Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Tikrai bus žingeidu pamatyti, kaip policijos pareigūnai, be medicininio išsilavinimo, taikys atsakomybę už neteisingos informacijos skleidimą apie skiepus. 

Slovakijos parlamentas prieš keletą dienų neratifikavo Stambulo konvencijos. Mūsų žiniasklaida,  politologai to beveik nepastebėjo.

Jūsų dėmesiui siūlome ir Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus nuomonę apie Stambulo konvenciją, išsakytą per antrojo gavėnios sekmadienio Šv. mišių pamokslą (nuo 10 min.).

Pastebiu, kad seni tekstai neretai daugiau pasako apie dabartį, negu šiandieniniai rašinėjimai.

Žurnalistikos praktiškai nebeliko. Liko asmenys, kurie dar šį tą pasako individualiai, kas padėtų susiorientuoti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. O „didelė“ žiniasklaida užsiėmusi kitkuo – apsirūpinti reklamos pinigais ir juos „įsisavinti“, t.y. apdainuoti tuos, kurie moka. Ir pjauti, t.y. niekinti kitus, kurie neduoda, arba tyčiotis, kurie neturi iš ko duoti.

Norėčiau stoti br. Pauliaus Vaineikio pusėje ir oponuoti savo Broliams ir Sesėms Kristuje, kurie jį kaltina ir ragina atsiprašyti.

Tai jeigu dvaras ir jo klapčiukai parašus prieš Raskevičių laiko niekiniais, tai ką jie čia nori atšaukti ir aplenkti? Gal kaip Chruščiovas Ameriką? Sovietinių propagandistų vaikams fantazija daugiau neišneša?

Dar atkreipkite dėmesį, kaip jie jau ima atsiprašinėti už patyčias, kurios iki šiol liejosi laisvai. Matyt, piarščikai paprotino, kad tai jau veikia priešingai nei siekiama.

Šiandien turime unikalią galimybę atrasti teisingus teisinius sprendimus, kurie padėtų apginti visų visuomenės grupių teises, bet nesulaužyti esminių dalykų – daugeliui labai brangių tradicinių vertybių, tokių, kaip šeima, žmogus, kurios yra mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas.

„Bažnyčios žinios“ | 2003 m. rugpjūčio 14 d. (Nr. 15)

Roma, Tikėjimo mokslo kongregacijos būstinė, 2003 m. birželio 3 d., šventųjų kankinių Charleso Lwanga ir jo palydovų atminimo diena

Įžanga

1. Popiežius Jonas Paulius II ir atitinkamos Šventojo Sosto dikasterijos pastaruoju metu neretai imdavosi įvairių su homoseksualumu susijusių klausimų (1). Tai – nerimą keliantis moralinis ir socialinis reiškinys ir tose šalyse, kur jis dar nėra iškilęs teisėtvarkos lygmeniu. Juo labiau jis yra toks šalyse, kur teisinis pripažinimas, kai kada numatantis ir įvaikinimo galimybę, homoseksualiosioms sąjungoms jau suteiktas arba tai norima padaryti. Pateikiamose pastabose nėra jokių naujų mokymo elementų, jomis tenorima priminti esminius šios problemos momentus ir pateikti racionalių argumentų, kurie galėtų padėti vyskupams parengti konkretesnius pareiškimus, atsižvelgiant į ypatingas sąlygas įvairiose pasaulio dalyse, – pareiškimus, skirtus santuokos, šeimos pagrindo, kilnumui ir visuomenės, kurios sudedamoji dalis ši institucija yra, tvarumui apsaugoti bei skatinti. Šiomis pastabomis taip pat siekiama parodyti katalikų politikams, koks turėtų būti krikščioniškąją sąžinę atitinkantis elgesys šiai problemai skirtų įstatymų projektų akivaizdoje (2). Kadangi kalbama apie dalyką, susijusį su prigimtiniu dorovės įstatymu, šie argumentai pateikiami ne tik tikintiesiems, bet ir visiems žmonėms, įsipareigojusiems skatinti bei ginti visuomenės bendrąjį gėrį.

Savo archyve išsaugojau įdomų tekstą, kurį paskelbiau mano redaguotame laikraštyje „Kauno aidas“ 1988 m. gruodžio 8 d. Tai atsitiko netrukus po to, kai Algirdo Brazausko vadovaujama Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atsisakė priimti konstitucines pataisas ir pasekti Estijos pavyzdžiu.

Kilo didelis visuomenės pasipiktinimas – Sąjūdis tuo metu buvo „ant bangos“, tačiau sykiu pasireiškė ir tam tikras jo politinis silpnumas: į politinę apgavystę (su kompartijos vadais Sąjūdžio lyderiai buvo sutarę, kad Lietuva nepaves Estijos ir konstitucines pataisas priims taip pat!) reaguoti adekvačiai nesugebėjo, o ir priemonių neturėjo.

Taigi, po šių įvykių paskelbiau Rein Raud straipsnį iš estų spaudos, kur jis įdomiai ir, iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, gana įžvalgiai aptarė mūsų politinio vystymosi modelį. Iš esmės jis ir išsipildė.

Prie to straipsnio tąsyk pridūriau redakcijos prierašą:
„Skaitytojų dėmesiui siūlome publikaciją iš estų spaudos – rašytojo, lietuvių bičiulio, Rein Raud’o straipsnį apie Sąjūdį ir politinę padėtį Lietuvoje. Nors su kai kuriais autoriaus teiginiais galima būtų ginčytis, tačiau kritiškas, be euforijos žvilgsnis iš šalies galėtų būti mums ne tik įdomus, bet ir naudingas.“

Dabar tą straipsnį spausdinčiau be jokio prierašo.

Vidmantas Valiušaitis

Dalijamės antrojo gavėnios sekmadienio Šv. mišių, aukotų Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, įrašu.

Jame užfiksuotas ne tik br. Pauliaus Vaineikio, OFM, liudijimas ir jo paskelbta žinia: „Dvasinis sukilimas prasidėjo: Už Kristų, už šeimą, už Lietuvą!“ (nuo 32 min.), bet ir brolių pranciškonų palaikymas, išsakytas jam klebono Juozapo Marijos OFM lūpomis (ir tiesiogiai – įžanginiame žodyje nuo 29 min., ir netiesiogiai – per Evangelijos komentarą nuo 21.30 min.): „Tai, kas teisu ir teisinga, tas turi būi išsakyta ir palaikyta. [...] Tiesa negali būti paslėpta, Geroji Naujiena negali būti nutildyta“.