Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Regina Statkuvienė | delfi.lt

Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo pirmojo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerio pasirodymo. Kardinolas Sigitas Tamkevičius Kroniką redagavo vienuolika metų ir beveik tiek pat laiko už šią savo veiklą praleido lageriuose ir kalėjimuose.

Slapta leidžiamo ir platinamo leidinio dėka į laisvąjį pasaulį sklido žinios apie tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones, žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.

Šiandien kardinolas S.Tamkevičius ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto persekiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio ir tikėjimo laisvei.

rokiskiosirena.lt

Mano karta yra pirmieji, kurie jau jaunystėje susidūrė su virtualia realybe. Ji, žinoma, atnešė daug džiaugsmo, tačiau neišvengiamai keičia visuomenės mąstymo būdą. Ir, kaip matome iš jaunųjų mūsų politikų veiksmų, kartais visai netikėtais rakursais.

Virtualybės Lietuvos visuomenėje pradžia – kokie 1999-2000 m., kai asmeninis kompiuteris jau tapo prieinamu nemažai daliai paauglių ir jaunimo. Kokie tai buvo kompiuteriai? Svajonė. Kuriai susitaupyti jaunimas maudavo vasarai dirbti į užsienius. Tie, kurie tokios galimybės neturėjome, eidavome į Vilniaus universiteto bibliotekas arba Skaičiavimo centrą. Kai kas savo kursinių, referatų rašyti, kai kas tiesiog palandžioti po internetą. Juk tada tokio stebuklo, kaip visuotinis, lengvai prieinamas internetas nebuvo. Informaciją saugojome mažose disketėlėse, kurias vadinome flopikais, ir jose tilpdavo 1,44 Mb duomenų. Kas tai per daiktelis, kai kuriose programose primena jos ikonėle, simbolizuojanti informacijos išsaugojimą, arba kaip iki šiol sako mano karta, seivinimą. Tais tolimais laikais (beveik tada, kai gyveno dinozaurai), kai interneto puslapis kraudavosi kelias minutes, mažai kas įsivaizdavo, kaip virtualybė pakeis mūsų gyvenimus.

Būna ir žiemą išlenda saulė. Valdančiųjų suplanuota visuomenės terorizavimo savaitė Seime baigėsi visai pusėtinai, lyginant su tuo, kas laukė. Priimtas antikonstitucinis asmenvardžių rašymo pasuose projektas, kurį sustabdyti dabar galėtų nebent Konstitucinis Teismas. Tos gėdos niekas nenuplaus.

Bet daug kas atmesta. Atmestas bandymas liberalizuoti alkoholio kontrolės reguliavimą. Atmestas bandymas Lietuvoje įteisinti ideologinį supratimą, kad smurtas artimoje aplinkoje vyksta „dėl lyties“, t.y. moteris muša ar kitaip terorizuoja, nes jos moterys. Pagaliau atmestas ir privalomas skiepijimas sveikatos priežiūros ir socialiniams darbuotojams, kas būtų tiesiogiai palietę tarsi ir nedaugelį, bet principo lygmeniu būtų šioje srityje grąžinę į sovietmetį ir sudarę sąlygas paliesti ir visus. Juo labiau, kad tai daryti bandyta absurdišku metu, kai pandemija silpsta, pažangiausios šalys naikina ribojimus, net Kasiulevičius sako atsisakyti GP, o labiausiai užsispyręs šiuo klausimu Izraelis su keturiais skiepais pasiekė naujų COVID-19 atvejų rekordą. Tiesiog reikia žinoti, kada sustoti su neadekvačiomis priemonėmis.

Veidaknygė

Gerbiami tautiečiai, įdomūs dalykai dedasi Marijos žemės politinėje padangėje. Per savaitę Seime žlugo jau antrasis įstatymo projektas, kurį teikė Vyriausybė: šiandien – dėl privalomų skiepų, praeitą savaitę – dėl automobilių taršos. O jei grįžtumėme dar mėnesį atgal – tai Vyriausybės rengtas 2022 m. biudžetas Seime irgi praėjo tik per plauką ir tik opozicijos dėka, kuomet vienas opozicijos atstovas balsavo už, o keturi registravosi balsavimui, taip leidžiant susidaryti reikiamam kvorumui. Biudžetas šiaip jau yra laikomas pagrindiniu metų šalies įstatymu.

Savo Varpinė

Lietuvoje yra kelios Lietuvos. Bent jau tokia žurnalistinė klišė bebaigia nusistovėti. Tačiau kultūrologė bei filosofijos mokslų daktarė Daiva Tamošaitytė teigia – kalbos apie „kelias Lietuvas“ yra pavojingų manipuliacijų atspindys.

Tuo pačiu laidoje kalbėjome ir apie Sausio 13-osios minėjimą , kur būtent išryškėjo praraja tarp piliečio t.y. Lietuvos ir valdžios.

Šiltai prisimenu mano paskaitas lankiusį Marijoną Mikutavičių – kaip protingą politikos mokslų studentą, norintį sužinoti ir suprasti, koks yra pasaulis ir Lietuva. Ir vis dėlto neįmanoma susilaikyti neparašius poros pastabų dėl jo interviu išsakytų minčių.

Atrodo, jis nuoširdžiai tiki, kad kadaise krepšinis vienijo Lietuvą. Ne – tai yra vis dar neišsisklaidžiusi iliuzija.

Tiesiog vertėtų turėti omenyje, kad vienybės lygmenys ir formos būna įvairūs. Būna paviršutiniška jausminė vienybė, kuri iš tiesų ypač dažnai ir stipriai išgyvenama didelių sportinių pergalių akimirkomis. Ir atrodo labai tikra.

delfi.lt

Daug pasakyta ir parašyta, bet 2022 m. Sausio 13-osios minėjimas yra ir bus vertas platesnių aptarimų, nes tai yra ryškus naujausios Lietuvos istorijos puslapis ir lūžio taškas. Ką po to matėme žiniasklaidoje? Viskas puikiai žinoma iki skausmo: jokios rimtos analizės, tik padrikų emocijų, paviršutiniško mąstymo žybsniai, eilinis būrelio propagandistų koliojimosi ir šūkaliojimo raundas bei pasipiktinę „žinomi žmonės“. Todėl, žvelgdamas į tai iš šalies, leisiu sau pakomentuoti kelis dalykus: kas įvyko, kodėl įvyko, o svarbiausia – ką reikėtų daryti.

Visų pirma, dauguma svarbiausių datų bei renginių, kurie turėtų būti įkvėpimo, nacionalinio pasididžiavimo, tautos vienybės bei bendrystės šventėmis, tapo nuobodžiomis parodomosiomis programomis, kurios biurokratijos kuluaruose kasmet kurpiamos pagal tuos pačius įgrisusius šablonus. Ne išimtis ir visi tie vėliavų pakėlimai, Sausio 13-osios minėjimai. Kitaip tariant, eilinis apsilankymas politinėse Rumšiškėse. Šeimų maršo dalyviai pagerbė visų Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimą ir aplankė jų kapus, o kur buvo tie, kurie garsiausiai šaukė dėl protestuotojų elgesio? Kur buvo minios TS-LKD ar Laisvės partijos rinkėjų bei aktyvistų? Aikštėje matėme tik aptvarą su valdžia, būrelį kviestinių svečių, garbės sargybos kuopą bei atskirtus protestuojančius žmones. Didieji patriotai ir „žinomi žmonės“ patogiai sėdėjo ant minkštų sofų bei fotelių, o po to piktinosi prie kompiuterių klaviatūrų.

Daug žmonių pasipiktino – kaip galima šitaip negražiai protestuoti Laisvės gynėjų dieną? Kaip galima reikalauti laisvės, kai ji jau iškovota – kai gali laisvai eiti, kur nori, laisvai sakyti, ką nori?

Pasipiktinę išties gali laisvai eiti, kur nori, sakyti, ką nori. Jie išties laisva valia skiepijasi, nes bijo dėl savo, savo artimųjų sveikatos ir rūpinasi visuomenės sveikata. Jie nuoširdžiai mano, kad galimybių pasas, skirstantis pilnai paskiepytus ir nepilnai paskiepytus į dideles ir mažas parduotuves, leidžiantis ir neleidžiantis į teatrą, koncertus, kitus renginius, yra efektyvi pandemijos valdymo priemonė.

Jie tiki, kad vakcinos yra veiksmingos ir saugios. Jie įsitikinę, kad skiepydamiesi saugo kitus ir prisideda prie bendrojo gėrio. Jie taip mano, nes kasdien tai girdi medijose iš valdžios atstovų ir ekspertų lūpų. O jeigu taip manai, atsisakantys skiepytis tikrai gali atrodyti arba beviltiški kvailiai, arba piktybiniai niekšai, nenorintys prisidėti prie kilnaus bendro tikslo. Niekšų ir kvailių teisės yra ribojamos pagrįstai – jie pavojingi visuomenei ir patys dėl to kalti.

Iškilmingą minėjimą sugadinęs protestas atrodo niekingas. Protestavę – ne Lietuvos žmonės, ne bendrapiliečiai, bet valstybės priešai, manipuliuojama masė, baubiantys gyvuliai, bydlo.

Tomas Viluckas, „Laikmetis.lt“ vyriausias redaktorius

Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius apie Sausio 13-osios iškilmingą minėjimą pasisakė nevienareikšmiškai, kad rengti protesto akcijas prieš valdžią per Laisvės gynėjų minėjimą yra neleistina. Kardinolo nuopelnai Lietuvos laisvės iškovojimams yra neginčytini. Todėl kreipėmės į kardinolą prašydami pakomentuoti aktualijas. Klausimus Jo Eminencijai pateikė Tomas Viluckas.

Vis nerimsta aistros dėl įvykių per Sausio 13-osios iškilmingą minėjimą. Sakėte, kad tokių jausmų, kuriuos išgyvenote Nepriklausomybės aikštėje, niekuomet anksčiau, net sovietmečiu, nebuvote išgyvenęs. Iš Jūsų viešų pasisakymų šia tema susidaro įspūdis, kad patiriate didelį dvasinį skausmą. Kodėl būtent šis įvykis taip sukrėtė Jus?

Dabartinėje Lietuvoje aš matau daug blogio: daug savanaudiškumo ir neatsakingo naudojimosi laisve. Mačiau ir matau valstybėje atsakingų žmonių dėmesio stoką patiems silpniausiems žmonėms. Tačiau tai, ką pamačiau sausio 13 – ąją Nepriklausomybės aikštėje, giliai sukrėtė. Tai buvo neeilinis, pakankamai gerai organizuotas neapykantos pliūpsnis pačią švenčiausią Lietuvai valandą, kai susirinkome pagerbti Sausio 13 – osios aukas.