažeidžiamos.