pozicija.org
Jūsų dėmesiui siūlome Alfonso Vaišvilos, teisės filosofo ir teoretiko, M. Romerio universiteto profesoriaus, pranešimą, perskaitytą 2016 m. gruodžio 12 d. konferencijoje Seime Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai paminėti.
* * *
Visi jubiliejai ir minėjimai – tai papildoma proga analizuoti praeitį ir dabartį siekiant konstruoti pageidaujamą ateitį. Taip, matyt, turėtume mąstyti ir minėdami žmogaus teisių jubiliejų. Žmogaus teisės, kaip ir kiekvienas reiškinys, yra istorinis procesas, kuris anksčiau ar vėliau išsemia savo metodologines galimybes ir savo tolesne raida gali duoti priešingus rezultatus. Žmogaus teisės, atsiradusios kartu su individualistine ideologija, t. y. su asmens vertybiniu prioritetu prieš valstybę ir kitus socialinius darinius, buvo visokios socialinės pažangos varomoji jėga. Jos padėjo apriboti valstybinės valdžios savivalę, skatino kurti teisinę valstybę, mažino darbo jėgos išnaudojimą, padėjo įveikti totalitarinius režimus, tarnavo demokratijos plėtrai, kėlė tiesioginės demokratijos idėją ir reikalavo ja kontroliuoti atstovaujamąją demokratiją ir taip išsaugoti demokratijos tapatumą, neleisti atstovaujamajai demokratijai išsigimti į oligarchinį valdymą, ir visais šiais laimėjimais kūrė žmonių santarvę ir bendradarbiavimą. Šis žmogaus teisėse slypintis gebėjimas kurti žmonių sugyvenimą išsaugojo savo tapatumą, kol žmogaus teisės reiškė dviejų priešybių: individualumo ir socialumo balansą. Būtent šis balansas garantavo žmogaus teisėmis besiremiančių asmenų su skirtingais interesais santarvę ir bendradarbiavimą. Problemos žmonių santykiuose prasideda, kai žmogaus teisėse ima vyrauti kuri noras viena iš šių priešybių.