Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Gedimino prospekte garsiai riktelėk: kaip gražu ir gera didvyrių žemėje! Arba – aš labai myliu Lietuvą, LKP ir TSLK, o ar mylit juos jūs? Nelabai kas kreips dėmesį, gal tik vienas kitas susiraukėlis atsisuks – koks čia asilas trikdo ramybę?

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti. Bet štai faktai: Didysis Brolis vis įžūliau, vis įkyriau, vis dažniau, vis chamiškiau kišasi į mūsų gyvenimą, diktuoja mums, o juolab mūsų vaikams ir anūkams, mūsų egzistencijos orientyrus. Jis moko mus, kaip turime rengtis, kaip valgyti, kaip ir kada šypsotis, ką sakyti, ką nutylėti, jis, kaip anais laikais bolševikų komisarai ir partijos sekretoriai, reikalauja iš mūsų laikyti tiesa tai, ką tiesa laiko jis pats, o melu tai, ką nutarė laikyti melu jo žydrieji komisarai, valdantys „demokratinio“ gyvulių ūkio kontoras ir visą naująją imperiją, kurios kiaulide vis labiau tampa mūsų Lietuva, lygiai kaip anais laikais ji buvo raudonosios imperijos kiaulidė. Tai dar būtų nieko, tačiau blogiausia tai, kad tas pats Didysis Brolis, nuolat kriuksintis apie globalizacijas, visokiausias sąjungas, projektus, didingą ateitį, tautų brolybę, užuojautą viso pasaulio nelaimėliams ir vis žadantis mums Rojų žemėje, kurį pagamins mistiniai verslininkai, bankininkai, biurokratai ir „mokymasis visą gyvenimą“, vis labiau diegia mums panieką savo kalbai, savo tėvynei, savo namams, netgi savo tėvams ar mokytojams, vis grubiau stumia mūsų jaunimą į pažadėtąją žemę, kurioje jis pasieks kažkokią fantastišką laimę ir amžinąją palaimą, pasiganęs oksfordų pievelėse, Tiuringijos ar Sevilijos braškių plantacijose ar velsų diskotekose, jau nekalbant apie amerikoniškus Rojaus sodus. Bet blogiausia, kad Didysis Brolis, kiaurą parą blerbiantis TV ar PC ekrane, mūsų gyvenimo centrus vis labiau perkelia į tą patį Ekraną, kur, žinoma, irgi kiaurą parą, realizuojasi visos mūsų svajonės. Kadaise komunizmo rojus būdavo vis nukeliamas į neapibrėžtą ateitį, o dabar eurokomunizmo džiaugsmuose atsiduri iškart, vienu mostu, paspaudęs pultelį arba internetinio rojaus vartus atrakinančią pelę. Ir štai rezultatai: pusė milijono išeivių; katastrofiškas narkomanų armijos gausėjimas; savižudybių epidemija; sadizmo seansai, ir ne tik tamsiuose skersgatviuose, bet ir mokyklose, net vaikų darželiuose; panieka sąžiningam darbui ir tiems, kurie vis dar mano, kad darbas nėra pati bjauriausia yda, užtat Didžiojo Brolio pakrikštyti „runkeliais“; legalizuotas valstybės išvogimas, irgi pakrikštytas dailiu rusišku žodeliu „otkatas“; gyvenimas iš pašalpų, atsainiai numetamų to paties Didžiojo Brolio, vien todėl įsitikinusio, kad privalome šokti pagal jo dūdelę; pedofilų ir kitokių eufemizmais aprengtų belyčių padarų šlovinimas ir taip ad infinitum. Tik pagalvokite, kas yra mūsų laikų herojus, kurio šventąją Ikoną Didysis Brolis demonstruoja irgi kiaurą parą, ją pakabinęs Šventojo Televizoriaus Bažnyčios Altoriuje – pačiame Ekrano centre: tai Gangsteris ir Pornogigantas. Gangsteris savo sadistiniuose reality show performansuose nepavargdamas ir neprarasdamas zombiško entuziazmo daužo snukius, demonstruoja savo seksualinį gigantizmą ir moko mus pačios tobuliausios kalbos, kurios nepranokstami specialistai yra trys: Kumštis, Revolveris ir Kekšė, kažkodėl pasivadinusi „žvaigžde“ (kodėl ne lėlyte, eglele ar drebulėle?), naiviai įsitikinusi, kad žmogaus esmė ir didybė inkarnuota pasturgalyje, Didžiojo Brolio išrastu įžymiuoju non stop metodu prievartaujanti mūsų akis savo „seksualiąja“ mėsa, nesibaigiančiu staugimu ar blerbimu, kuris dėl kažkokių man visai nesuprantamų priežasčių vadinamas „dainavimu“, „žvaigždžių duetais“ arba „eurovizija“. Viskas tapo „seksualu“ – net buldozeris arba krokodilas, jau nekalbant apie kiaulienos kotletus ar farširuotą silkę. Ir visa ši pornografinių raganų puota ne tik vadinama „kultūra“, bet dabar jau visiškai monopolizavo mūsų sielos akiratį. „Viešieji ryšiai“, „pijaras“, „VIP“, „prestižas“, „reklama“, „dvi minutės šlovės“ ir taip ad infinitum – faraoniškos kalbos muilo burbulai, žodžiai-sarkofagai, gorilos intelekto liudytojai – štai kuo virto vadinamoji „kultūra“, primesta mums vis to paties nepavargstančio Didžiojo Brolio. Nesu katalikas, netgi kreivokai žiūriu į krikščionybę, ir vis dėlto turiu pripažinti, kad tik Katalikų bažnyčia dar kažkiek priešinasi visai tai Ekraninių homunkulų orgijai; bet ir ji nusilpo. Tuo tarpu mūsų tautos vadai, kažkodėl vadinami politikais, savo didybę demonstruoja irgi Didžiojo Brolio bažnyčioje – staugdami ir darkydamiesi kartu su Ekrano imbecilais. Intelektualai droviai tyli arba inkščia, pliurpdami apie „dvasingumą“, „stereotipų laužymą“, „postmodernistinius iššūkius“, „demokratiją“, „pilietinę visuomenę“ ir nepranokstamą laisvę, garantuojamą higieninių paketų ir stebuklingų dezodorantų. Menininkai gamina „kultūros sostines“, įkūnytas kanalizacijos vamzdžiuose, fejerverkuose ir troleibusų tapyboje. Tašką ant „i“ padeda čigonai: jie vieninteliai žino, ko iš tikrųjų reikia Didžiajam Broliui ir jo komisarams – Šampano ir Kokaino.

Tas nerimas, su kuriuo buvo laukta, kaip Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos specialistai gebės tinkamai taikyti nuo liepos 1 dienos pradėjusią veikti naująją vaikų apsaugos nuo smurto ir pagalbos krizę išgyvenančiai šeimai tvarką, atrodo, buvo net labai pagrįstas.

Tokia išvada piršte peršasi pamačius paskelbtą liepos mėnesio vaiko teisių apsaugos specialistų veiklos statistiką ir girdint tą tylą, su kuria ši informacija buvo sutikta. O prisiminus, kad ir viešumoje visą liepą tvyrojo tyla, ko gero, turėtų kilti dar didesnis nerimas, nebent imtume manyti, kad pagal naująją tvarką stoję dirbti specialistai nustojo klysti ar savivaldžiauti, o permainų ištikti tėvai ir patys susivokia klydę – jei ką ir kaltina praradę vaikų, tai tik save…

Be komentarų.

Anot SEB analitiko ir prezidentinių reitingų lyderio Gitano Nausėdos, kainų augimas yra sulėtėjęs ir toliau lėtės dar labiau. Nors kainos augo sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje – vidutinė metinė infliacija pagal suderintą vartotojų kainų indeksą 2017 m. siekė 3,7 proc., šiemet ji siekia tik 2,6 proc., o 2019 m., prognozuojama, sieks 2,5 proc.

Dalijamės Karolio Venckaus sudarytu pasaulio spaudos publikacijų apie Neringos Venckienės likimą sąrašu.

Seniai nerašiau apie draugų iš „Naujojo Židinio-Aidų“ išdaigas. Šeštadienį „Respublikoje“ buvo paskelbtas paneigimas. Paneigtas vienas teiginys (dalis sakinio) iš Vytauto Vyšniausko straipsnio apie VU TSPMI galimas sąsajas su liberalų partija ir per ją – su MGB. Paneigtasis sakinys tikrai buvo perspaustas, nesistebiu, kad paneigė.

Komentaras: Įdomu, kokių pataisų reikia, kad Seimo narė Dovilė Šakalienė pradėtų matyti ne skaičius, o tą siaubą, kurį išgyveno tie 305 vaikai ir jų tėvai, maniusių, jog nebetenka šeimos, o po poros dienų paaiškėjo, jog specialistai persistengė ir vaikai gali būti grąžinti į šeimas? Tai juk irgi realybė!

LNK laidai „Laba diena, Lietuva“ paskelbus, kad Kauno apygardos teisme pradėta nagrinėti byla dėl mažamečių prievartavimo, jų sveikatos sutrikdymo, įtraukimo girtauti, tapo žinoma, kad prieš metus pareigūnams pavyko išaiškinti dar vieną itin skandalingą, bet nutylėtą seksualinės prievartos prieš vaikus atvejį. Portalo lrytas.lt žiniomis, iš viso kaltinamasis seksualiai išnaudojo net 13 vaikų, jo aukomis tapo 13–16 metų vaikinai ir merginos iš Kauno Dainavos rajono ir iš vaikų namų.

Pro Patria

Lietuvos valstybės, o tiksliau – valstybingumo likučių naikinimas žengia į baigiamąją fazę, virsdamas beveik visuotiniu, nuolatiniu, o svarbiausia – jau net nesąmoningu ir todėl nesuvokiamu jos griovimu. Ir ją pirmiausia naikina ne tiek gero nelinkintys išorės priešai, bet LKP/TSKP „platformininkų“ – M. Burokevičiaus jedinstveninkų ir atonomininkų – ideologija besivadovaujantys šalies politikų ir politikos mokslininkų sluoksnio atstovai.