Kai kuriuos pasaulio regionus užgriuvo anomalaus karščio bangos, dalyje Europos – tropiniai karščiai, kitur – netikėtos liūtys ir nematyti potvyniai. Vokietijoje potvynių aukų skaičiuojama virš 160, o dingusių be žinios – daugiau kaip tūkstantis. Neįtikėtina – Vokietijoje, kur viskas taip stabilu, solidu ir gerai suręsta, potvyniai šluoja namus, kvartalus ir grasina persimesią į Austriją. Vokietijos, Prancūzijos ir kitų su įvairaus pobūdžio katastrofiniais reiškiniais bandančių susitvarkyti valstybių vadovai lankosi tose vietovėse, drąsina žmones, apgailestauja, tvirtina pagalbos „paketus“ ir neužmiršta, nelyg pasiteisinimą, nurodyti „kaltininką“ – „klimato kaitą“. Jau nebediskutuojama dėl klimato kaitos – ji tampa ne tik kaltininke, bet ir atpirkimo ožiu bei pasiteisinimu – ką mes galime padaryti, kokia čia mūsų atsakomybė, juk „klimato kaita“... Jei kriminalinį serialą žiūrinčio vaiko paklaustume, „kas nudūrė tą veikėją“, o jis atsakytų – „peilis“, tai imtume aiškinti, kad taip nedera mąstyti ir ne peilis čia kaltas, o peilį smeigęs žmogus. Tačiau aukščiausiame politiniame lygmenyje tokia paprasta logika jau nebeveikia – juk negali imti ir prisipažinti, kad dėl tų katastrofinių reiškinių kalta grobuoniška siaurakatiška, vien greito pelno siekiu grindžiama žmogaus veikla. O jei pradėtum, tektų svarstyti, kodėl, suvokdami tokios veiklos blogybes, mes niekaip nesistengiame jos keisti. Tačiau tokia tema laisvojoje demokratinėje visuomenėje nėra priimtina – tada nori nenori iškeli šiuolaikinio kapitalizmo – kolektyvinės žmonių veiklos „mašinos“ – keliamas grėsmes žmonijos išlikimui.