Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Sausio 16 dieną  KTU „Santakos“ slėnyje įvyko susitikimas-diskusija „Prezidentas 2019: keturi mėnesiai apsisprendimui“.

KTU atstovavo Senato pirmininkas Rytis Krušinskas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas Andrius Vilkauskas bei Studentų atstovybės prezidentas Lukas Kijauskas.

Prisiminus praėjusį referendumą pasigalvojo: o jeigu valdžios stumiamo referendūūmo kvietimą viešai, prieš kameras užkasčiau į žemę, panaudojęs išmesčiau į klozetą, išsišnypščiau į jį snarglius, sudeginčiau ar kitaip išsityčiočiau iš dokumento apie svarbiausią valstybės gyvenimo, konstitucinį įvykį – ar irgi visi TV vamzdžiai parodytų?

Apie kriterijus.  Šiandien kiekvienam žmogui ant galvos griūva tokia gausybė įvykių, kad pradėti kalbą, neaptarus jų atrankos kriterijų, iš viso nėra jokios prasmės. Šiame sraute pinasi ir maišosi patys margiausi įvykiai: dideli ir smulkūs, žymūs ir menkaverčiai, svarbūs ir tušti, realūs ir įsivaizduojami, laukti ir nelaukti, tikėtini ir nepatikimi. Jau nurodydamas šias priešpriešas, atlieku pirminį įvykių vertinimą. Sakau, kad vieni įvykiai yra verti dėmesio, o kiti – ne. Bet toks vertinimas pats yra menkavertis. Kad jis įgytų galios, vertinimai privalo būti kritiški. Graikiškas žodis κριτικός reiškia „sugebantis nagrinėti“, „teisėjauti“. Jis išvestas iš žodžio κριτής (teisėjas). Geras teisėjas yra tas, kuris sugeba teisingai, t. y. nešališkai, objektyviai vertinti. To reikalavimo visiškai neatitinka mūsų žiniasklaidos keliami kriterijai: keliais šaltiniais patikrinti faktus arba tiesiog neigiami vertinti kitų žmonių sprendimus, t. y. peikti, menkinti, žeminti, niekinti, tyčiotis. Kad būtų galima teisingai įvertinti, reikia pasverti (apsvarstyti), patikrinti argumentais (įrodymais) „už“ ir „prieš“. Tik tokiais svarstymais pagrįsti vertinimai gali parodyti, kokie įvykiai yra patys reikšmingiausi valstybės, visuomenės bei žmonijos gyvenimui ir kaip nuo jų priklauso ir atskirų žmonių likimai. Tik tokie įvykiai gali tapti praėjusio laiko iššūkiais, reikalaujančiais rengtis bendram atsakui, kuris padėtų išgyventi sparčiai kintančiame pasaulyje. Bet taip paprastai nebūna. Pirma, iki kraštutinumo individualizuotame pasaulyje žmonės paprastai mąsto individualistiškai ir sprendžia tik savo atskirus uždavinius. Prie jų žmones pririša jų egocentriški interesai, polinkiai ir skoniai. Todėl ir jų dėmesys daugiausia nukrypsta į asmeniškus, smulkius, menkaverčius, viendieniškus įvykius. Antra, bendrieji įvykiai jiems atrodo visai nesusiję su jų kasdieniu gyvenimo, o dažnai net sunkiai suprantami ir todėl jų nedomina. Trečia, net tada, kai pradeda suprasti tą priklausomybę, jie numoja į ją ranka, nes savo menkomis jėgomis jie negali paveikti bendrų dalykų. Ketvirta bendriems reikalams tvarkyti reikalingas sutarimas, o jo pasiekti šiais laikais beveik neįmanoma. Penkta, žiniasklaida sukuria iliuziją, kad žurnalistinės žmonių apklausos, jungiančios visiškai atsitiktines nuomones vieną su kita, atskleidžia tiesą apie gyvenimo realybę. Plintant galvojimui, kad bet koks gautos informacijos (žinių) perdavimas (transliavimą) ir priėmimas yra pažinimas, įsitvirtino masinė „visažinystė“, kurią žymusis britų fizikas ir matematikas S. Hokingas yra charakterizavęs tokiais žodžiais „Žinojimo priešybė yra ne tamsumas, o žinojimo regimybė“.

Skelbiame Kovo 11-osios Akto signatarų Viliaus Baldišio, Vidmanto Povilionio, Eimanto Grakausko, dr. Z.Šličytės, Vlado Terlecko, Rimvydo R. Survilos ir Eugenijaus Petrovo pareiškimą, kuriame piktinamasi Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimu dramaturgui ir rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Jų teigimu, Komisijos sprendimas skirti tokią garbingą premiją „partizanų ir jų vadų ciniškam, vulgariam juodintojui bei čekistinių budelių aukštintojui“ „apnuogino situaciją, kai Lietuvos politinė valdžia neturi nuoseklios istorinės atminties politikos gairių ir principų: viena ranka LLKS ir partizanams duodama Laisvės premija, o kita ranka – Nacionalinė premija (ir daug didesnė pinigų suma) antipartizaninio ir postmodernistinio opuso kūrėjui M.Ivaškevičiui. Didesnį absurdą sunku sugalvoti!“. Signatarų įsitikinimu, Komisija dar kartą „įžeidė Laisvės kovotojus, jų rėmėjus, pilietiškus Lietuvos žmones, pagrįstai sukėlė jų protestus ir suskaldė visuomenę“, diskreditavo pačią Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Seimo narė Agnė Širinskienė sako, kad vertinant viešumoje skleidžiamą informaciją apie LRT įstatymo pakeitimus, teisininkams susidaro įspūdis, kad šis klausimas pernelyg politizuojamas ir tampa vienu iš netikrų žinių pavyzdžių.

„Susidaro įspūdis, kad arba Seimo nariai, ar asmenys, kurie pateikia viešąją nuomonę apie projektus, neskaito Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narių registruoto LRT įstatymo teksto, arba dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių skleidžia atvirą dezinformaciją“, – teigia A. Širinskienė.

Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, ministrai, Seimo nariai, Laisvės gynėjai, Bažnyčios atstovai ir visi čia esantys žmonės, kalbėsiu taip, kaip diktuoja tikinčiojo sąžinė ir partizanų garbė. Bedieviška bolševikinė okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves. Šventoves griovė mūsų vaikelių ir jaunimo širdyse. Lietuva priešinosi, pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą su tokia brutalia ir su niekuo nesiskaitančia blogio imperija. Tačiau ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs (šį kartą ir dukros) ir Lietuvos Katalikų bažnyčia.

Šiandien vidudienį Seime, kaip ir kasmet, įvyko 1991 m. savanorių Lietuvos gynėjų rikiuotė ir susitikimas. Bendražygių buvau paprašytas pradėti susitikimą Kovo 11-osios salėje malda.

Lietuvoje įvykdytas baisus nusikaltimas – žmonėms leista sužinoti savo nuomonę! LNK žinios išdrįso paklausti apie įvaikinimą į Naująją Zelandiją. Ir paaiškėjo didysis slėpinys – piliečių nuomonė absoliučiai priešinga viešąją erdvę užvaldžiusios draugelių šutvės norams!

Koks pakilo lojimas ir urzgimas, kaip kaito prie nusipelniusių ausų prispausti mobilieji tariantis „ką darom?“! Nedelsiant paskelbta visuotinė saviškių mobilizacija „duoti atkirčiui“. Nors kiekvienam aišku, kad jeigu apklausos rezultatai būtų buvę kitokie, tie patys dvaro šauktiniai būtų jais žavėjęsi ir pro visus galus nepaliaujamai triūbiję.

Su amžiumi keičiasi vertinimai, buvę herojai įgauna visai kitų spalvų. Turbūt tai natūralus procesas, visiškai nepiktybinis. Nejučia ateina laikas ir tu žiūri, kad kadaise buvę tavo herojai jau nieko tau nepasako. Ir daugiau tu su jais nesutinki, negu sutinki. Galiausiai keičiasi pasaulis ir net pats didžiausias autoritetas gali nesuspėti su juo ir „iškristi“ iš žaidimo. Greičiausiai tai anksčiau ar vėliau atsitiks su mumis visais.

Jūsų dėmesiui – vaizdo įrašas iš sausio 10 dieną Vytauto Didžiojo universiteto ir Akademinio politologų klubo suorganizuotų debatų, kuriuose dalyvavo šeši pretenduojantys tapti kandidatais į prezidentus. Buvo diskutuojama tema „Prezidento vaidmuo valstybės vidaus politikoje: dabarties problemos ir jų sprendimo būdai“