Veidaknygė
Išskirtiniame interviu akademikas dr. Davidas Engelsas kalba apie dabartinę Europos politinę padėtį, pateikdamas savo mintis apie ilgalaikį Rusijos įsiveržimo į Ukrainą poveikį, politines to pasekmes, ką tai reiškia Europai, bei besitęsiantį krikščionybės vaidmenį visame pasaulyje ir Europos žemyne.
Kai kurie Europos konservatoriai ilgus metus puoselėjo santykius su Rusija, nebūtinai todėl, kad labai mėgo tą šalį, o todėl, kad matė ją kaip potencialią atsvarą liberaliam Briuseliui. Ar ši strategija buvo teisinga?
Akivaizdu, kad nei kairiosios vyriausybės, nei konservatyvios opozicijos nesugeba viso nevakarietiško pasaulio paversti kažkuo, puikiai atitinkančiu jų idealus – užduotis tiesiog pernelyg gigantiška. Taigi įžvalga, kad kartais reikia daryti kompromisus ir dirbti su žmonėmis tose valstybėse, kuriose nebūtinai norėtume gyventi, yra natūrali. Be to, galiu suprasti, kad kai kurie konservatorių pusės žmonės tikėjosi iš Rusijos gauti paramos, kokios niekada nesulauks iš savo šalių savo politiniams tikslams, ir taip bandė derėtis. Strateginiu, makiavelišku požiūriu, negaliu nepasakyti: o kodėl gi ne?
Tačiau jie buvo labai naivūs, vertindami Putino Rusiją kaip teigiamą pavyzdį, nes dažnai manė, kad tai yra tam tikras saugus prieglobstis europietiško stiliaus konservatizmui, nors ir buvo apakinti temų, kurias propaguoja žiniasklaida, pvz. kaip „Russia Today“. Palanki šeimai politika, vakarietiškas patriotizmas, krikščionybės propagavimas ir kt. Tuo pat metu manau, kad daugelį Vakarų konservatorių apakino ne tik klaidingas Rusijos tikrovės vertinimas, bet ir neapykanta leftizmui. Jie manė, kad tas, kuris kovoja su leftizmu, privalo būti kažkaip geresnis už patį leftizmą.