Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Algirdas Patackas buvo mūsų tautos ir Dievo karys. Šioje žemėje jis neiššvaistė nė dienos – visą save paaukojo kitų gerovei.

Štai kodėl Algirdas Patackas atėjo ir į Klonį – negalėjo matyti svetimos kančios ir vykstančių blogybių. Sąjūdžio vyras, šviesuolis Algirdas Patackas su pasididžiavimu balse vadino save patvoriniu.

Pastaruoju metu dažnokai Lietuvoje išgirstame diskusijas tema, kodėl iš lietuvių emigrantų atiminėjami vaikai. Labai asmeninės mums nepažįstamų šeimų istorijos sukrečia aktyvesniąją visuomenės dalį, žurnalistus, politikus…

Romualdas Bakutis | Alfa.lt

Trečiadienį Vilniuje į debatus susirinko kandidatai į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkus. Diskusijoje dalyvavo krikščionių demokratų sparno lyderė Irena Degutienė, taip pat Mantas Adomėnas, Jurgis Razma, Laima Liucija Andrikienė ir Emanuelis Zingeris.

Debatuose dėl pasikeitusio lėktuvo skrydžio grafiko kurį laiką negalėjo dalyvauti dabartinio partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus remiamas europarlamentaras Gabrielius Landsbergis.

Bernardinai.lt

Šį komentarą neišvengiamai būtina pradėti ilgoka G. K. Chestertono citata: „Materialistinė filosofija tikrai varžo daug griežčiau už bet kokią religiją. Krikščionis gali visiškai laisvai tikėti, kad visatoje nemažai nustatytos tvarkos ir neišvengiamo vystymosi. Bet materialistui neleidžiama į jo nepriekaištingą mašiną atnešti nė mažiausio spiritualizmo ar stebuklų dulkelės, negalima išsaugoti nė mažiausio nykštukėlio, pasislėpusio raktažolės žiede. Krikščionis pripažįsta, kad visata daugialypė ir net kiek padrika, lygiai kaip sveikas žmogus žino esąs sudėtingas. Sveiko proto žmogus žino esąs šiek tiek žvėris, šiek tiek šėtonas, šiek tiek šventasis, šiek tiek pilietis. Klausykit, sveikas žmogus netgi žino esąs šiek tiek beprotis. Bet materialisto pasaulis visai paprastas ir pastovus, panašiai kaip beprotis tvirtai žino esąs sveikas. Materialistas įsitikinęs, kad istorija tėra paprasta priežastingumo grandinė, visai kaip aukščiau minėtas įdomus žmogus tvirtai tiki esąs viščiukas. Materialistai ir bepročiai niekada neabejoja. Deterministų užduotis susaistyti, o ne išlaisvinti. Jie visai teisingai vadina savo dėsnius priežastingumo grandinėmis. Tai stipriausios grandinės kada nors kausčiusios žmogų.“

propatria.lt

Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santykių situaciją ir ateities perspektyvas kalbino prof. Vytautą Radžvilą.

Valstybės saugumo departamentas kelia grėsmę žmogaus laisvėms ir teisėms, kurias jam garantuoja Konstitucija. Joje rašoma, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Niekas neturi teisės rinkti informacijos apie žmogaus, kuris nedaro nusikaltimų, privatų gyvenimą ir į jį kištis be motyvuoto teismo leidimo.

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, filosofas, profesorius Bronislovo Genzelio kalba, pasakyta per Romualdo Ozolo laidotuves Antakalnio kapinėse balandžio 9 dieną.

Šiandien Kauno Petrašiūnų kapinėse amžino poilsio atgulė Algirdas Patackas – garbingas lietuvis, Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys.

Prie kapo duobės žodį taręs jo brolis poetas Gintaras Patackas perskaitė atsisveikinimo eilėraštį, kurį prieš mirtį jam įteikė Algirdas ir paprašė jį perskaityti per laidotuves.

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Mano draugai ir pažįstami dažnai man priekaištauja, kad savo publicistiniuose tekstuose ir apskritai gyvenime esu sunkiai pakeliamas priekabus niurgzlys, pesimistas, tikrovėje matantis vien negatyviąją jos pusę. Žodžiu – sadomazochistas. Greičiausiai taip ir yra, todėl nenuostabu, kad kuo toliau, tuo rečiau aplanko mane draugai, beveik nebesikviečia į svečius ar bendrus pasibuvimus. Draugų ratas taip susiaurėjo, kad mano telefono išklotinėje liko tik keletas man skambinančių žmonių. Ir tų skambučiai retėja, trumpėja pokalbiai, iš manęs jie nieko nebenori, nieko nebesitiki.