Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šią savaitę sukako mėnuo, kai sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį.

Mes prašėme:

1. Atšaukti 2018 m. rugpjūčio 8 d. priimtą LR Vyriausybės nutarimą 6 proc. didinti metinę valstybinių miškų kirtimų normą.

2. Visose Lietuvos saugomose teritorijose ( įskaitant Europos Sąjungos saugomo tinklo „Natūra 2000“ teritorijas) nuo 2018 m. lapkričio 1 d. sustabdyti plynuosius kirtimus tol, kol su suinteresuotomis visuomenės grupėmis nebus suderinta miškų kirtimų apimtys ir būdai, priimti miškų kirtimo apimtis ir tvarką reglamentuojantys teisės aktai.

#Junkis #GrupėsIeškinys #natura2000 #saugomosteritorijos

Kvietimas prisijungti prie grupės ieškinio siekiant sustabdyti neteisėtus miškų kirtimus saugomose teritorijose

Advokatas Saulius Dambrauskas | 2018 m. lapkričio 12 d.

Maždaug prieš mėnesį privaloma tvarka informavau 42 valstybės institucijas apie pradedamą specialią Grupės ieškinio rengimo procedūrą. Gauti atsakymai vienareikšmiai patvirtina, kad miškai saugomose „Natura 2000“ teritorijose masiškai pjaunami nesilaikant nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimų – negavus privalomos reikšmingumo išvados ir todėl neatliekant poveikio aplinkai vertinimo.

Lapkričio 13 d. suėjo lygiai mėnuo nuo Labanoro žygio – istorinės dienos, kuri davė pradžią visuomenės sukilimui prieš plynuosius miško kirtimus, ypač plynuosius kirtimus regioniniuose, nacionaliniuose parkuose, kraštovaizdžio draustiniuose ir kitose gamtai ir žmonėms itin svarbiose teritorijose. 1500 žygio dalyvių reikalavimas stabdyti neteisėtus veiksmus saugomose teritorijose valdžiai įspūdžio nepadarė.

Būna, kad draugai man švelniai priekaištauja: „Tu per daug romantizuotai apie miškus kalbi. Su valdininkais ir politikais reikia kalbėti skaičiais, cituoti teisės aktus“. Bet kad žinotumėt, kaip tie skaičiai atsibosta. Ir kaip trūksta tiems valdininkams, politikams supratimo, kas yra medis, kas yra miškas.

Tai lyg elektros impulsas gaivinant. Tiesiai į širdį. Vėl ir vėl, kol lygi monitoriaus linija išsikreivins, įgis dailų besikartojantį piešinį. Kol kas daugiausia matyti tik keverzonės, keičiamos ilgų brūkščių. Mūsų visuomenė. Ar ji dar gyva po visų išmoningų ir primityvių, ilgalaikių ir vienadienių, gerai apgalvotų ar chaotiškų eksperimentų, kuriuos ant jos, ant gyvų žmonių kūnų ir sielų, išdarinėjo ir tebeišdarinėja be jokių nuskausminamųjų? Kas tas išprotėjęs Šešėlis baltu chalatu, prisikabinęs „gydytojo“ kortelę? Ar tai politikas, uoliai stumiantis nuošalyje nematomais liekančių lobistų sukurptą ir tik jiems naudingą įstatymą, kurio pasekmes netrukus pajus visi? O gal viršininkėlis, išpūtęs krūtinę nuo savo reikšmingumo uoliai vaikantis pavaldinius, bet subliūkštantis ir skubiai užsirakinantis kabinete nuo žurnalistų? Visi jie, gerai prispausti, bemat rastų į ką pabaksnoti pirštu, kratydamiesi kaltės ir atsakomybės. Jie juk niekada ir dėl nieko nekalti, neklystantys ir nieko nesigailintys, pradedant pačia Prezidente ir baigiant menkiausiu šios sistemos sraigteliu, kurio rankose sutelkta kad ir minimali galia spręsti ir bausti. Rusiškai tai vadinama sunkiai išverčiamu terminu „krugovaja poruka“ – kolektyviniu ir solidariu vienas kito dangstymu – būdingu kriminalinėms gaujoms ar mafijinėms struktūroms.

Šiandien darbo grupė, pateikė savo pasiūlymus aplinkos ministrui dėl plynų kirtimų mažinimo valstybiniuose miškuose. Aš šiems pasiūlymams nepritariau ir pateikiau savo atskirąją nuomonę:

Pradėta speciali grupės ieškinio parengimo procedūra siekiant nutraukti neteisėtus miškų kirtimus saugomose teritorijose.

Šiuo metu Valstybinių miškų urėdija su Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų palaiminimu nesilaiko specialių Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės reikalavimų dėl ūkinės veiklos „Natura 2000“ teritorijose. Motyvuojama tuo, kad kitaip neįvykdytų kirtimų normų ir negautų planuotų pajamų.

Gali perskaityti šimtą knygų apie meilę, parašyti traktatų ir gauti premijų, bet nežinoti, kas tai yra. Nes kas tikra – pažįstama išgyvenimu.

Labanore išgyvenau Lietuvą, pajutau plakant jos širdį, žmonių šypsenose ir akyse pamačiau jos šviesą. Pajutau gyvų žmonių nerimą ir gerumo galią. Ir tikrumą, išpažįstamą gyvenimu.

Plazdėjo vėliavos ir skambėjo dainos, buvo gera, saulėta ir apmaudu. Nes buvo sunku suvokti, kodėl iš viso čia turėjom ateiti. Kiek dar kartų galima žmonėms meluoti ir tikėtis, kad niekas to nesupras?

Visą savaitgalį isteriškai tylėjusi „Didžioji“ žiniasklaida, nė žodeliu neužsiminusi apie pilietinę akciją Labanoro giriai išsaugoti ir taip visą savaitgalį transliavusi žinią apie savo pakrikimą ir visišką bejėgystę tapti pilietinio dialogo partneriu, pirmadienį suteikė žodį Aidui Pivoriūnui. Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius nusprendė parodyti, kaip „mąstančiam žmogui“ dera priimti „isterikuojančių“ skleidžiamus mitus apie „demonizuojamą ūkininkavimą miškuose“, nors „oficialios tarnybos patvirtino, kad jokių nelegalių dalykų ten neužfiksuota“ (visą jo opusą skaitykite ČIA), ir netrukus sulaukė Andrėjaus Gaidamavičiaus atsako.

Po šeštadienio nuotaika puiki! Tiek daug bendra gera emocija pulsuojančių žmonių vienoje vietoje nemačiau nuo Sąjūdžio laikų. Nežiūrint to, kad Labanore susirinkusieji protestavo prieš beatodairišką miškų kirtimą, nuotaikos čia vyravo pakiliai ir sutelktai pozityvios, ne negatyvios.