Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Beveik prieš du mėnesius, kai buvo ypač įkaitusi diskusija dėl savavališko naktinio paminklinės lentos Generolui Vėtrai nukabinimo, svarstėme, kodėl pastaruoju metu tapo madinga niekinti patriotizmą, kuris yra svarbus valstybės atsparumo, tautinės tapatybės, netgi nacionalinio saugumo dėmuo.

Dalijamės Ramūno Aušroto replika į Justino Dementavičiaus straipsnį „Krikščioniškoji demokratija ir nacionalizmas“, paskelbtą portale bernardinai.lt (ČIA).

Prezidentas Gitanas Nausėda, duodamas interviu Vladimirui Laučiui iš TV3 „Vakaro žinių“, pasisakė ir apie oligarchiją: problema – ne tik privataus kapitalo susiliejimas su žiniasklaida ir politika, bet ir valstybės – iš biudžeto – finansuojamos žiniasklaidos dalyvavimas politikoje.

„Canadians who face discrimination every single day in their lives even in the country like Canada…because of their identity*“...

Liberal Left su savo identity politics padarė taip, kad nebeaišku, kuo Kanada skiriasi nuo kokios nors Šiaurės Korėjos, Saudo Arabijos ar Rusijos. Teisinė, demokratinė valstybė, Laisvės ir gerovės šalis, pasirodo, diskriminuoja savo piliečius kiekvieną dieną...

Dalijamės literatūrologo ir kultūros istoriko dr. Dariaus Kuolio atrinktomis mintimis – paties Vaižganto ir apie jį, jo skleistą šviesą, liudytą tiesą.

Iškiliausius kovotojus už Lietuvos laisvę – kardinolą Sigitą Tamkevičių ir seserį Nijolę Sadūnaitę – persekiojusio kagėbisto Baumilos sūnus dainorėlis Vaidotas toliau aiškina, kad KGB tarnavo geriausi iš geriausiųjų, o jo tėvas nieko bloga nedarė, tik žmones apklausinėjo. Kaip atrodė tos „apklausos“, liudija Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika:

Prokuratūra nemato nusikaltimo tame, kad egzotiškas kebabų sukėjas savo patrumpintą pimpalą kaišiojo darbuotojoms lietuvaitėms panosėn, o neplautas rankas – joms į kelnaites!

Panašu, jog Šiaurės Lietuvoje bręsta neeilinis #MeeToo skandalas. Tik šį kartą ne prasimanytas ar prisimintas po dešimties tylos metų, o tikras ir labai nepolitkorektiškas.

Jau ilgokai stebime Lietuvos piliečių demoralizaciją, kurią atvirai vykdo valdantys politikai. Štai prieš keletą metų buvome liudininkai, kaip vienas jaunas žmogus lyg neužtarnautą palikimą gavo politinę partiją, dar anksčiau kita tos pačios politinės kompanijos jaunuolė – Europarlamento mandatą, o nūnai kitas jau kitos politinės grupės jaunuolis matuojasi Eurokomisaro kėdę.

Joks Vilniaus meras per tris dešimtmečius nebuvo taip supriešinęs miesto visuomenės, kaip tai padarė R. Šimašius. Politiko uždavinys – ne „ekspertauti“, įrodinėti visuomenei, kokia ji „beviltiška“, bet girdėti visuomenės balsą ir veikti taip, kad politiniai jo sprendimai atlieptų visuomenės lūkesčius. Išmintingas politikas, padaręs stambią politinę klaidą, kokią padarė Vilniaus meras (į tai ne kartą buvo atkreiptas jo dėmesys, pateikti argumentai, mandagiai prašyta to nedaryti), į pasmerktus, perspektyvų neturinčius ariergardinius politinius mūšius nesiveltų, bet tiesiog vyriškai pripažintų: norėjau gero, bet neapskaičiavau, kad toks sprendimas nuvils per daug žmonių; noriu mieste santarvės, pritariu prezidento moratoriumui dėl atminimo ženklų, atstatom status quo.

Dalijamės Vyganto Trainio pastebėjimais, paskelbtais asmeninėje Veidaknygės paskyroje.

Užkėlus ant svarstyklių visus „už“ ir „prieš“, Jonas Noreika-Generolas Vėtra vertas bent jau kuklaus įamžinimo – atminimo lentos ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. Vietoje tos, kurią Vilniaus merui paliepus, naktį, skubėdami lyg vagys nuėmė ir į mašiną gabalais sumetė „Grindos“ darbininkai.