Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Neredaguota

Politologas ir leidėjas Vytautas Sinica.

Kaip žinote, JAV Aukščiausiasis teismas panaikino konstitucinę „teisę į abortą“. Panaikino, nes JAV ji buvo išrasta prieš 50 metų, o pačioje Konstitucijoje jos niekada ir nebuvo. JAV radikaliai skiriasi du požiūriai į Konstituciją. Vienas požiūris sako, kad joje reikia įžvelgti tai, kas neparašyta, vertinant pagal šiandienos vertybes. Kitas sako, kad šiandienos vertybės neturi reikšmės, reikia žiūrėti patį Konstitucijos tekstą ir ko ten nėra, to ir nėra. Taigi teisės į abortą nėra. Tai nereiškia, kad Konstitucija įpareigoja abortus drausti. Tai reiškia, kad ji palieka visišką laisvę įstatymų leidėjams demokratiškai priimti sprendimus šiuo klausimu.

JAV politikoje tai metų įvykis (svarbiausia tema – infliacija, bet konkretus įvykis svarbiausias šitas). Daugybei žmonių šis klausimas labai labai svarbus, per 50 metų visuomenė nesusitaikė su viena visiems taikoma tvarka. Nepritarimas abortams eina per kartas, stiprus jaunimo, studentų už gyvybę judėjimas (foto). Tiesa, rinkimų šis klausimas nenulems (nulems ekonomika).

Prancūzijoje Macrono partija išsigando, kad vien dėl to, jog JAV neliko konstitucinės apsaugos abortams, užbėgant rizikoms už akių reikia įvesti abortus saugančią pataisą pačioje Konstitucijoje. Tai nepagrįstos baimės. Gi Lietuvoje nelabai kas ir kalba, bet man šią savaitę teko apie tai pasikalbėti dviejose laidose: kalbinau JAV lietuvį advokatą Povilą Žumbakį laidoje „Už balos“ ir pats buvau kalbinamas „Neredaguota“ laidoje. Abiejų laidų nuorodos komentare.

Apibendrinčiau, jog visa kairiųjų keliama panika yra visiškai nepagrįsta, skirta audrinti publiką artėjantiems rinkimams. JAV naujausiu sprendimu sukurta tvarka abortų klausimu iš esmės atitinka Europos Sąjungoje galiojančią tvarką: nėra įtvirtinta jokios konstitucinės žmogaus teisės į abortą, vadinasi jį iš principo galima leisti ir galima drausti, o tai nusprendžia kiekviena šalis (JAV atveju – kiekviena valstija). Sprendimas paliktas įstatymų leidėjams. Skirtumas yra tik praktinis, ne principinis: ES beveik visos šalys abortus leidžia pagal pageidavimą, o JAV apie pusė valstijų leis, pusė ne. Niekas dėl tokios padėties, kad kiekvienos šalies parlamentas gali spręsti kaip nori, ES ar jos narių nevadina nedemokratinėmis, neišmeta iš ES ar panašiai. Tai visiškai normali tvarka.

Bet tai jau jų sprendimai – jeigu tų valstijų gyventojų netenkins vienoks ar kitoks sprendimas ir jiems tai bus svarbu, jie išsirinks kitokią valdžią. Šiaip ar taip JAV, visiškai priešingai nei Lietuvoje, politikų atskaitomybė prieš rinkėjus didžiulė, jų balsavimai labai stipriai sekami, rinkėjų spaudžiami ir laikosi savo deklaruotų pozicijų, kiek tai nuo jų priklauso.

Beje, Lietuvoje ne tai kad nėra konstitucinės abortų apsaugos. Lietuvoje apskritai nėra tokio dalyko kaip abortų tvarką reguliuojantis įstatymas. Jie Lietuvoje legalūs 1994 metų Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Ir nieko, kažkaip net Lietuvos leftistai nerėkia, kad dėl to esame nebe demokratija. Bet dėl JAV sprendimo jau girdisi, kad ten tuoj bus panaikintos bet kokios moterų teisės ir įvestas Talibanas. Žodžiu, ypatingai mitais apipintas klausimas, kurį iš tų mitų ne taip sunku išvaduoti.

Gero laidų klausymo visiems, kam įdomu.

Parengė Danutė Šepetytė | respublika.lt

Negali sakyti, kad didžiausio šių dienų lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio vardas po jo mirties (1944-2019) buvo ištiktas visuotinės tylos, – net nesuinteresuotas pilietis interneto platybėse tyčia ar netyčia užeidavo ir jo esė, citatų ar komentarų, tačiau profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Arvydas Šliogeris: mano elementorius buvo Homeras“ yra pirmasis leidinys, pasirodęs laiko ratui sukantis be šios iškilios asmenybės. Vienur kitur jau sutikta ir apkalbėta knyga praėjusią savaitę buvo pristatyta ir filosofo gimtajame Panevėžio mieste, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Slinktis link Tautos ir Valstybės pražūties

Įvadas

A capite

Praėjęs 2022 m. valstybės atkūrimo ir gamtos atgimimo šventinio minėjimo laikotarpis, apmalšino dirbtinai sukeltą įtampą visuomenėje dėl valstybės politikų organizuoto išpuolio prieš LR Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatę, nusipelniusią Sąjūdžio asmenybę, LR Konstitucijos projekto kūrėją, daugelio atkuriamos Lietuvos valstybės teisinių bei ekonominių pagrindų įstatymų bendraautorę, teisės mokslų daktarę, nusipelniusią advokatę Zitą Šličytę.

Kokio lygio yra (turi būti?!) mąstymo pažeidimai, kad jauni žmonės užaugę atkurtos tautinės respublikos sąlygomis, atėję į politiką, pasiekę Valstybės politikų statusą ir kiti trisdešimtmečiai, vadinami ir/ar laikantys save žinomais žmonėmis, visuomenės veikėjais gali galvoti (ar įsivaizduoti), kad nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrėjai ir dar tokios aukštos prabos, kaip dr. Z. Šličytė, galėtų išduoti Tautą ir valstybę ir dar kam - Putino Rusijai ?! Kad gali užsiimti niekinga, įvairioms nuo Tautos kamieno atplaišoms būdinga ir jų vykdoma visuomenės kurstymo veikla. Taigi absurdo teatras, totali nesąmonė arba tyčinė piktavalė veikla prieš nusipelniusį asmenį.

Toks klausimas gali kilti, pastebėjus, kad D.Grybauskaitė pastarosiomis dienomis, komentuodama tranzito į Kaliningradą skandalo aplinkybes, kažkaip netikėtai pabandė nukreipti ugnį į Gitaną Nausėdą.

Nesakau, kad pirmoji ėmė ir užsipuolė antrąjį, greičiau laidė neparankias dabartiniam prezidentui užuominas, neminėdama tiesiogiai jo pavardės, Jeigu norite, buvusi prezidentė pašaudė tuščiais šoviniais ir pro šalį, nes tikrai ne G.Nausėda, o kiti politikai ir tarnautojai tiesiogiai derino su Komisija ekonominių sankcijų Rusijai jos tranzito per Lietuvą į Kaliningradą atveju sąlygas.

Taigi dėmesį atkreipia ne tiek D. Grybauskaitės aptakiai išsakytų priekaištų turinys, kiek buvusios prezidentės sąmoningai prisiimta intrigavimo taktika, jau matyta ir girdėta, lengvai atpažįstama iš anosios dalyvavimo prezidentiniuose rinkimuose pirmajai kadencijai.

Taigi galima pasakyti ir taip, jog G.Grybauskatės pasirengimą dalyvauti rinkimuose greičiau atpažįstame ne tiek iš pakitusio veiklos turinio, net ne iš padažnėjusio pasirodymo TV eteryje, kiek iš jos dalyvavimo prezidentiniuose rinkimuose stilistikos, mums gerai pažįstamos iš ankstesnių susidūrimų.

Žurnalistas Jurijus Bezmenovas, Šaltojo karo metais dirbęs KGB spaudos ir propagandos agentas, 1970 m. nusprendė pabėgti į Vakarus ir atskleisti tiesą apie gyvenimą už Geležinės uždangos. Šiame 1984 m. duotame interviu jis paaiškina KGB vykdomos ardomosios veiklos sampratą ir šių „aktyviųjų priemonių“ taikymo Jungtinėse Amerikos Valstijose padarinius. Jo teigimu, Vakarų visuomenės nė nenutuokia, kaip giliai infiltruotos marksizmo-leninizmo ideologų jos iš tiesų yra.

Bezmenovas nurodo keturis tokio slėpiningo šalies pavergimo etapus: ilgą visuomeninės demoralizacijos laikotarpį seka kelis metus trunkanti politinė ir ekonominė destabilizacija, galiausiai pasibaigianti krize ir situaciją normalizuoti pasirengusių „gelbėtojų“ iškilimu.

Jis pastebi, kad nors Jungtinių Valstijų gyventojai vis dar turi galimybes tam priešintis, patriotinio ugdymo stoka leidžia sovietų ideologams palengva keisti amerikiečių tikrovės suvokimą, verčiant juos nuolankiais, moralinių standartų neturinčiais individais, nepajėgiais apsaugoti nei savęs, nei savo valstybės. Žurnalistas pateikia eilę pavyzdžių, kai KGB vykdoma ardomoji veikla buvo sėkminga ir leido sovietams užsienio šalyse įtvirtinti ideologiškai palankius režimus, tuo pat metu negailestingai atsikratant naudingais idiotais, prisidėjusiais prie šių perversmų.

Net praėjus trisdešimčiai metų nuo Šaltojo karo pabaigos, Jurijaus Bezmenovo perspėjimai ateities kartoms išlieka aktualūs ir teisingi. Ideologiniai Vakarų civilizacijos priešai nesunkiai išgyveno politinių režimų kaitą; pritaikę senus metodus naujiems laikams, jie ir toliau vykdo agresyvią ardomąją veiklą Vakarų pasaulio šalyse, tarp kurių ne išimtis yra ir Lietuva.

Kaip priminė Dominykas Vanhara, konservatoriai jau bandė savo patriarchui suteikti Respublikos Prezidento statusą, ir po kelių metų Konstitucinis Teismas jį panaikino.

Dar kartą lipama ant to grėblio. Neabejotinai, bus byla Konstituciniame Teisme dėl valstybės vadovo statuso suteikimo prof. V. Landsbergiui.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso įstatymo projektu siūloma nustatyti, jog
pirma, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, pagal 1990 m. kovo 11 d. patvirtintą Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. lapkričio 25 d. turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.
antra, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.

Hibridinio karo tarp Baltarusijos ir Lietuvos įkarštyje nekyla nė mažiausios pagundos liaudies deputato Bako pavardę susieti su linksmybių ir vyno dievo Bacho vardu, darant neteisėtą prielaidą, kad neva toks pavadinimų persimainymas galėjo įvykti dėl priebalsių k ir ch asimiliacijos.

Liaudies tarnas Bakas greičiausia turėtų būti vadinamas Aliaksandro siunčiamų nelegalių migrantų, neretai pavadinamų hibridinio karo kariais, globėju, užtarėju, gerąja fėja, be visa ko kito, stojančia į mirtiną dvikova su rūsčiąja Agne, kurią ta pati Aliaksandro fėja neseniai pavadino nužmogėjusia kale.

Tarp dievų pats Bakas yra vadinamas nusususia Kalija (lot. Callo lily), o liaudyje, prastuomenėje – chalijumi, cholopu.

Dėl nešvankios istorijos su Bako pavardės priebalsių asimiliacijos precedentu nekyla ranka didžiojo vertybių pervertintojo Friedricho Nietzsces studiją „ Filosofavimas su kūju rankose“ pervadinti „.. su chūju rankose“…

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.

JUNGTINĖS TAUTOS DĖL SIPVD IR VISUOMENĖS APSAUGOS PRIEMONIŲ

SIPVD taikinys yra pagrindinės žmogaus teisės, kurias užtikrina ir Lietuvos Konstitucija: žodžio ir nuomonės laisvė, laisvė taikingai rinktis ir burtis į asociacijas, teisė į gamtą ir paveldą, teisė tiesiogiai dalyvauti valstybės gyvenime ir teisė į teisingą teismą.

Šios teisės demokratinėje visuomenėje gali būti suvaržytos tik įstatymais ir tik, jei būtina dėl nacionalinio saugumo arba viešosios saugos ir tvarkos, saugant visuomenės sveikatą, moralę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Todėl valstybė privalo užtikrinti ir lengvinti šių žmogaus teisių įgyvendinimą, leisti visuomenei laisvai veikti ir apsaugoti žmones nuo pasikėsinimo į šiais žmogaus teises.

JT 2011 m. rezoliucijoje dėl verslo ir žmogaus teisių teigiama, kad korporacijų pastangos nutildyti, suvaržyti visuomenę, įskaitant įvairių finansinių bei administracinių priemonių taikymą ir kitokį piktnaudžiavimą teisminę sistemą siekiant diskredituoti visuomenės veiklą ir prikabinti jai „nusikaltimo prieš verslą“ etiketes, kelia grėsmę ne tik žmogaus teisių gynėjams, bet visai visuomenei.

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.

I. VALSTYBĖS PAREIGA APSAUGOTI ŽMOGAUS TEISES

Pamatiniai principai – pagal juos valstybė privalo:
I. 1. Apsaugoti nuo trečiųjų asmenų, įskaitant verslo įmones, vykdomo piktnaudžiavimo (abuse): veiksminga politika, įstatymais, reglamentais ir tinkamu bylų nagrinėjimu užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimams, ištirti, nubausti ir atlyginti už padarytą žalą.

I. 2. Aiškiai apibrėžti visuomenės lūkestį, kad visos valstybės teritorijoje bei jurisdikcijoje esančios įmonės savo veikloje gerbs žmogaus teises
Vykdymo (operaciniai) principai – valstybinis reglamentavimas ir politika (viso 10):

I. 3. Valstybė prievolės:
(a) Priimti įstatymus, kuriais siekiama, kad verslo įmonės gerbtų žmogaus teises, periodiškai vertinti tokių įstatymų tinkamumą ir šalinti bet kurias spragas
(b) Užtikrinti, kad kiti verslo verslą reglamentuojantys įstatymai bei politikos nevaržytų verslo galimybių gerbti žmogaus teises.
(c) Pateikti verslo įmonėms veiksmingas gaires dėl to, kaip savo veikloje jos turėtų gerbti žmogaus teises
(d) skatinti, o reikiamais atvejais reikalauti, kad verslo įmonės praneštų, kaip jos sprendžia poveikio žmogaus teisėms klausimus [pavyzdžiui, atlieka poveikio aplinkai vertinimą, aptaria su visuomenę]

Tolerantiško jaunimo sąjunga, vadovaujama A.Rudomanskio, padavė Zitą Šličytę į teismą iš esmės dėl to, jog žinoma teisininkė ir signatarė iš Seimo tribūnos grėsmingomis aplinkybėmis, t. y. Rusijos pradėto karo fone pavartojo Lietuvoje draudžiamą žodį „pederastija “.

Kažkada Sokratas sakė, kad dera saugotis pederastų, nes jie esą yra vilkai ėriuko kailyje.

Lietuvoje vilkus saugo ir gina įstatymas, o ėriuko kailio dėvėjimas jiems nėra privalomas.