Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vatikano radijas

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus sveikino tūkstančius maldininkų, o po to skaitė Gailestingumo metų katechezę, šį kartą skirtą „galios ir gailestingumo“ temai, komentuodamas biblinį epizodą iš pirmosios Karalių knygos, 21 skyriaus, apie Naboto vynuogyną.

Įvairiose Šventojo Rašto vietose yra kalbama apie galinguosius, karalius, „aukštus“ žmones, taip pat apie jų piktnaudžiavimus ir aroganciją. Turtai ir galia yra tikrovė, kuri gali būti gera ir naudinga bendrajam gėriui, jei tarnauja vargšams ir visiems – teisingai ir gailestingai. Bet jei, kaip pernelyg dažnai atsitinka, yra išgyvenami kaip privilegija, egoistiškai ir valdingai, tampa sugedimo ir mirties instrumentais. Tai ir atsitinka pasakojime apie Naboto vynuogyną.

propatria.lt

Kalbėjimas apie religijos laisvę šiandien net tarp katalikų rizikuoja įsipainioti nesusipratimų pinklėse. Neretas įsivaizdavimas, kad religijos laisvė – tai laisvė nesislapstant nevaržomai išpažinti pasirinktą religiją, kad religijos laisvės nepripažįstančiose, pavyzdžiui, musulmoniškose šalyse, kitų tikėjimų atstovai persekiojami valstybės ir baudžiami. Taip nėra. Kone visos valstybės, nepriklausomai nuo režimo tipo, pripažįsta savo gyventojų teisę praktikuoti pasirinktą religiją. Kad taip yra, aiškiausiai paliudijo skaudi išimtis – vadinamoji „Islamo valstybė“, pradėjusi versti krikščionis rinktis tarp atsivertimo į islamą arba mirties bausmės. Tai, kad tokios represijos prasidėjo musulmonų seniai valdomoje Sirijoje ir Irake, aiškiausiai liudija, kad anksčiau krikščionių teisė praktikuoti savo religiją nebuvo ribojama net ir nesant religijos laisvės.

propatria.lt

Tik viena mintis: kiek tikėjimo principų sutiktų paaukoti vidutinis Amerikos katalikas dėl kažkokios – kartais net groteskiškos – sociopolitinio pripažinimo formos? Kuriuo metu šis katalikas nusprendžia, kad šv. Tomas Akvinietis ir daugybė kitų Bažnyčios teologų klydo teigdami, kad jei žmogus nebeišpažįsta nors dalies tikėjimo, jis praranda jį visą.

Pro Patria

Ką apie pabėgėlių krizę pasakytų Tomas Akvinietis? Mes, krikščionys, diskutuojame, turime moralinę pareigą priimti pabėgėlius, plūstančius iš musulmoniškų kraštų, ar ne.

Esame gerieji samariečiai?

Būdami krikščionys, prisimename mūsų Viešpaties palyginimą apie gerąjį samarietį, pasakojantį, kaip išoriškai religingi dvasininkai (kunigas ir levitas) praėjo pro sužeistą žmogų pakelėje, tačiau samarietis įrodė ęsąs jo artimas ir juo pasirūpino. Kristus peikia išoriškai religingus veidmainius ir pagiria gerąjį samarietį.

Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

T. Vilucko argumentacija kaip „Dabar nebe tie laikai, kad…“ argumentacijos atvejis

Pirmoje straipsnio dalyje padarius išvadą, jog visi devyni T. Vilucko argumentai yra atmestini, atrodytų, galima būtų kritikos uždavinį laikyti atliktu. Vis dėlto analizę derėtų pratęsti, nes T. Vilucko argumentai pasižymi tam tikru vieningumu ir atspindi tam tikrą mąstymo tendenciją, vertą atidaus dėmesio.

Antrąją dalį skaitykite ČIA.

Į kritinį straipsnį, kuriame buvo išreikštos abejonės Tomo Vilucko bažnyčios vizijos suderinamumu su Kristaus ir Katalikų bažnyčios mokymu, o pats autorius pakviestas diskutuoti, Tomas Viluckas atsiliepė dviem straipsniais.

Pirmajame jų – „Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje“ – Tomas Viluckas atsakė į šią kritinę pastabą ir klausimą:

propatria.lt

Katalikai atrodo sutrikę. Kaip vertinti pasibaigusio vyskupų sinodo šeimos klausimais rezultatus? Nors sinodas sušauktas svarstyti įvairiausių šeimų sielovados aspektų, garsiausiai nuskambėjo du skandalingiausi jame kelti siūlymai: švelninti homoseksualių santykių pasmerkimą ir leisti Komuniją priimti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams. Pirmuoju klausimu sinodas nepriėmė jokių pakeitimų, o štai dėl antrojo netyla diskusija.

Pro Patria

Vatikane vėl vyksta vyskupų sinodas šeimos klausimais. Nors jo sprendimai tebus rekomendaciniai, viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys krypsta link Romos. Kas su baime, o kas su viltimi laukia doktrinos ar bent pastoracinės praktikos pokyčių Komunijos „persituokusiems“ ir požiūrio į homoseksualius santykius srityse.

2) Ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?

„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“ (Mt 21, 28)

3) Būtų įdomu sužinoti, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.

„Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas. Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą.“ (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 9)

„Ateitis“ | 2015 m. Nr. 7

Tiesos.lt skaitytojams siūlome paskaitą, skaitytą Alytuje 2015 metų birželio 27 dieną vykusiose Lietuvos jaunimo dienose.

Kalbėjimas apie tautiškumo, patriotizmo ir katalikiškos moralės ryšį šiandien dažnai įsipainioja klaidinančio žodyno voratinkliuose. Tautiškumas, patriotizmas ir katalikybė yra tarsi ir kasdienės kalbos žodžiai. Sakome juos dažnai nesusimąstę ir kartais juos vartodami klystame. Paradoksalu, tačiau būtent kasdienėje buitinėje vartosenoje tokie žodžiai kaip tautiškumas yra suvokiami daug taikliau nei daugelio mokslininkų, siekiančių suteikti jiems naujas, nepagrįstas ir iškreiptas reikšmes. Lygiai tas pats pasakytina ir apie katalikybės ir patriotizmo santykį.