Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kiekvienam skelbiančiam savo mintis viešumoje yra malonu sulaukti argumentuotos reakcijos. Esu pagerbtas, kad ir mano neseniai išreikštos mintys apie šiuo metu Vatikane vykstantį vyskupų sinodą šeimai sulaukė atgarsio iš gerbiamo daktaro Laisvūno Šopausko. Tuo labiau, kad procesų  vykstančių Bažnyčioje visuotiniu ir lokaliu lygmeniu analizavimas vis dar nėra įprastas reiškinys lietuviškoje viešoje erdvėje.

Noriu išsyk patikslinti du dalykus.

Pirmiausia, kadangi gerbiamas L. Šopauskas ne sykį savo svarstymuose apeliavo į mano asmeninę nuomonę, tai toliau dėstydamas mintis leisiu sau reikšti ne vien ekleziologinius ar pastoracinius argumentus, bet ir subjektyvius, kartais emocinius pastebėjimus.

Kitas dalykas – esu už santuokos neišardomumą, priešingu atveju, pats nebūčiau žengęs prie altoriaus. Tokia santuoka yra bet kokios bendruomenės tvarumo pagrindas. Bažnyčia negali išsiginti šio idealo, beje, to ji ir nesiruošia daryti.

Mano oponento kritika reikalautų išsamių analizių, kurių neįmanoma pateikti dėl interneto specifikos, todėl teks apsiriboti atsakymais į man iškeltus klausimus, kurių esminiai yra trys.

Spalio 5 dieną Romoje, Vatikane prasidėjo Katalikų bažnyčios Vyskupų sinodo generalinė asamblėja, kurios tema – „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Šis renginys kelia nemažą susidomėjimą, nes, tikėtina, jo metu bus priimti dokumentai, keičiantys ligšiolines Katalikų bažnyčios nuostatas tam tikrais šeimą liečiančiais klausimais.

Nenuostabu, kad pasirodė ir dar pasirodys nemažai publikacijų, kuriose bus dalijamasi nuogąstavimais dėl tikėtinų, bet, autorių požiūriu, nepageidautinų Vyskupų sinodo sprendimų arba įsivaizdavimais, kokie sprendimai galimi ir pageidautini.

Tokių publikacijų jau pasirodo ir Lietuvos spaudoje bei interneto portaluose.

Vertą dėmesio požiūrį į tikėtinus Vyskupų sinodo sprendimus savo straipsnyje 15min.lt portale pristato Tomas Viluckas:

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’“

Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlysti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.

Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave“.

Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kitus jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“. (Mk 10, 17–30)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus Kristaus malonės apsaugoti nuo pagundos galvoti, kad amžinąjį gyvenimą „laimėsim“ savo jėgomis… Taip, daug kas priklauso nuo mūsų – nuo mūsų asmeninių pastangų, nuo troškimo Juo sekti, Jo mokymu gyventi, tačiau išganymas yra mane mylinčio Dievo rankose… Tai Jo dovana. Ir ačiū Dievui!

Pirmasis skyrius: Reliatyvizmo diktatūra

Tiesa nuskęsta, bet neprigeria
Sena kinų patarlė

Ką jaučiame matydami besimeldžiantį žmogų – savo tėvą, motiną, vaiką, kleboną, profesorių, kokį nors galingąjį? Jis klūpo, rankos sudėtos, pro užmerktus akių vokus prasišviečia budri siela, galva šiek tiek palenkta širdies pusėn.

Žvelgdami į galingąjį galbūt abejojame, ar jo kūno kalba atspindi tiesą. Bet jei tai vis dėlto pasitaikytų ir tėvo, motinos, vaiko, klebono, profesoriaus, valstybės vadovo atveju atitiktų tiesą – argi šitai mūsų kaip nors nesujaudintų? Žinotume, kad tas žmogus neįsivaizduoja esąs Dievas, bet suvokia, jog yra ribotas, kad aukščiau jo egzistuoja absoliuti galia, ir jis gali su ja užmegzti ryšį, išprašyti kelio gairių ir pagalbos, taip pat tikėtis, kad jam reikės tai galiai atsiskaityti. Ir jei kasdienybėje iš to asmens sklistų gerumas kiekvieno žmogaus, net puoselėjančio kitokius įsitikinimus, atžvilgiu, argi jo negerbtų ir ateistas, argi nelaikytų jo tikru žmogumi, būtent tokiu, kuris atitinka tikrovę? Galbūt ne. Mat gero žmogaus būtis yra veidrodis, į kurį mielai pažvelgs tik tas, kuris pats siekia gėrio. Tas, kuris gėrio netrokšta, veidrodį stengsis iš savo akiračio pašalinti, galbūt jį net sudaužyti.

„Vatikano radijas“

Sekmadienio rytą – 9 val. vietos laiku, 16 val. Lietuvos laiku – Havanos Revoliucijos aikštėje popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias. Ši pagrindinė Kubos sostinės aikštė, skirta ne tik šeštojo dešimtmečio revoliucijai, bet ir 19 amžiaus nepriklausomybės kovoms ir vienam iš lyderių Jose Marti, gali sutalpinti iki 600 tūkst. žmonių.

Mišios buvo aukojamos ispanų kalba, su Šventuoju Tėvu jas aukojo Havanos arkivyskupas kard. Jaime Ortega y Alamino ir kiti šalies vyskupai. Tarp šv. Mišių dalyvių buvo ir Kubos prezidentas Raul Castro bei Argentinos prezidentė Cristina Fernandez de Kirchner. Mišių metu popiežius Pranciškus dešimčiai vaikų suteikė pirmąją Komuniją. Tai pirmas toks atvejis popiežiaus kelionių istorijoje.

Bernardinai.lt

Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. – Mokytojau, padaryk, kad trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

„Naujasis židinys“ | 2015 (5)

Laikai, kai dėl Bažnyčios mokymo buvo ginčijamasi ir net mušamasi ar grasinama karu, atrodė jau seniai praėję. Iš visų per XX a. popiežių paskelbtų enciklikų tik kelios sulaukė platesnio atgarsio. Galima būtų paminėti Pijaus XI enciklikas apie komunizmą ir nacizmą, šventojo Jono XXIII Pacem in Terris, palaimintojo Pauliaus VI Humanae Vitae. Ir štai – Pranciškaus enciklika Laudato Si‘ („Būk pašlovintas“), skirta rūpesčiui bendrais mūsų namais, buvo laukiama, nutekinta iki jos paskelbimo, plačiai pristatoma ir komentuojama. Kas vyksta?

Netrukus po popiežiaus Pranciškaus išrinkimo pasirodžiusi žinia apie jo ketinimą paskelbti aplinkai skirtą encikliką Lietuvoje liko nepastebėta, bet sukėlė nevienareikšmį įvairių visuomenės grupių susidomėjimą JAV ir Vakarų Europoje. Kai tapo akivaizdu, kad enciklika tikrai rengiama ir pasirodys prieš šių metų lapkričio-gruodžio sandūroje Paryžiuje suplanuotą Jungtinių Tautų Klimato kaitos susitikimą, atsirado ir išankstinių jos oponentų.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas pirmadienį kreipėsi į Lietuvos tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, primindamas moralinę pareigą ginti gyvybę bei ragindamas siekti mokslo ir moralės darnos, svarstant naują Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo redakciją. Nauja redakcija, kuri Seime bus svarstoma šį antradienį, siekiama legalizuoti embriono kamieninių ląstelių įvežimą ir eksperimentus su embriono kamieninėmis ląstelėmis Lietuvoje bei atlikti eksperimentus su žmonėmis be jų ar jų atstovų sutikimo.

bernardinai.lt

Birželio 18-ąją bus paskelbta nauja popiežiaus Pranciškaus enciklika, skirta ekologijos temai „Laudato sii“ („Būk pagarbintas“ arba „Tegarbina tave“). Tai žodžiai, paimti iš garsiosios šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmės“, dar vadinamos „Saulės giesme“. Nors dokumentas dar tik pasirodys, tačiau viešojoje erdvėje jau kurį laiką vyksta aršūs debatai, ypač dėl „ekspertų“, kuriais, teigiama, remiasi popiežius.

Ypač daug kritikos sulaukė „tvaraus vystymosi“ guru laikomas Jeffrey Sachsas, kuris ne kartą lankėsi ir Vatikane, pasisakė Popiežiškosios mokslų akademijos kongresuose. Apie tai savo tinklaraštyje „Settimo cielo“ rašo italų apžvalgininkas Sandro Magisteris. J. Sachsas vadovauja Žemės institutui Kolumbijos universitete (Niujorke). 20 amžiaus paskutiniais dešimtmečiais jis išgarsėjo dėl savo „šoko terapijos“, kurią pritaikė kai kuriose Lotynų Amerikos ir Rytų Europos šalyse, kai buvo sparčiai pereita prie laisvosios ekonomikos rinkos, nepriklausomai nuo socialinių pasekmių.

Labiausiai J. Sachsas žinomas dėl savo drastiškos paramos mažinti gimstamumą ypač neturtingose šalyse, pasitelkiant kontracepciją ir abortus, kuriuos plačiai propaguoja visų pirma JT, kurių dabartinio generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono „specialusis patarėjas“ yra J. Sachsas. Kaip tik šis aspektas sužadino aštriausią daugelio katalikų, ekonomikos ekspertų kritiką.

„Bažnyčios žinios“ | 2005 m. gegužės 11 d. (Nr. 9)

Europos dienos išvakarėse siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį kardinolo Josepho Ratzingerio apmąstymą apie Europą ištikusią dvasinę krizę.

Europoje esama keisto ateities nenoro. Aiškiausiai tą rodo tai, kad vaikai laikomi grėsme dabarčiai; jie dažnai išgyvenami ne kaip viltis, bet kaip dabarties apribojimas. Kaip tik šią savo didžiausios sėkmės valandą Europa atrodo tapusi viduje tuščia, tarsi paralyžiuota gyvybei pavojingos kraujotakos krizės, reikalinga transplantų. Šį atraminių sielos jėgų vidinį nykimą atitinka tai, kad ir etniniu matmeniu Europa atrodo pasukusi atsisveikinimo keliu.