Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Konstitucija leidžia Prezidentui pasirinkti metinio pranešimo formą, todėl pasirinkau ne reikšmingų valstybei įvykių prezidentinę kroniką ar gyvenimo sričių būklės vertinimą, nes šiandien Jums, man ir Lietuvai tai – ne esmė. Esmė – kaip mes laikomės bendrabūvio vertybių: pagarbos, pasitikėjimo, teisingumo, sąžiningumo. Nuo to, kaip laikomės šių vertybių, priklauso ir visas kitas mūsų gyvenimas šioje šalyje.

Kaip žmonės, esame nepaprastai gabūs, išmintingi, pasiekėme du didžiuosius savo tikslus – atkūrėme Nepriklausomybę ir atgręžėme valstybę į Vakarus. Dabar turime trečiąjį – sukurti teisingą, žalią, inovatyvią šalį.

Arvydas Praninskas | „Valstiečių laikraštis“

„Svarbu būtų pasiekti, kad liktume Europos geopolitinėje erdvėje“, – teigia politologas, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas, kiek anksčiau mūsų laikraščio skaitytojams užsiminęs, kad Lietuvoje nelabai kas mąsto apie mūsų dienomis vykstančius globalius sisteminius pokyčius. Būtent apie tai ir paprašėme profesoriaus pasidalinti savo mintimis. „“

Klimatologai jau seniai muša pavojaus varpais dėl spartaus klimato atšilimo, bet vis dar tarsi negirdime, bent jau Lietuvoje, jokių perspėjimų dėl rimtų permainų pasaulyje žadančios geopolitinio klimato kaitos. Kodėl – ar niekas nenujaučia geopolitikos sausrų, žemės drebėjimų, potvynių, o gal tai tik tyla prieš audrą?

DELFI.lt | 2011 m. birželio 15 d.

Lygiai prieš 71 metus – 1940 m. birželio 15 d. – Lietuvoje baigėsi du dešimtmečius trukęs nepriklausomos valstybės gyvenimo tarpsnis ir prasidėjo naujas istorinės dramos veiksmas: pusę šimtmečio užtrukusi svetimųjų okupacija.

Vakar, šios sukakties išvakarėse, Seimas priėmė dėmesio vertą rezoliuciją. Ji vadinasi „Dėl du šimtmečius trukusių kovų už laisvę“. Dokumentas išryškina nepertraukiamą tautos pastangą su pasigėrėtinu atkaklumu siekti laisvės, už ją kovoti ir aukotis. Antra vertus, jis suteikia progą ir susimąstyti: per tuos du šimtus metų vos 40 metų tebuvome laisvi, o likusieji ženklina vien pastangas – mirtiną riziką, kančias, praradimus ir aukas, sudėtus ant laisvės aukuro.

Jūsų dėmesiui siūlome Vytauto Matulevičiaus interviu su Karoliu Venckumi.

Jungiuosi į globalią diskusiją apie rasizmą. Konkrečiai – dėl rasistinių šachmatų taisyklių. Kodėl pradeda baltieji? To, kas pradeda, kaip rodo šachmatų statistika, šansai laimėti yra akivaizdūs.

Masinis istorinės atminties trynimas: Jungtinėje Karalystėje, spaudžiant teroristams iš „Black lives matter“ judėjimo, dešimtys savivaldybių svarsto neva „rasistiškų“ paminklų nukėlimo klausimą, kitur jas niokoja arba nuverčia patys teroristai.

DELFI.lt

Birželio 3 d. Lietuvoje įvyko du įvykiai. Juos skiria nemažas laiko tarpsnis, bet jie yra susiję.

1988-ųjų birželio 3-oji yra Sąjūdžio gimtadienis, tada susikūrė jo iniciatyvinė grupė. Visa šalis pakilo į kovą su sovietų režimu ir nušlavė jį. Komunistų partija buvo uždrausta. Atrodė, kad Lietuvai nereikia jokių vakcinų nuo raudonojo maro, nes šalis, kuri patyrė terorą, nuosavybės konfiskaciją, masinius trėmimus, kurios vyrai ir moterys pokarį nelygioje kovoje kovėsi miškuose, turi 100 proc. imunitetą, kuris bus perduodamas iš kartos į kartą.

Ir štai 2020-ųjų birželio 3-oji. Tądien „Facebook“ aptikau skelbimą, kad raudonais kūjais ir pjautuvais besidabinanti „Antifa“ arba taip prisistatanti asmenų grupė Vilniaus Katedros aikštėje rengia mitingą, o po to ir eitynes prie JAV ambasados. Tai – JAV teroristine laikoma radikali kairiųjų organizacija, kurios herbe puikuojasi raudonos vėliavos. Leidimas mitingui buvo duotas ir į jį, kaip teigiama, susirinko apie 1 tūkst. žmonių. Jis įvyko ten pat, kur prieš tris dešimtmečius Lietuvos žmonės ryžtingai pasisakė už laisvę, ten, kur didelės drąsos dėka vietoj raudonų vėliavų su kūju ir pjautuvu pirmą kartą suplevėsavo Trispalvės.

Tik du nekalti plakatukai – ir, aiman, koks triukšmas! Ir šitiek įsižeidusių – it must be these rasists indeed have small dicks, hahaha! Paaiškinkite, prašau, kas bloga tame? Jei taip kritikuosime, tai kitąkart išvis, persigandę, plakatukų nebeatsineš – ką tada darysime?!

Prasideda linksmi gyvų numirėlių vakarai, neatsidžiaugiu, kad dar iš žydrųjų ekranų nesklinda kvapas.

1999 metais ėjo policijos laikraštis „Sargyba“. Rašytojas S. Geda šiam laikraščiui davė interviu, kurio antraštė buvo „Mes – būsimos aukos“.
Pasakojimo pradžioje S. Geda teigia:

„Pasakysiu atvirai: per tą laiką visa tai, už ką kovojome, ko siekėme – nuėjo niekais,“ [...]
„Matydami savo bjauriąsias puses, ir tą, ką paveldėjome, ir tą, ką įgijome. Įgijome bjaurių dalykų, nes pasikeitė lietuvių religija. Dabar tautiečių dievas – pinigas, aukščiausias iš jų – doleris.. Jo įsakymas – apiplėšk artimą!“ [...]
„Minėtosios demokratijos žiedai vis nepražįsta, įsitvirtino tik mafija. Gyvenime, pradedame tikėti žmogumi, turinčiu rimtą postą, turinčiu savo komandą, Tik po kurio laiko atskleidžiami baisūs jo veiklos užkulisiai.“
„Tada buvom okupuoti. Šiandien laisvi, bet besiprašantys į naujos okupacijos glėbį. Tai – modernioji okupacija, apimanti žmogaus protą, mintis, visą jo gyvenimą. Paprasčiausiai pardavinėjama Lietuvos idėja, O tie, kurie pradėjo kovą už nepriklausomą savo šalį, galvojo, jog nepriklausoma valstybė reikalinga tam, kad čia gyventų nepriklausomi žmonės. Ar tapome tokiais? Ne. Argi apie tokią Nepriklausomybę svajojo visa visuomenė.“