Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lino Vildžiūno kalba, nuskambėjusi prieš Vasario 16-ąją, (prisiminti ČIA) yra savotiškas lakmuso popierėlis, leidžiantis kiekvienam pasitikrinti, ar jau žiūrime į savo tautos istoriją ir projektuojame jos ateitį kaip nelabai ką bendra su tuo turintys individai, ar vis dar kaip kultūrinės bendrijos nariai. Kultūrinei bendrijai yra svarbūs ir simboliai, kurie turi istorinį krūvį, ir žmonės, savo gyvenimus pašventę tos kultūrinės bendrijos išlikimui jai sudėtingais istoriniais tarpsniais.

Baigėsi pratęsta rudens sesija. Priimtas 2020-ųjų metų valstybės biudžetas. Kaip vertinate, ar jis socialiai jautrus, orientuotas į žmonių poreikius?

Biudžete skiriama daugiau lėšų pensijų mokėjimui, didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis, vaikų pinigai, bendrai skirta daugiau lėšų socialinėms garantijoms sustiprinti.Tad negaliu sakyti, kad biudžetas nėra orientuotas į skurdo mažinimą, tačiau atrodo, kad jis skirtas apgydyti, bet ne išgydyti socialinius skaudulius mūsų valstybėje.

Svarbiausia čia tai, kad ekonominė situacija valstybėje gerėja, atlyginimai kyla, tad logiška, kad skiriamos lėšos socialinėje srityje taip pat turi didėti. Tad biudžeto eilutėse esančių sumų didinimas nėra didvyriškas dabartinės politinės daugumos poelgis. Rūpestis valstybe ir miestu – privalomas pareigos vykdymas, o ne dovana ar malonė žmonėms.

Ko gero, biudžetas nepakeis situacijos iš esmės ir žmonės, kurie vos galą su galu suduria mūsų valstybėje,negalės atsipūsti ir atsitiesti. Asmeniškai nepriklausau valdančiajai daugumai, bet nepaisant to, esu už tai, kad geriau toks biudžetas negu jokio. Geriau maži žingsneliai link žmogaus, nei jokių.

Tas juokingai rūstus teisingumas, kai sunkiais nusikaltimais kaltinamieji gyvena laisvai, o juokingai mažais – varžomi apykojėmis, užstatais ir reikalavimais būti namuose nakties metu.

Vasario 14 d. kreipiausi į Panevėžio apygardos teismą prašydama panaikinti visas man taikomas kardomąsias priemones.

Šiandien Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad visos N. Venckienei paskirtos kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra, 10 tūkst. eurų užstatas bei asmens dokumentų paėmimas – yra tinkamos, nėra diskriminacinės, tačiau sušvelnino kardomąsias priemones suteikdamas galimybę  laisvai ir be apribojimų judėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nustatant didesnę kontrolę nakties metu.

Atmintis gyva.

Kiekviena tauta, gentis, šeima ar žmogus savyje nešioja didžiulius sąmoningos ir posąmoninės atminties lobius, paveldėtus iš tūkstantmetės praeities. Jie pasireiškia per žmonių elgesį, kalbą, papročius bei įvairiausią kultūrinę saviraišką. Jei pripažįstame, kad svarbiausios žmonių mintys ateina iš antgamtinio pasaulio, tai tautų tauriąją kultūrinę kūrybą galima vadinti dieviškųjų minčių žmogiškąja išraiška.  Todėl ir kiekvienos genties išnykimas yra visos žmonijos kultūrinio lobyno praradimas, nepalyginamai svarbesnis už kai kurių gyvūnų ar augalų rūšių išnykimą.

Be komentarų.

Dalijamės moksleivės ateitininkės Emilijos Petrusevičiūtės kalba, pasakyta Vasario 16-osios proga Kauno miesto šventėje.

1949 m. vasario 16 d.  visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, dvi savaites vykusiame Radviliškio rajone Minaičių kaime, buvo pasirašyta visos Lietuvos partizanų vadų Deklaracija, paklojusi pamatus Nepriklausomos valstybės Atgimimui.

Ne, ne iš to, kurį lietuvių tautai kasa Lukiškių aikštėje. Iš to tikrojo, kurio šviesa ir tiesa turėtų lydėti kiekvieną mūsų žingsnį...

Prisimente, pernai Lietuva iškilmingai minėjo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio [LLKS] Deklaracijos 70-ąsias metines. Valstybinės šventės nuotaikos ryškiai skyrėsi nuo Tautoje skleidžiamos dezinformacijos ir partizaninio karo dalyvių šmeižimų masto. Pavyzdžių? Prašom. Vanagaitiškos à la literatūrinės pamazgos, išpiltos ant partizanų bei vieno iš 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos signatarų Jono Ramanausko-Vanago. Tik nesakykite, kad istorijos vingių priklydėlės pavardė nesąmoningai ir visai netyčia susišaukia su Laisvės kovotojo pseudonimu. Prisiminkime – net data išpuoliams pasirinkta kaip iš Gebelso-Stalino propagandos vadovėlių – Deklaracijos metinės.

Tais pačiais metais, LLKS Deklaracijos septyniasdešimtųjų metinių šventimo parodomajame šventime, Nacionalinė kultūros premija už 2018-ųjų metų nuopelnus buvo įteikta visuomenėje prieštaringai vertinamo romano „Žali“ autoriui. Neatsižvelgta į prieštaravusius, reikalavusius apdovanojimą šiam žmogui atšaukti.

Jūsų dėmesiui siūlome Jono Gedimino Rudžio, iškeitusio Ramygalos gimnazijos suolą į partizano dalią, laišką, rašytą 1947 m. vasario 16 d., jo žodžiais tariant, „sidabrinę vasario 16-tąją“. Kitos vasario 16-tosios Rickaus slapyvardį pasirinkęs gimnazistas, kaip tikras pirmosios Respublikos vaikas, Vasario 16-tosios šventę vadinęs „laisvės švente“, nesulaukė – žuvo jos išvakarėse, 1948-tųjų vasario 14-tąją.