Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba. Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško.

Viena pusė (LLRA, LSDP, Lietuvos lenkų diskusijų klubas) kategoriškai reikalauja pažeisti arba pakeisti Konstituciją, ignoruoti visuomenės bendrąjį interesą bei viešąją nuomonę ir asmenvardžius nelietuviškai rašyti vietoje įrašų valstybine kalba. Kita pusė objektyviai negali su tuo sutikti, remdamasi ta pačia Konstitucija, Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, tarptautine praktika ir daugumos piliečių interesu. Kadangi į šio išimtinai vidaus politikos klausimo svarstymą įsitraukė ir nuo seno globėjiškai į Lietuvą žiūrinti Lenkija, klausimą išspręsti tapo juo svarbiau geresnių dvišalių santykių labui.

Bernardinai.lt

Amerikiečių rašytojas fantastas Ray Bradbury būdamas vos dvylikos nusprendė tapti rašytoju ir to sistemingai siekė. Būdamas 27 metų išleido pirmąją trumpų apsakymų knygą „Tamsus karnavalas“, o po šešerių metų pasirodęs romanas „451 Farenheito“ bei 1957 išleistas „Pienių vynas“ rašytojui pelnė pasaulinę šlovę. Šalia romanų bei apsakymų, rašytojas taip pat rašė poeziją ir scenarijus kino filmams. Jis taip pat buvo dailininkas ir architektas. Menininko 95-ojo gimtadienio proga skelbiame pokalbį, parengtą pagal skirtingus interviu.

Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba. Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško.

Nusprendžiau pasinaudoti banko paslaugomis ir pervesti kelis šimtus eurų savo vaikui, kuris studijuoja užsienyje. Paėmiau iš taupyklos, net tokio žodžio kompiuteris neleidžia parašyti, kai parašau taupykla, tai man ištaiso į tupykla, visiškai kontroliuoti pradėjo, pagalvojau, net ir tai ką rašau. Tačiau grįžkime prie temos.

Rytoj, rugpjūčio 19 d., 10 val., Vyriausioje rinkimų komisijoje Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupė „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“ pristatys iniciatyvą teikti Seimui įstatymo pataisas, kuriomis būtų  išspręstas nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose klausimas.

Iniciatoriai ketina surinkti 50 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų ir pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise pateikti siūlymą svarstyti Seimui. Penkiasdešimties tūkstančių piliečių iniciatyvą gavęs Seimas privalo apsvarstyti per tris mėnesius.

Rugpjūčio 10 dieną Lietuvos žiniasklaida išplatino BNS pranešimą, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ieško, kas Baltijos šalyse galėtų organizuoti „tiriamosios žurnalistikos mokymus Rusijos propagandai Baltijos šalyse atremti“, ir kad pagal ambasados sumanymą bus siekiama, jog „mokymuose dalyvautų Baltijos šalių kalbomis bei rusiškai rašantys karjerą pradedantys ir jau patirties turintys žurnalistai“.

Sumanymas išties įdomus. Rusijos režimas iš tiesų varo pasibjaurėtiną propagandą ir savo šalyje, ir užsienyje, ir ši veikla yra vertas dėmesio tyrimo objektas tiek mokslininkams, tiek žurnalistams. Kas be ko, ir mokymasis dar niekam nepakenkė. Juo labiau – tiriamosios žurnalistikos, kurios – bent Lietuvoje – telikę tik trupiniai.

Tačiau esminis klausimas čia, kaip suprantate, yra kitas: kas bus tie mokytojai? Nuo to juk priklausys ir tai, ko jie mokys, ir tai, ko jie išmokys. Ar atvažiuos sociologijos, politologijos ir tiriamosios žurnalistikos specai iš už Atlanto? O gal JAV ambasada ieško vietinių meistrų, kurie pasidalytų savo patirtimi su gizeliais?

JAV ambasados Lietuvoje internetiniame puslapyje skelbiamas viešas tokios paslaugos pirkimas Baltijos šalyse. Paraiškų laukiama iki rugpjūčio 31 dienos, jas gali teikti „privačios pelno nesiekiančios organizacijos iš viešojo arba privataus sektoriaus“. Mokymai truktų metus, jiems įgyvendinti skirta iki pusės milijono dolerių. Sumanymą finansuoja JAV Valstybės departamentas, vykdantis ilgalaikes programas, skatinančias efektyvią žurnalistiką visame pasaulyje.

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“

O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

Ne pirmas kartas, kai prezidentė per šešerių metų prezidentavimo laiką savo viešais pasisakymais glumina visuomenę. Politikai, politologai ir žiniasklaida, regis, jau susitaikė su tokia mūsų valstybės pirmojo asmens stilistika ir dėl visiems nujaučiamų priežasčių linkę geriau patylėti negu išdrįsti ir prasižioti.

Gal ir galima būtų nurašyti stačiokiškai „stilistikai“ prezidentės viešąją raišką, aiškinant, kad ji skirta menkiau politikos reikaluose išprususiam adresatui, siekiant jo palankumo, bet valstybė susideda ne vien iš prezidentę mylinčių ir kol kas nesusipratusių ar piktavalių rinkėjų. Ne vienas prezidentės pasisakymas ir jų turinys signalizuoja, kad prezidentė nevengia peržengti Konstitucijos jai deleguojamų įgaliojimų zoną.

Kiekvienas viešai ištartas pirmojo valstybės asmens žodis turi ir visai kitą adresatą – tai institucijos, kurios gauna signalą veikti viena ar kita kryptimi, nelygu kaip tas žodis artikuliuojamas. Dar nesibaigė „Snoro“ banko bankroto istorija, atnešusi valstybei milijardinius nuostolius, istorija, kurioje prezidentūra griežė pirmuoju smuiku. Nesiliauja metų metus besitęsiantis prezidentės kišimasis į politinę valstybės sistemą (ypač artėjant rinkimams), reiškiant savo šališką nuomonę vienų ar kitų partijų ar asmenų adresu.

lrt.lt

Viena jau aišku. Lietuva priims pabėgėlius iš Afrikos. Per keletą metų – daugiau nei 300 nuo karo ir skurdo bėgančių nelaimėlių sulauks prieglobsčio. Neaišku tik, kas bus po to. Ar lietuviai bus geranoriški? Ar sirai – greičiausiai būtent jie bus perkelti į mūsų kraštą – norės taikytis prie mūsų gyvenimo būdo ar taps uždara, pagal savo taisykles gyvuojančia sala?

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1,39–56)