Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

propatria.lt

Graikijos ir migrantų krizių fone pasigirsta diskusijų, jog Europa, pamiršusi savo šaknis ir netekusi bendro siekio, išgyvena savo saulėlydį. Tad svarbus šiandieninės Europos klausimas, kas yra Europos tapatybė bei kokiu keliu žengia dabartinė Europa? Ar šiandieninę padėtį galime pavadinti krize? Apie tai, kaip keisis Europos Sąjunga (ES), kokios sąjungos galime tikėtis ateityje bei kaip prie europinės tapatybės formavimo galėtų prisidėti Lietuva, Lukas Grinius bei Rūta Lisauskaitė kalbėjo su rašytoju, socialinių mokslų daktaru Vytautu Rubavičiumi bei Vilniaus universiteto dėstytoju prof. Alvydu Jokubaičiu.

Pro Patria

Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?

Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Correa de Oliveiros (1908–1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.

Skelbiame Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento dr. Kęstučio Girniaus požiūrį į poeto Justino Marcinkevičiaus veiklą sovietmečiu ir į poetą ginantį intelektualų laišką.

Antrąją dalį skaitykite ČIA.

Į kritinį straipsnį, kuriame buvo išreikštos abejonės Tomo Vilucko bažnyčios vizijos suderinamumu su Kristaus ir Katalikų bažnyčios mokymu, o pats autorius pakviestas diskutuoti, Tomas Viluckas atsiliepė dviem straipsniais.

Pirmajame jų – „Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje“ – Tomas Viluckas atsakė į šią kritinę pastabą ir klausimą:

Jei kas įsivaizduojat, kad nors vienas valdžios žmogus, atlikęs šeimyninę pareigą naktimis steibelijasi tamsoj į lubas ir galvoja Lietuvos laimę ar pensininkų makaronus, tai geriau žiūrėkit indų filmus. Politika buvo ir liks žiaurus žaidimas. Pasikeičia taisyklės. Tačiau jokio pasigailėjimo čia nėra.

Štai neša sunkų sunkų nešulį. Dauguma net sulinkę, o vienas raumeninguolis – tik pora pirštų pridėjęs. Bet jei pamatuotum – įdeda tiek pat jėgos į bendrą darbą, kaip mažiukai. Ar tai teisinga? Tikroji lygybė yra nelygybė, nes žmonės nelygūs. Stiprus turi daugiau laisvės, todėl ir labiau atsakingas.

Tą suprato net bolševikai, kuriems viešieji ryšiai pernelyg nerūpėjo – turėjo marias darbo su mauzeriais ir lageriuose. Tačiau Iljičių piešdavo vaikučiams nešantį talkoje sunkųjį rasto galą. Nes taip reikėjo, kad tuometiniai runkeliai pagalvotų.

Šiuolaikiniai iljičiai taip nesistengia. Jiems nebesvarbu, ką duobagyviai pagalvos. Prispaudė bendra bėda – per naktį nurėžė visiems ir rentas, ir algas, ir pensijas. Po lygiai. Prižadėjo atstatyti, kada pagerės. Pagerėjo – tai ir atstatė patys sau. Kitiems kada nors, kaip išeis, jei sulauks. Jei ne – ir ačiū Dievui. O dabar panėšėkit, mažiukai, sunkųjį rasto galą. Juk pripratę.

Pas mus viskas yra politika. Nėra tik politinių partijų ir politikų. Todėl jų taip ir nevadinkim. Nes niekam mes nerūpim. Tai – politinės grupuotės. Didelės grupės žmonių, besirūpinančių vieta sąrašuose, kuriuos sudaro mažos grupelės. Ir minia giminių, švogerių, artimųjų ir šiaip sirgalių tribūnoms užpildyti. Visa kita – žaidimo taisyklės, kurių viešai dera laikytis, o slapta pažeidinėti.

Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38–44).

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzų, kad nepristigtume Dievo vaikų drąsos Jį išpažinti, Juo sekti, į Jo rankas save atiduoti. Kaip ir Jis – mylėti iki galo, aukoti ne tai, kas atlieka, o visą save.

Pastarosiomis dienomis apie Druskininkų valdžią nuolatos sužinome kokią visai negliancinę naujieną: sulaikomas Druskininkų savivaldybės valdomo pramogų ir poilsio centro „Aqua“ vadovas Edmundas Antanaitis, vėliau paaiškėja, kad šiame centre buvo įdarbinti mero Malinausko ir kitų Druskininkų savivaldybės veikėjų giminaičiai, kad šio centro administracijos patalpose yra prabangiai įrengti keletas apartamentų, kad tuose apartamentuose nemokamai viešėdavo kažkokie kol kas neįvardijami, bet kaip galima numanyti – įtakingi ir merui reikalingi asmenys, kad šių problemų užkluptas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas buvo susitikęs su buvusiu STT vadovu, o dabar – Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sekretoriato vadovu Žimantu Pacevičiumi. Seimas netgi preliminariai pritarė liberalų ir konservatorių iniciatyvai atlikti parlamentinį tyrimą.

„Tiesos.lt“ jautriai reaguojant į krikščionybės situaciją dabarties epochoje, drįsčiau įsiterpti dėl jau daug amžių egzistuojančių nesutarimų tarp apaštalinės nikėjiškos krikščionybės ir vėlesnių protestantiškų denominacijų. Skaitytojų komentarai rodo, kad Lietuvoje linkstama sieti krikščionybę su išorinėmis apeiginėmis apraiškomis, o esminiai dalykai dažnai net nežinomi, painiojamasi tarp katalikiškų ir nekatalikiškų požiūrių. Kalbant apie Komuniją, turimas galvoje tik Švč. Sakramentas, bet iš tikrųjų Komunija yra bendrystė JHS Išganomajai Aukai pačia plačiausia krikščionybės esmės prasme.

Vatikano radijas

Bažnyčia privalo tarnauti, dėl to vyskupai ir kunigai, pašaukti būti joje tarnais, turi atsispirti karjerizmo pagundai, neturi būti prisirišę prie pinigų. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo penktadienio rytą aukodamas šv. Mišias Vatikano Šv. Mortos svečių namų koplyčioje.

„Šios dienos liturgijoje matome du tarnus – uolųjį Evangelijos tarną apaštalą šv. Paulių ir gudrų, nesąžiningą tarną, apie kurį kalba Jėzus šios dienos Evangelijoje. Tarnaudamas Evangelijai, skelbdamas Kristų apie jį dar negirdėjusiems pagonims, Paulius nesiekė sau garbės ar naudos. Kiek džiaugsmo, – sakė Pranciškus, – kai šiandien tenka susitikti su Pauliaus pavyzdžiu tarnaujančiais misionieriais. Sakau jums – kiek džiaugsmo. Mane visada giliai sujaudina kai čia Mišiose dalyvavęs kunigas pasako: „Tėve, atvykau aplankyti saviškių; jau 40 metų esu misionierius Amazonijoje“. Arba vienuolė prisistatydama sako: „Jau 30 metų dirbu ligoninėje Afrikoje“. Arba kai matau visada besišypsančią seserį, jau 30 ar 40 metų dirbančią ligoninėje su neįgaliaisiais. Tai yra tikras tarnavimas. Tai yra Bažnyčios džiaugsmas. Eiti vis pirmyn, eiti tolyn, atiduoti visą gyvenimą. Taip tarnavo Paulius“.

Tai, kad Seimas antrą kartą nepritarė prezidentės teiktai kandidatūrai į generalinio prokuroro postą, ir Seime, ir Prezidentūroje buvo sutikta nevienareikšmiškai.

Pati prezidentė, pareiškusi, jog slaptas balsavimas yra „neskaidrus“, iš pradžių buvo nusiteikusi trečią kandidatūrą siūlyti tik po metų – naujos sudėties Seimui, vėliau persigalvojo, bet nurodė sąlygą: Seimas turi pats apriboti savo teisę balsuoti laisvai, t.y. patvirtinti teikiamą kandidatūrą balsuodamas ne slaptai, o atvirai.

Seimo nariai suskubo inicijuoti ir atitinkamas pataisas – konservatorių atstovas Jurgis Razma registravo Seimo statuto pataisų projektą, o socialdemokratas Julius Sabatauskas pasiūlė keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką.