Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Rugsėjo 26 dieną Šiaulių Apygardos teismo kolegija – teisėjai Romualdas Jurgaitis [pirmininkas], Virginija Žindulienė ir Nijolė Matuzevičienė – paskelbė, kad pradedami procese dalyvaujančiųjų baigiamųjų kalbų klausymai. Spalio 16 dieną, 10 val. kiekvienas pageidaujantis gali atvykti į Apygardos teismą ir stebėti posėdį.

Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija, vadovaujama nihilizmo profesorės Ritos Šerpytytės, de facto pripažino, kad aš esu „Karbauskio bybčiulpys“ ir „šiukšlė“ (žr. ČIA).

Verta įsidėmėti: jei kas kurį dėstytoją ar studentą išvadins necenzūriniais žodžiais, galite drąsiai reikšti pritarimą spausdami „patinka“ (o, ko gero, ir pritarti žodžiu), „nes tai gali reikšti pritarimą ne visam komentarui su jo vulgariu išsireiškimu, o tik jo daliai arba pritarimą pačiai kritikai Universiteto bendruomenės nario atžvilgiu, tačiau nebūtinai – šio komentaro pasirinktai išraiškos formai.“

Atėjo labai liūdna žinia iš Čikagos – mirė puikus istorikas ir advokatas dr. Augustinas Idzelis.

Pažinojau jį gerą dešimtmetį, parengiau su juo ne vieną interviu spaudoje ir radijuje. Mano nuomone, tarp lietuvių tai buvo geriausias žinovas paties sudėtingiausio 1940–1941 m. Lietuvos istorijos tarpsnio.

Kokia tai buvo asmenybė, gerai matyti iš didelio interviu, kurį parengiau jau prieš septynerius metus, 2011-aisiais. Verta prisiminti.

Nuoširdžiai užjaučiu Augustino žmoną Reginą (Regina Idzelis), tris lietuviškoje šeimoje užaugintus sūnus, seserį Teresę (Terese Berzinskas), Augustino kolegas iš Lietuviškų studijų ir tyrimo centro, artimuosius ir draugus, jį pažinojusius ir branginusius.

Ilsėkis ramybėje, brangus bičiuli, vyresnysis drauge, istorijos Mokytojau!

                                                                Vidmantas Valiušaitis

Visą savaitgalį isteriškai tylėjusi „Didžioji“ žiniasklaida, nė žodeliu neužsiminusi apie pilietinę akciją Labanoro giriai išsaugoti ir taip visą savaitgalį transliavusi žinią apie savo pakrikimą ir visišką bejėgystę tapti pilietinio dialogo partneriu, pirmadienį suteikė žodį Aidui Pivoriūnui. Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius nusprendė parodyti, kaip „mąstančiam žmogui“ dera priimti „isterikuojančių“ skleidžiamus mitus apie „demonizuojamą ūkininkavimą miškuose“, nors „oficialios tarnybos patvirtino, kad jokių nelegalių dalykų ten neužfiksuota“ (visą jo opusą skaitykite ČIA), ir netrukus sulaukė Andrėjaus Gaidamavičiaus atsako.

Be komentarų

Ko trokšta – apie tą meluoja. Ko trokšta Nepriklausomos Nuo Žmonių Lietuvos Centro Komitetas, jau aišku – draustinyje, stiklo kube tupinčios Bankų Pelėdos.

Ko bijo - apie tą tyli. Panašiai kaip prie ruso pravdos nerašydavo apie N.Sadūnaitę, taip ir prie lietuvio lietryčiai apie ją nerašo. Tačiau dabar jau nebe baimė, o juodas siaubas, kinkų virpesiai ir paleisti viduriai.

Po šeštadienio nuotaika puiki! Tiek daug bendra gera emocija pulsuojančių žmonių vienoje vietoje nemačiau nuo Sąjūdžio laikų. Nežiūrint to, kad Labanore susirinkusieji protestavo prieš beatodairišką miškų kirtimą, nuotaikos čia vyravo pakiliai ir sutelktai pozityvios, ne negatyvios.

Pirmoji dalis – ČIA.

Nuo A. Kubiliaus pasisakymo pereikime prie pranešimų, pretenduojančių į mokslinius.

Filosofė, Vilniaus universiteto senatorė, VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė perskaitė pranešimą „Europietiškumas ir nacionalumas: ar tikrai nesuderinami“, kuris yra, kaip pristatė prelegentė,  sutrumpinta intelektualų forume Nidoje perskaityto pranešimo „Ar tikrai europietiškumas trukdo nacionalumui? Europa kaip tarpusavio kolonizacija“ versija.

2017 m. gruodžio 9 d. į sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ steigiamąjį suvažiavimą susirinko beveik 400 žmonių, vakar į žygį Labanoro girioje išsiruošė pusantro tūkstančio žmonių.

Šis žygis buvo nuostabus, jis priminė Baltijos kelią: maži ir dideli keliavome miško takeliais, kurių dalis, matyt, buvo specialiai suarti tam, kad mums apsunkintų kelionę, iš arti matėme plynai iškirstus miškus, didžiulius kelmus, krūvas šakų...

Veidaknygė

Europiečių rūpinimasis gamtosauga – sveikintinas dalykas, bet jų žalioji politika savo dviveidiškumu, deja, kažkuo primena Lietuvos valdančiuosius – „žaliuosius“. Antai „žalioji“ lietuvių vyriausybė šįmet nusprendė, kad reikia kirsti gerokai daugiau miškų, o dabar kone dvigubai padidino medžiojamų vilkų kvotą („žaliasis“ vilkų masinio naikinimo sezonas prasidės kaip tik rytoj, su kuo mus visus ir sveikinu).