Jeigu ankstesnėje įrašo dalyje svarsčiau klausimą, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti dabartinėje situacijoje, tai čia bandysiu paanalizuoti, kokias pasekmes COVID-19 atneša ir dar atneš pasauliui ir Lietuvai.
Jau žymiai labiau informuoti ir įžvalgesni nei aš apžvalgininkai pastebėjo, kad globalioji pandemija kirto per ir taip vis didesnių sunkumų patiriančią kapitalistinio pasaulio tvarką, kurios socioekonominis ir ideologinis pavidalas yra neoliberalioji sistema, laikyta vieninteliu ir bealternatyviu žmonijos raidos keliu, kai visos egzistuojančios ar įmanomos alternatyvos jai buvo vaizduojamos (ar išties, kaip Šiaurės Korėja, buvo) kaip klystkeliai nuo šio vienintelio teisingo ir į šviesią ateitį skriejančio greitkelio. Nebepavyksta, kaip iki šiol, užmerkti akis į tai, kad šios sistemos pamatai yra iš principo nežmoniški ir ydingi, o ji pati jau pasiekė savo vystymosi ribas, yra išsisėmusi, išsigimsta, degraduoja ir ima ryti pati save, ką rodytų ir akligatvis, pasiektas bandant spręsti pasaulinės klimato kaitos problemą iš esmės nekeičiant vis labiau augančia gamyba ir vartojimu paremtos ekonomikos sampratos.
