Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lojalūs (nuo žodžio loti) pamokslininkai aršiai kritikuoja, ką reikia. Ko nereikia, nemato ir visada šlapinasi pavėjui.

Pro Patria

Visi žinome pasakojimą apie Sizifą, dievų pasmerktą amžinai ridenti į statų kalną sunkų akmenį. Beviltiškas darbas arba veikiau prakeiksmas, nes herojaus nuridentas į tikslą akmuo tuojau pat nudarda žemyn ir jį vėl reikia ridenti iš naujo. Būtent šis mitas ir iš jo spinduliuojanti pasmerktumo nuotaika sukyla mintyse apžvelgiant Lietuvoje vykstančių rinkimų vaizdą. Šis vaizdas nesikeičia jau ilgiau kaip du dešimtmečius ir monotoniškai kartojasi kas penkeri metai. Rinkimais vadinamo spektaklio, kai nomenklatūriniai klanai reguliariai persistumdo dėl vietos prie valdžios lovio, vaizdas yra atgrasus ir slogus. Tačiau šitoks „santykių aiškinimasis“ – tų klanų vidaus reikalas, dėl kurio sielotis neverta.

Pasvarstykime apie atgailą. Moralės požiūriu tai labai asmeniškas vidinis žmogaus aktas. Bažnyčia į atgailą žengia per išpažintį. Tautos ir valstybės mastu klaidų, netikusių poelgių pripažinimas ir išpažinimas jau susijęs su visuomenės branda ir atsakomybe prieš būsimas kartas ir savo istoriją.

Kviestinis pranešimas, perskaitytas Turkijos ambasados ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Turkų kalbos dėstytojų ir studentų 2019 m. kovo 19 d. surengtame minėjime „Turkijos himno autorius Mehmetas Akifas Ersojus. XX amžiaus istorija himno eilėse. Lietuva ir Turkija“.

Ateina gelbėtojai ir vėl išnyksta, atėjo konservatoriai visiems laikams – išgelbėjo nuo komunistų, nors daugelis jų pačių buvo komunistai. Komunistai gelbėtojus pravardžiuodavo populistais, neišmanėliais, nepatyrusiais, o juos nuvertę gelbėtojai, užsidarę kabinetuose nuo žmonių, patys visus ėmė vadinti populistais, neišmanėliais ir nepatyrusiais. Ir gelbėjimas ėjosi kaip iš pypkės.

Siūlome pasiklausyti prof. Vytauto Radžvilo kalbos, pasakytos „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40-ties metų jubiliejų minėjime Vilniuje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

Minint Jono Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines, Lietuvos ypatingasis archyvas skelbia Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos sudarytą J. Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą.

Prof. Vytautas Landsbergis savo pasisakymuose dažniau moko, pamoko ir kritikuoja kitus. Savikritika jam nėra būdinga. Tačiau jo paskutiniame interviu LRT forumui to bent kiek savikritiško požiūrio esama. Ir šiaip tas interviu yra įdomus ir geras, nors jo antraštė ne visai atitinka turinį. Bet dėl jos profesorius nei kaltas, nei ką. Nors žurnalistai galėjo būti kiek atidesni su tais pavadinimais, nes apie „bepročių valstybę“, suprask – Putino Rusiją – yra vos apie vieną septintadalį gana ilgo teksto. O pagrindinė to interviu dedamoji yra apie Lietuvą. Čia ir dabar. Apie tokią, kur „matau Lietuvą kaip problemų šalį“.

Esu ne kartą rašęs apie apgailėtiną švenčių eroziją šiuolaikinėje (postmoderniojoje) civilizacijoje. Apie „naująjį religingumą“, pasireiškiantį daiktų ir jų vartojimo, maisto ir mitybos, svaigulio ir skanavimų azarto, seksualinių pomėgių ir fiziologinių procesų garbinimu, švenčių virtimu kasdienėmis pramogomis.

Praėjusiais metais tokių švenčių turėjome per akis ir mes. Jos tęsėsi beveik be paliovos. Nespėja pasibaigti viena, kai prasideda kita. Dauguma jų atitiko visus „naujojo religingumo standartus. Jos vadinosi visokiausiais vardais, svetimais ir savais, bet vis labiau vienodėjo, banalėjo, tuštėjo. rutinizavosi. Nyko jų dvasinis turinys, ugdomoji prasmė ir žmogiškoji vertė.

Kaunas,  2019-03-13

Suvokiame, kad Lietuva ir ES dėl netinkamo valdymo ir vystymosi krypties yra atsidūrusios ypač sudėtingoje padėtyje, todėl norėdami išvengti griūties siekiame tautinių-pilietinių-demokratinių jėgų sėkmės Europos Parlamento ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose bei atsikratyti oligarchine-nomenklatūrine Lietuvos valdymo sistema.