Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Ar kultūros žmonės neturėtų skirtis nuo kitų, ypač gebėjimu atsispirti polinkiui choru ką nors uiti arba aukštinti?

Prabėgę metai atmintin įsirašė nemaloniais prisiminimais apie visokiausius nepatogumus, suvaržymus, draudimus. Jie užgožė beveik visas mūsų mintis. Net rinkimai į Seimą ir kiti pasaulio įvykiai liko antrame plane. Pasaulyje sustiprėjo nauji politiniai vėjai. Tačiau tik jautresnieji, galbūt daugiau pažįstantys gyvenimą pajuto tų pokyčių grėsmę. Pokyčių, nuo kurių nėra vakcinos. Akivaizdžiai suaktyvėjo iš Vakarų šliaužiančios neomarksistinės idėjos. Senos idėjos, bet naujame apdare pamažu užvaldo naujas šalis ir milijonų žmonių sąmones. Jos jau ir Lietuvoje. Vilniaus gatvėse, gimnazijose, Seime ir Vyriausybėje. Kaip rodo šalių, kuriose šios idėjos seniai rusena ir yra išplitę, patirtis, joms itin neatsparūs universitetinį išsilavinimą turintys žmonės. Matyt, teisus buvo C. G. Jungas teigdamas, kad mokslai padeda įgyti daug žinių, tačiau suteikia tik labai ribotą pasaulio pažinimą. Neverta ramintis, kad išmintis ateis vėliau, kartu su amžiumi. Deja, jie vaikšto atskirai ir dažnai pasitaiko, kad išmintis iš viso neateina. Ar to nematome vartydami kai kurių partijų sąrašus? Daugeliui ir tai nekliūva – ir su skurdžiu ar net snarglėtu pasaulio pažinimu galima vadovauti ne tik miestui ar ministerijai, bet ir universitetui.

„Jo [P.Gražulio] veikla [...] užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“ (iš kultūrininkų kreipimosi dėl LR Seimo Kultūros komitete sėdinčio P.Gražulio).

Naujasis JAV prezidentas „katalikas“ Bidenas Roe v. Wade (JAV Aukščiausio Teismo sprendimas, legalizavęs abortus) 48-osios sukakties proga pareiškė, kad padarys viską, kad būtų prieinama teisė į reprodukcinę sveikatos priežiūrą (čia toks eufemizmas, kuris reiškia aborto prieinamumą). 

Jūsų dėmesiui siūlome Vinco Kubiliaus parengtą meninės-pilietinės akcijos „Tie-SOS!“ apžvalgą.

Kad nebūtų vietos nė menkiausiai dviprasmybei, tenka kalbėti be užuolankų: ši istorija verta dėmesio tik dėl politinės jos reikšmės. P. Gražulis nuoširdžiai pasistengė, kad prarastų daugybės žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Taip pat vargu ar kas nors labiau padėjo sukompromituoti pasipriešinimo iš tiesų neokomunistinės ir totalitarinės genderizmo ideologijos sklaidai ir stiprėjimui Lietuvoje nei primityvi ir teatrališka, primenanti pigų cirką šio veikėjo groteskiška „kova“ su šios ideologijos apraiškomis. Šio „kovotojo“ poelgiuose ne kartą buvo įžvelgiami net sąmoningo provokatoriaus veikimo stiliaus bruožai. Tai niekinga ir pasibjaurėtina. Vien šito pakaktų, kad norėtųsi tik tylėti.

Būtų labai juokinga, jei nebūtų graudu. Viešojoje erdvėje reiškiasi minios visų galų vadinamųjų ekspertų – viešųjų ryšių, komunikacijos, užsienio politikos, medicinos, žmogiškųjų santykių ir t.t. Nežinia iš kur išlindęs ir influenceriu apsiskelbęs veikėjas ar veikėja laikomi proto bokštais, neginčijamų tiesų skleidėjais. Visi turi „Google“, visi viską išmano ir svaičioja apie viską, o žiniasklaidoje – jokių redakcinių filtrų, nes ten dauguma – tokie patys. Atrodo, kad redaktoriaus pareigybė nebeegzistuoja. Štai ir paradoksas: šalyje sparčiai daugėjant visų galų ekspertų, jos politikos lygis ir visuomenės mentalitetas skutamuoju skridimu sminga į žemumas. Vadinasi, tie ekspertai niekam tikę?

Kai vos į trečią dešimtį įmynęs jaunuolis ar jaunuolė prisistato žurnalistu ar žurnaliste iš didiesiems mediaholdingams priklausančio portalo ir liepia įjungti kritinį protą ir nesiremti neaiškiomis teorijomis, o tikėti tuo, ką rašo jis ar ji, nes tai, ką rašo jis ar ji, yra paremta mokslu – aš ir tikiu. Jei ne, tai įtikiu. O kaip kitaip? Juk jei jis ar ji sako, kad rėmėsi mokslu, vadinasi, šventa. Kas gali būti pažangiau už tikėjimą tuo, ką žino mokslas?! Arba tuo, ką mes žinome apie jį?

Šveicarija surengs referendumą dėl „Covid-19 Lockdown“.
„Šis balsavimas išbandys vyriausybės teisines galias ir yra naujausias Šveicarijos tiesioginės demokratijos pavyzdys,“ – rašo „The Vall Street Journal“.

Šios dienos jie laukė, apie ją svajojo ilgus ketverius metus, per kuriuos nebuvo naujo karo. Pas mus, imperijos pakraščio provincijoje – visuotinė euforija. Prokuratorius, administratoriai su visomis savo moterimis, partneriais, gimine ir vaikaičiais, rūmų juokdariai ir progreso trubadūrai, vaikų atiminėtojai, šimtininkai, piktos, vyrų neapkenčiančios moteriškės, atšilimo ir varlyčių teisių šaukliai ir visos kitos pažangiosios lytys, lygios galimybės ir žolytės partijos štai šlovina naująjį viešpatį būgnais, šokinėjimu ir gerai skambančiais cimbolais!