Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Prof. R. Čepaitienės straipsnis yra atsakymas į klausimą, kodėl Nacionalinis susivienijimas buvo projektuojamas ir steigiamas būtent kaip sąjūdinė politinė jėga. Nėra ko slėpti – užsiminus apie sąjūdinio tipo partiją, ne kartą teko išvyksti nustebusius pašnekovų žvilgsnius ar net sunkiai slepiamus pašaipos žiburėlius akyse. Koks dar Sąjūdis?! Sąjūdis buvo ir jo niekada nepavyks pakartoti! Šventa tiesa – ano prieš trisdešimt metų valstybę atkūrusio Sąjūdžio mechaniškai pakartoti neįmanoma. Šia prasme posakis, kad neįmanoma įbristi į upę du kartus, yra teisingas.

Valstybėje – padėtis, kokios dar niekad nebuvo, o Rita Miliūtė sėdi visuomeninio transliuotojo eteryje ir, naudodamasi iš pareigų atleistu premjero patarėju Skirmantu Malinausku, bando supjudyti Saulių Skvernelį ir sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Ir dar – pastarąjį kiek įmanoma apdergti ir pavaizduoti nieko nesugebančiu mulkiu.

Nuo šių metų sausio 1 d. iki kovo 31 d. visame pasaulyje nuo koronaviruso mirė 37 126 žmonės (išsami pandemijos statistika ČIA).

Viskas ir prie koronaviruso krizės yra politika. Tik sumažėjo partinių didikų kovų laukas, susiaurėjo reitingus lemianti prolematika, vertinimo kriterijai tapo daug lengviau atpažįstami, o rezultatai – paprasčiau prognozuojami.

Atvažiavę pasistato toliau, kad kameros nematytų. Įlinguoja, rėmą kietuoliškai išskėtę, su gobtuvais, pasklidę tarp lentynų ilgai slampinėja. Dantys išpuvę, snukiai bereikšmiai su negyvom šaldytos menkės akim, kažką tyliai persimeta. Žvilgsniai taip ir šaudo į signalizacijos laidus, daviklius, vaizdo kameras, kasą, brangių gėrimų spintą.

Laidos „Neredaguota“ svečias partijos „Nacionalinis susivienijimas“ vicepirmininkas Vytautas Sinica apie apie ekonominius, kultūrinius ir pilietinius motyvus dirbti ir kurti Lietuvoje. Laidos klausykitės ČIA)

Olava Strikulienė | respublika.lt

Kiekvienas naujas pranešimas apie Lietuvoje koronaviruso jau paliestus žmones, priverčia visuomenę krūpčioti. Gal nepulti į paniką, bet klausti – kodėl? Kodėl pasaulį, kuris prognozavo tik būsimus laimėjimus ekonomikoje, būsimus pelnus, atostogas, vestuves, šventes, ištiko ne džiaugsmas, bet pandemija, mirtys? O gal pandemija yra Dievo bausmė? O gal Šėtono triumfas bei pergalė?

Pastaruosius metus girdėjome apie klimato kaitą, siaubingus gaisrus Australijoje, degančias bei be atodairos kertamas Amazonės džiungles. Pasaulis tarsi išprotėjęs. Įskaitant ir Lietuvą, kur kertamos sengirės, nepagailima net medžio, kuriame dar peri paukščiai.

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.
Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie.
Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.
Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.
Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.
Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.
Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį (Jn 11, 1–45).

Ypatinga (kritinė) situacija yra laikas, kada pasireiškia tiek gerosios, tiek, deja, ir blogosios žmogaus prigimties savybės. Tai galioja ne tik Lietuvoje. Vienas pavyzdėlis – Naujoji Zelandija, kurioje pasinaudojant koronaviruso pandemijos situacija, skubos tvarka buvo priimtas aborto atlikimo sąlygas liberalizuojantis įstatymas. Jis dekriminalizavo aborto atlikimą po 20 savaitės, legalizavo jo atlikimą paciento „gerovės“ (well being) pagrindu iki pat gimimo, nesiejant su konkrečiomis medicininėmis indikacijomis. Ši arbitrali nuostata, kurios taikymas priklauso nuo gydytojo diskrecijos, t. y. jo požiūrio, kas laikytina „moters fizine ir psichine sveikata ir jos gerove“, iš esmės atvėrė duris nėštumo nutraukimui pareikštine tvarka iki pat gimimo. Ji gali apimti abortą bet kokio, net lengviausio vaisiaus fizinio ir psichinio neįgalumo atveju.

Na, štai. Mokausi su sūnumi istoriją. Tema: „Didžioji Prancūzijos revoliucija“. Ir nors mano sūnus mokosi katalikiškoje mokykloje, medžiaga imama iš valstybinio istorijos vadovėlio, kurio istorinis naratyvas paremtas liberalizmo ideologija.