Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vasario 2 d. per LRT televiziją buvo parodytas dokumentinis filmas „Zombiai. Kaip veikia melas“ – ar balta gali būti juoda? Manipuliacijos metodai ir tai atskleidžiantys būdai. Filme vaizdžiai parodyta kaip individą lengvai paveikia neteisinga, tačiau daugumos nuomonė (žr. ČIA). Toks reiškinys dar vadinamas minios sindromu.

Filme demonstruojami eksperimentai gali būti kaip papildomas patvirtinimas fenomeno, vadinamo „socialiniu įrodymu“. Knygos, skirtos tirti poveikį žmonėms, autorius Robertas Čaldini tokį reiškinį paaiškina taip: Gerokai didesnė tikimybė, kad žmonės atsakys į jūsų prašymą sutikimu, jei sugebėsite juos įtikinti, kad tokie patys žmonės, kaip jie patys, taip pat davė savo sutikimą tuo klausimu. Ir pats lengviausias būdas įtikinti žmogų pakeisti savo elgesį ar mąstymą – pasinaudoti šia jo silpnybe.

Justas Mundeikis, ekonomistas ir lektorius | www.lithuanian-economy.net

Ar minimalios mėnesinės algos (MMA) padidinimas sąlygoja darbo vietų mažėjimą ir sukelia nedarbą? Tai – labai sunkus klausimas, į kurį  ekonomistai dar nėra radę vienareikšmio atsakymo. Tačiau visgi ekonomikos „ekspertai“ nuožmiai bando įrodyti, jog MMA didinimas arba tiesiog pačios MMA egzistavimas jau savaime sąlygoja aukštą nedarbą. Šiai kategorijai „ekspertų“ būtų galima priskirti ir Lietuvos Laisvos Rinkos Instituto (LLRI) atstovus.

Manydama, kad iš Raseinių rajono savivaldybės tarybos nario Stepono Naciaus atsakymo į savo jam 2016-01-31 siųstus klausimus nesulaukiu dėl keleto galimų priežasčių (tinklapyje paskelbtas netikslus jo elektroninio pašto adresas, o gal laiškai, atsiunčiami šiuo adresu, yra neverti valdžios ponų dėmesio ir t.t., ir pan.), kreipiuosi viešai ir prašau p. Steponą Nacių į anksčiau pateiktus klausimus atsakyti LR Viešojo administravimo ir LR Visuomenės informavimo įstatymų numatyta tvarka.

Pagarbiai –
Irena Vasinauskaitė
„Mūsų Raseiniams“ redaktorė

Bernardinai.lt

Vėlų vasario 19-osios vakarą žiniasklaidoje numirgėjo žinutės, kad pasaulis neteko garsaus italų rašytojo, filosofo, literatūros kritiko Umberto Eco. Rašytojo mirties priežasties šeima neatskleidė. Pasakyta buvo tik tai, kad U. Eco su pasauliu atsisveikino savo namų aplinkoje. Taip pat tarsi prabėgomis buvo paminėta pora garsiausių jo romanų – „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“ bei paskutinioji knyga „Nr. 0“. 

Grandų mirtys visada būna netikėtos, visada būname nepasiruošę, suvokiame, kiek mažai apie juos žinome. Prisimindami Umberto Eco, publikuojame vieną jo paskutiniųjų interviu Chrisui Wallecui.

Jau keli metai netyla reikalavimai panaikinti ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje žuvusio Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado Juozapo Krikštaponio atminimo ženklus: atimti Kario savanorio statusą (po mirties), panaikinti paminklą Ukmergėje, pasmerkti kaip nacistinį karo nusikaltėlį. J. Krikštaponio kaltintojai teigia, kad jis dalyvavo naikinant Baltarusijos žydus. Todėl būtina prabilti apie mažai žinomus Vyčio apygardos partizanų vado J. Krikštaponio gyvenimo faktus, kurie surinkti iš archyvinių dokumentų, publikacijų, neskelbtų šaltinių.

Pirmiausia pasakytina, kad nėra aišku, ar nacistiniuose ir sovietiniuose dokumentuose rašoma apie vieną ir tą patį asmenį. Įvairiuose dokumentuose ir šaltiniuose nurodyti skirtingi asmens tapatybės duomenys: J. Krištaponis, kpt. Krištaponis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis) Juozas Krištaponis, kpt. J. Krikštaponis, kpt. Krištaponis, kpt. Jonas Krištaponis, Jonas Krikštaponis, Juozas Krikštaponis, ltn. Juozas Krištaponis, ltn. Juozas Krištapavičius, ltn. Krištaponis. Vienuose sovietų saugumo (SSRS MGB) dokumentuose nurodomas Juozas Krištaponis, kituose partizanų junginio vadas Krikštaponis arba Krištaponis (be vardo). Į šį klausimą iki šiol nėra vienareikšmiškai ir neabejotinai atsakyta. Iš tikrųjų Vyčio apygardos vadas buvo Juozapas Krikštaponis, Jono sūnus.

Tolesnis tekstas skirtas tik tai situacijai aptarti, jeigu visais aukščiau paminėtais skirtingų pavardžių ir tapatybių vartojimo atvejais tai yra vienas ir tas pats asmuo.

Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei kas yra patriotiškumas, nei ką reikėtų laikyti patriotais. Premija skirta už monografiją Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje (Vilnius, 2015), kurioje gvildenama tarybinė Lietuvos ateizacijos politika, iškleidžiant poros kunigų sąmoningo apsisprendimo pereiti į tarybinių ateistų gretas istorijas. Filosofės antisovietinė, kritiškai tarybinę praeitį analizuojanti laikysena patraukia dėmesį, tačiau sykiu ir klaidina, nes ta laikysena nulemta esmingesnės nuostatos – nužeminti ir pažeminti visą moderniosios lietuvybės raidą, „išskleidžiant“ ir „pagrindžiant“ esmines lietuvybės bei lietuvių mentaliteto „ydas“. Sovietinė okupacija tampa pretekstu rodyti vidinį lietuvybės ir sovietinės sistemos giminingumą, todėl atmetamos visos kultūrinės lietuvybės palaikymo, puoselėjimo ir stiprinimo praktikos, teigiant jas buvus sovietinės valdžios ideologinio indoktrinavimo priemonėmis, kurias patys lietuviai ne tik sąmoningai, bet ir noriai „asmeniniu apsisprendimu“ naudojo. Kitaip tariant, tiesiog laukė okupanto, kuris ir padėjo jiems įgyvendinti vidines geismo sovietizuotis paskatas. Toks radikalumas savaip žavi, ypač tuos, kurie suvokia, kad norint valdyti viešąją nuomonę būtina trinti kultūrinę lietuvybės atmintį ir formuoti „įprotį“ ją tarsi automatiškai atmesti kaip menkavertę ar tiesiog trukdančią tapti veiksniu naujuoju europiečiu.

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28–36)

Kastytis Braziulis | Alfa.lt

Ilgus metus buvau iki kaulų smegenų saugumietis. Nors ir labai nemėgstu visko, kas susiję su karu, ginklais, kariniais reikalais, nacionaliniu saugumu, likimas mane nubloškė kaip tik į šią sritį. Visas mano gyvenimas yra susijęs su nacionaliniu, valstybės, įmonės ar atskiro žmogaus saugumu. Ilgus metus studijavau kontržvalgybą Maskvoje. Mokiausi sekti, verbuoti, palaužti žmones ir ištraukti iš jų informaciją. Vėliau dirbau Lietuvos valstybės saugumo departamente. Taikiau išmoktus informacijos rinkimo metodus. Tiesiog reikalavau daugiau tyrimų, daugiau kratų. Kovojome su blogybėmis visuomenėje, nustatydavome pavojingus valstybei nusikaltėlius. Norėjosi pagauti jų kuo daugiau, kuo daugiau pasodinti į kalėjimą. Svajojau apie kuo palankesnius su mano darbu susijusius įstatymus ir poįstatyminius aktus. Svarbiausia buvo, kad tie įstatymai netrukdytų siekti tikslų, kad netaptų kliūtimi kovojant su nusikaltėliais. Besąlygiškai tikėjau valstybe ir jos vadovais. Taip galvojau. Tuo tikėjau. Pasaulį mačiau dviejų spalvų – juodą ir baltą. Buvau iki kaulų smegenų saugumietis.

Bet kokia tema, kuri per ilgai užsibūna pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, ilgainiui tampa nuobodžia kasdienybe, jei ji nepakurstoma. Panašiai ir su karo tema. Kad siužetas nesitrauktų iš dėmesio lauko, žibalo į žaizdrą pilama be saiko, ir jo reikia vis daugiau. Kaip narkomanui didesnės dozes, kad kvaišalai suveiktų. Retorika aštrėja, bauginimai, apie kuriuos anksčiau buvo mandagiai nutylima, be jokios gėdos traukiami į dienos šviesą. Po Hirosimos ir Nagasakio kraupių pamokų, pasibaigus Šaltajam karui, kas būtų galėjęs pagalvoti, kad į tarptautinio bendravimo retoriką vėl sugrįš grasinimai panaudoti branduolinį ginklą?

Religijų, konfesijų ir denominacijų santykiuose dažnai sutinkami du priešingi kraštutinumai. Pirmasis – atmesti tai, kas tarp jų bendra, paneigti, kad kitoje pusėje taip pat gali būti gėrio. Antrasis – paskelbti, jog tarp skirtingų tikėjimo sampratų ar srovių nėra esminių skirtumų.

Romos katalikų bažnyčia ilgus amžius laikėsi pirmojo kraštutinumo, dabar panašu, jog slenkama link antrojo. Kubos deklaracija, pasirašyta popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos patriarcho Kirilo, 24-uoju punktu skelbia: tarp krikščioniškų bendruomenių atmetamas bet koks prozelitizmas, kitaip tariant – atvertinėjimas iš vienos konfesijos į kitą.