Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

„Argi valstybėje nėra svarbesnių reikalų nei vieno vaiko istorija?“ – kadaise, po 2012-ųjų gegužės 17-osios, klausė mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos Krikščionių demokratų-Tėvynės sąjungai, viešosios erdvės valdytojams ir formuotojams bei Vyskupų Konferencijai: „O jei pats šėtonas kandidatuotų į Lietuvos Prezidento postą, ar kunigams irgi būtų nurodyta užsičiaupti ir „nesikišti į politiką“?“

Kai praeityje kai kurie dvasininkai atvirai pasisakydavo už konservatorius, dvaras ( čia galiu pavartoti ir įmantresnį terminą – deep state) buvo ramus. Priekaištų, kad kunigai kišasi į politinius reikalus, nebuvo. Dabar, kai pora kunigų įspėjo, kad formaliai krikščioniškai krypčiai priklausanti politikė Ingrida Šimonytė iš tiesų pasisako prieš krikščionišką mokymą apie šeimą, dvaras užgriuvo ne tik tuos dvasininkus, bet ir visą Bažnyčią. Su baisia jėga. Pradėta įsakmiai aiškinti, ką gali ir ko negali daryti Bažnyčia.

Kadangi tebeverda aistros dėl kunigų (ne)dalyvavimo politikoje, drįstu darsyk paskelbti savo neseniai Šiauliuose skaitytą paskaitą apie krikščionybės santykį su didžiosiomis dabarties ideologijomis.

Negaliu nereaguoti, kai Baltijos tyrimai paskelbė manipuliatyvią, komitetus ir konkrečiai mūsų komitetą smukdančią apklausą, sistemai reikalingą provokuojant piliečių reakcijas, kad gal čia balsuojant už tą Radžvilą bus išmestas jūsų balsas. Nurimkite, amžini valdantieji ir juos aptarnaujantieji. Nebus.

Kai su dzūko temperamentu ir rezistento įpročiu nedviprasmiškai pasakiau, ką galvoju apie Lietuvos laukiančius pasirinkimus, išgirdau – kaip visada tokiais atvejais – daug paauklėjimų apie kunigui deramą santūrą, kultūringumą ir kitas svarbias dorybes.

Kunigo Arūno Peškaičio prašymu išėmiau jo citatą (apie Ingridos Šimonytės, vienos iš kandidačių, išėjusių į antrąjį turą, „ultraliberalias“ ir todėl „pavojingas“, „net kraupias“ politines pažiūras –  Tiesos.lt pastaba) . Per šias kelias valandas kunigas sulaukė tokio spaudimo, puolimo ir neapykantos, kad sunku ir įsivaizduoti, kad tai realu.
Kunigas pažadėjo, kad daugiau jokioje viešoje erdvėje rinkimų tema nekalbės, o jei ką nors domina jo nuomonės pagrindimas, kviečia rašyti jam asmeniškai ir žada atsakyti su nuorodomis ir argumentais.
Žiūriu, šiuose rinkimuose demokratija ir pamatinės laisvės jau pralaimėjo.

Teisingumo ir sveiko proto pergalė.

Straipsnis parašytas rinkimų išvakarėse, tačiau nespėtas paskelbti iki įsigaliojant draudimui agituoti už kandidatus ir referendumų klausimu. Nors Prezidento rinkimų rezultatai žinomi, pagrindiniai straipsnio teiginiai ir įžvalgos tebėra aktualūs ir gali būti naudingi ne tik iki visų rinkimų pabaigos, bet ir po jų. Šiuo atžvilgiu tekstas nepaseno. Jį skaitant pakanka mintyse rašant vartotą būsimąjį laiką pakeisti būtuoju, o kur analizuojant bendrąją politinę ir rinkiminę situaciją kalbama esamuoju laiku, jis nesikeičia, nes ir po rinkimų kandidatų ir jų rėmėjų pozicijos politiniame lauke tebėra tos pačios.

Apsupta kariuomenė turi dar pakankamai šaudmenų, maisto, medikamentų. Gali kautis ilgai, jei kariai nežino, kad yra apsupti. Pralaimi tada, kai sužino, ir visi ima galvoti tik apie išsigelbėjimą.

Pralaimėjimas ateina, kai sužinai, kad negalėsi laimėti. Kada suvoki, esąs vienas, ir supranti, kad mūsų mažai. Kad jų yra daug daugiau. Vienišumas ne tik visada lydi pralaiminčius, bet ir sukuria pralaimėjimus.