Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vytautas Landsbergis vakar parašė: „Lietuvos rezistencija prasidėjo, taip matau, valstybės įgaliotų ambasadorių užsienio šalyse protestu, okupacijos ir aneksijos teisiniu atmetimu. [...] Būtų gera, kad istorikai visa tai nuosekliai aprašytų. Sekė sukilimai, tarp jų ir 1941-ųjų birželis, ir gynybos karas miškuose.“

Tai štai pasižiūrėkime, kaip veikė K. Škirpa. Dar nebuvo jokio LAF’o, jokio sukilimo, tik bolševikai grobė Lietuvos turtą ir rengėsi naikinti žmones. „Kaip žinia, užkariautojui teisinga yra grobti. Vergiamam ir pavergtajam teisinga yra priešintis, – rašo V. Landsbergis. – Užkariautojui tokie rezistentai yra maištininkai, nusikaltėliai prieš „tvarką“.“

K. Škirpa tad ir buvo „nusikaltėlis“ prieš tokią „tvarką“.

Kalba pasakyta minint penktąsias mons. Alfinso Svarinsko mirties metines. Iškilmė vyko liepos13 dieną Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Prisimenu prieš trisdešimt metų plačiai skambėjusius žodžius: „Šaukiu lietuvį, burkis prie lietuvio!  Ir gyvą širdį prie gyvos širdies, kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt“.

Šiuos žodžius užrašė Bernardas Brazdžionis, o aš, dar pilnai jų nesuprasdamas, plėšiau iš visos širdies, kaskart pasigarsindamas radijo aparatą.

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika nesupranta, kad gamtosauga yra daugiau nei medžioklė ir miškų ūkis.

„Leiskit medžioti, tada kalbėsim“, – maždaug tokį ultimatumą jis buvo išreiškęs saugomų teritorijų darbuotojams, kai jis dar buvo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku.

Dėl savo sprendimo suspenduoti narystę partijoje po TS-LKD vadovybės nedemokratiško „valymosi“ nuo kitaminčių partijoje, ir ypač dėl išsakytų motyvų dėl vertybinių nuostatų per pastarąsias savaites sulaukiau daug dėmesio ne tik iš kolegų politikų, bet ir, gal kiek netikėtai, iš daugelio su politika nesusijusių, bet aktyvių žmonių. Nesitikėjau tokio didelio palaikymo. Ir beveik visi užduoda tuos pačius klausimus: o kas toliau? Kuriuo politiniu keliu pasuksiu? Ar prisidėsiu prie krikščioniškomis vertybėmis besiremiančios partijos kūrimo?

Dėmesio K. Škirpai šiuo metu nebus per daug, ypač pristatant autentišką jo paties galvojimą, pažiūras, pasakytus žodžius ir teiginius, bet ne kitų interpretacijas ir pritempinėjimus prie sovietų sukonstruoto jo melagingo įvaizdžio, kuris dabar eksploatuojamas istoriją miglotai suvokiančiųjų lietuvių rankomis, tuo pat metu nesąmoningai tampant jiems Kremliaus propagandos prieš Lietuvą įrankiais.

Šita prasme, manau, naudinga būtų susipažinti su K. Škirpos 1947 m. gruodžio 23 d. interviu savaitraščiui „Mintis“, kuris buvo leidžiamas Vokietijoje. Pats K. Škirpa su šeima tuo metu gyveno Airijoje, dėstė vietos koledže.

Šis interviu iš dalies paaiškina kodėl Lietuvai nedraugiškos jėgos iki šiol taip bijo K. Škirpos. Viena iš priežasčių, kad jis buvo toli pramatantis politikas, gebantis įvertinti kintančias politines sąlygas, jose orientuotis, priimti įmanomus tomis aplinkybėmis sprendimus, imtis akcijos veikti. Tokių politikų Lietuvos istorijoje nebuvo labai daug, tokie „nereikalingi“ nė dabar.

R. Dagio pareiškimas nepalieka abejonių, kad suspendavęs savo narystę TS-LKD, jis netrukus žengs ir kitą žingsnį – visiškai nutrauks ryšius su šia Sąjūdžio idealų tęsėjos vaidmenį mėginusia monopolizuoti, bet galiausiai juos išdavusia partija. Parlamentaro pareiškime išdėstyti faktai ir argumentai yra nuoširdūs ir pagrįsti – ši partija virto savo pačios karikatūra. Maža to, šiandien ją be išlygų galima vadinti Lietuvos duobkasių partija. Toks apibūdinimas yra skausmingas tautai ir valstybei likusiems ištikimiems partijos nariams. Deja, jie ne tik nelemia partijos politikos, bet seniai joje neturi balso. Ir jo niekada nebeturės. Tuo abejoti neleidžia tik ką paskelbtas partijos bičiulių įskundinėjimu bei persekiojimu liūdnai pagarsėjusio A. Vyšniausko straipsnis (skaityti ČIA).

Trejus metus trukusios politinės gūžynės baigėsi. Lietuvos politinis ir partinis laukas galutinai susijaukė. Jo laukia neišvengiamas per(si)tvarkymas.

Kokia valstybe norėjome būti ir kuo tapome? Kiek ir vardan ko atsisakėme savo laisvės savo valstybėje? Ar turime valios situaciją keisti? Kokius tikslus sau, kaip šaliai ir visuomenei, ryšimės kelti?.. 

Liepos 11-ąją, paskutinę Dalios Grybauskaitės kadencijos dieną, keletas Lietuvos politologų, politikų, ekonomistų, saugumo ir užsienio politikos ekspertų bei visuomenininkų buvo pakviesti į Lietuvos politikos forumą pasidalyti savo įžvalgomis apie praėjusį dešimtmetį, padiskutuoti apie tai, ko turėtume siekti ateityje.

Dalijamės naujojo Respublikos prezidento Gitano Nausėdos kalbomis, pasakytomis liepos 12-ąją – inauguracijos dieną.
Pirmoji pasakyta Seime, davus Prezidento priesaiką, antroji – Simono Daukanto aikštėje, jau perėmus Prezidentūrą.

Liepos 17-ąją minėsime mons. Alfonso Svarinsko 5-ąsias mirties metines. Partizanas ir triskart Gulago kalinys, pogrindžio darbininkas, kartu su bendraminčiais leidęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir įsteigęs Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, jau atkurtos Lietuvos Seimo narys… Tačiau visų pirma, kunigas – sielovadininkas, iki pat paskutinio atodūsio kovojęs prieš mirties kultūrą ir rėmęs tuos, kurių tiesos ir teisingumo paieškos, didžiam jo sielvartui, buvo išjuokiamos jau laisvoje Lietuvoje.

Kviesdami į kasmetį  vidurvasario renginį – Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę Monsinjoro rūpesčiu įsteigtame Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, šiemet vyksiančią liepos 13-ąją, šeštadienį, dalijamės Tomo Vilucko, apžvalgininko ir publicisto, rašytojo ir vertėjo, įžvalgomis apie Lietuvos didžiavyrį, ištikimai sekusį Kristų net pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.

Šių dienų bažnytinėje aplinkoje dažnai girdimi nusiskundimai apie pašaukimų į kunigystę stygių. Vis rečiau jaunuoliai renkasi kunigo kelią. Tačiau nederėtų pamiršti, kad pašaukimai nedygsta kaip grybai po lietaus, pašaukimams atsirasti būtina gera žmogiška terpė. Kitaip tariant, kunigystei užsimegzti, augti ir skleistis reikalingi pavyzdžiai.

Ar įmanomas pašaukimas į kunigus, jei jaunuolis nemato dvasininko, kuris degtų apaštalo uolumu, troškimu tarnauti Dievui, Bažnyčiai, žmonėms? Nenuostabu, kad savo laiške kunigams 2009 m. popiežius emeritas Benediktas XVI prisimena ir pirmąjį kleboną, šalia kurio, būdamas jaunas kunigas, tarnavo: „Jo pavyzdys man parodė, kaip be išlygų atsiduoti savo pastoracinėms užduotims ligi pat mirties, kuri jį ištiko teikiant Viatiką sunkiam ligoniui.“ Kaip matome, ir būsimiems popiežiams yra reikalingi pavyzdžiai, įkūnijantys tam tikrus kunigiškos Liepos 17-ąją minėsime mons. Alfonso Svarinsko 5-ąsias mirties metines. Partizanas ir triskart Gulago kalinys, pogrindžio darbininkas, kartu su bendraminčiais leidęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir įsteigęs Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, jau atkurtos Lietuvos Seimo narys… Tačiau visų pirma, kunigas – sielovadininkas, iki pat paskutinio atodūsio kovojęs prieš mirties kultūrą ir rėmęs tuos, kurių tiesos ir teisingumo paieškos, didžiam jo sielvartui, buvo išjuokiamos jau laisvoje Lietuvoje.

Kviesdami į kasmetį  vidurvasario renginį – Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, vyksiančią liepos 13-ąją, šeštadienį, Monsinjoro rūpesčiu įsteigtame Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke), dalijamės Tomo Vilucko, apžvalgininko ir publicisto, rašytojo ir vertėjo, įžvalgomis apie Lietuvos didžiavyrį, ištikimai sekusį Kristų net pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.