Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Pradedu suprasti politikus – jų cinizmą, storaodiškumą kitų kančiai, į kraują įaugusią veidmainystę, nuolatinį pragmatišką naudos skaičiavimą. Net didžiausias idealistas, patekęs į lietuviškosios politikos pelkynus, veikiausiai sunkiai atsilaikytų prieš save išpildančias pranašystes, tą nuolatinį šnypštimą iš visų pakampių – politika, mat, tėra purvas, „lovys“, ne vieta padorumui ir sąžinei. Ilgainiui moraliai atbuktų, gal net pats taptų toks. Arba būtų priverstas trauktis viskuo nusivylęs. Nejučia prisimeni visus tuos politikų gretinimus su pridirbtais pampersais, kuriuos esą reikia reguliariai keisti, su santechnikais, kurie dirba su panašia substancija…

Svarstau, už ką Jungtinėje Karalystėje ketvirtadienį balsuos lietuviškoji diaspora – už Boriso Džonsono torius ar Jeremy Korbyno komunistuojančius leiboristus?

Jūsų dėmesiui siūlome filosofo ir kultūros tyrinėtojo Vytauto Rubavičiaus pranešimą, perskaitytą gruodžio 6 dieną LR Seime vykusioje konferencijoje „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (visą šios konferencijos vaizdo įrašą rasite ČIA).

Istorinio suvokimo svarba valstybei kurti, valstybingumo ir tautinės savipratos jausenai ugdyti mažai kas abejoja. Bent jau atvirai. Tačiau nei apie valstybę, jos suverenitetą, nei apie tautą ir ją ištikusius iššūkius nelinkstama kalbėti. Tokios kalbos laikomos atsilikimo, nemodernumo, sovietmečio nostalgijos ar XIX amžiaus nevykėliško romantizmo atrūgomis. Tiesa, pastaruoju metu imama atsigrįžti į nacionalinių valstybių valstybingumo, tautų tapatumo klausimus, tačiau lietuviai šiuo atžvilgiu smarkiai vėluoja, nes „pažangiesiems“ mūsų politikams, kultūros veikėjams, o ypač – kai kuriems istorikams tarsi nėra kaip sustoti, juk atida tiems klausimams verstų niekais visus „pažangizmo“ ideologine nuostata grįstus darbus bei veikas ar bent jau rodytų jų sąmoningą ydingumą, net antivalstybiškumą. Nacionalinio valstybingumo, suvereniteto ir nacionalumo klausimus stumti į paraštes ir visaip akademiškai bei žiniasklaidiškai marginalizuoti nebuvo koks išskirtinis prakutusių lietuvių akademinio bei kultūrinio sluoksnio atstovų išsigalvojimas. Tos tendencijos jau vyravo Europos Sąjungos politinio elito nuostatose, tad tapę šio sąjunginio darinio nare mes jas perėmėme ir, kaip jau įprasta, ėmėme net „užbėgti įvykiams už akių“, šitaip rodydami savo europietišką susipratėliškumą. Šiuo atžvilgiu akivaizdus pavyzdys yra pirmeiviškas neskaitytos ir neaptartos ES Konstitucijos priėmimas ir tyla, kai tą Konstituciją atmetė Prancūzija, o vėliau ir kai kurios kitos šalys.

Didžiausi vargšai Lietuvoje yra tie, kurie, naudodamiesi monopoline padėtimi, ją daugiausiai plėšia ir daugiausiai šimtų milijonų užkala, t.y. bankai ir prekybcentriai. Ir tikrai – vargšai. Štai „Lidl“ Lietuvos pelnas pernai išaugo 4 kartus, bet čia sunku tiksliai ir palyginti, nes tinklas tik ateina ir kaip pasiutęs Didelių Pelnų Šalyje renčia prekybcentrius. Štai ir „Iki“ pelnas išaugo 125 proc..

Kam kalbėt, o kam patylėt, arba papasakot, kaip surinkti mokesčiai virsta dotacijomis privačioms mokykloms ir Gabrieliaus Landsbergio vertybiniais popieriais…

Povilas Gylys:

PEDOFILŲ REGISTRACIJA. Lietuvoje pedofilų registro iki šiol nėra, nors kitose valstybėse jis veikia. Kodėl? Kas blokuoja? Klausiu ne tik vaiko teisių specialistų, tokių kaip D.Šakalienė, bet ir aukščiausių valstybės politikų – Prezidento, Premjero, Seimo pirmininko ir kitų. Juk tokiam registrui egzistuojant vaikų saugumas padidėja.

Jūsų dėmesiui siūlome Seimo nario Povilo Urbšio itin kritišką pasisakymą apie Teisėkūros įstatymui siūlomas pataisas, kuriomis neva turėtų būtų skaidrinamas Seimo narių darbas.

Po prof. Rasos Čepaitienės viešo kreipimosi į Trakų rajono merę Editą Rudelienę knygai panieką parodžiusi instaliacija buvo išardyta. Dalijamės profesorės pamąstymu, ką atskleidė šis visuomenės sujudimas – reakcija į gluminantį knygos sudaiktinimą.

Žinot, kiek milijonų valdžia iššvaisto savo pačios reklamai, pavadintai „viešinimu“, „socialiai orientuota reklama“ ir kitomis abrakadabromis? Aš tai nežinau, bet tvirtai galiu teigti – daug.

respublika.lt

Šią savaitę sukako penkeri metai, kai Lietuva tapo šio melagių laivo įkaite. Melagingas jau pats laivo pavadinimas „Independence“. Tai ne mūsų nepriklausomybė – ji tik išnuomota 10 metų už beprotišką kainą – 700 mln. eurų, kai galėjome tokį laivą nupirkti už 220 mln. eurų. Ko verta išnuomota nepriklausomybė? Ar ne pasityčiojimas iš nepriklausomybės, jeigu „Independence“ su Singapūro vėliava (pagal laivo registracijos vietą), įguloje – nė vieno Lietuvos piliečio, o ir valdo šitą mūsų tariamą „Nepriklausomybę“ dievai žino kas.