Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Visi praktiniai klausimai savo giliausia esme yra filosofiniai ir teologiniai klausimai. Ši krizė tik dar kartą patvirtina, kad praktinių klausimų sprendimai visiškai priklauso nuo iš pažiūros su kasdieniais žmonių reikalais niekaip nesusijusių teorinių sampratų. Lietuvos verslo elitas (jokiu būdu ne visi verslininkai, nes daugelis šio sluoksnio atstovų yra artimo meilės, žmogiškumo ir dosnumo pavyzdžiai) savo oficialių atstovų žodžiais aiškiai ir atvirai sako: ant krizės altoriaus turi būti aukojami silpniausi. Tik šitaip galima suprasti ir vertinti jų siūlomas Darbo kodekso pataisas.

propatria.lt

Du ekonomikos ekspertai prognozuoja, kad iš Kinijos kilęs koronavirusas kitoje pasaulio pusėje gali pribaigti euro valiutą, o kartu potencialiai ir visą Europos Sąjungą.

Belgijos ekonomikos profesorius Paulas De Grauwe teigė, kad jeigu ES nerodys solidarumo su savo narėmis, kurios kaip Italija buvo skaudžiausiai paveiktos viruso pandemijos, „visas europinis projektas gali žlugti“.

delfi.lt

Vyriausybė, paskelbusi verslo gelbėjimo priemones, nustebino žadamos pagalbos dydžiu – 5 milijardai daro įspūdį. Sveikintinas ryžtas neleisti ekonominės suirutės, nes skurdas tik sustiprina epidemijų poveikį. Būtų šaunu, jei… Jei tas pažadas nebūtų buvęs įdėtas į lupas, kurios visai neseniai skelbė milijardą milijonui.

Reuters nauja žinia: „ES šalys turėtų leisti šimtams tūkstančių sezoninių migrantų darbuotojų, kurie sodina ar nuima derlių, kirsti sienas, nepaisant nacionalinių priemonių koronavirusui sustabdyti, pirmadienį pranešė Europos Komisija.“
Jei pandemija nenurims, ES šalys narės solidariai galėtų kelti klausimą dėl teisminio proceso ES Komisijai, už nusikaltimus prieš žmogiškumą, panašiai kaip naciams po II Pasaulinio karo.
O šiaip, po tokių raginimų mano galvoje sukasi trys galimi paaiškinimai:
1.ES Komisijoje surinkti visiški berazumiai, gyvenantys paralelinėje tikrovėje.
2. E-SS Komisija siekia sunaikinti skurdžausiai gyvenančią Europos populiaciją.
3. ES biurokratai apsisprendė iš viso atšaukti ES projektą. Įdomu, kur jie patys dėsis, kai ta pati Europa juos pasiųs sezoninių darbų padirbėti į Ispanijos ir Italijos šiltnamius ir plantacijas.

Atvažiavę pasistato toliau, kad kameros nematytų. Įlinguoja, rėmą kietuoliškai išskėtę, su gobtuvais, pasklidę tarp lentynų ilgai slampinėja. Dantys išpuvę, snukiai bereikšmiai su negyvom šaldytos menkės akim, kažką tyliai persimeta. Žvilgsniai taip ir šaudo į signalizacijos laidus, daviklius, vaizdo kameras, kasą, brangių gėrimų spintą.

Laidos „Neredaguota“ svečias partijos „Nacionalinis susivienijimas“ vicepirmininkas Vytautas Sinica apie apie ekonominius, kultūrinius ir pilietinius motyvus dirbti ir kurti Lietuvoje. Laidos klausykitės ČIA)

Olava Strikulienė | respublika.lt

Kiekvienas naujas pranešimas apie Lietuvoje koronaviruso jau paliestus žmones, priverčia visuomenę krūpčioti. Gal nepulti į paniką, bet klausti – kodėl? Kodėl pasaulį, kuris prognozavo tik būsimus laimėjimus ekonomikoje, būsimus pelnus, atostogas, vestuves, šventes, ištiko ne džiaugsmas, bet pandemija, mirtys? O gal pandemija yra Dievo bausmė? O gal Šėtono triumfas bei pergalė?

Pastaruosius metus girdėjome apie klimato kaitą, siaubingus gaisrus Australijoje, degančias bei be atodairos kertamas Amazonės džiungles. Pasaulis tarsi išprotėjęs. Įskaitant ir Lietuvą, kur kertamos sengirės, nepagailima net medžio, kuriame dar peri paukščiai.

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.
Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie.
Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.
Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.
Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.
Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.
Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį (Jn 11, 1–45).

Ypatinga (kritinė) situacija yra laikas, kada pasireiškia tiek gerosios, tiek, deja, ir blogosios žmogaus prigimties savybės. Tai galioja ne tik Lietuvoje. Vienas pavyzdėlis – Naujoji Zelandija, kurioje pasinaudojant koronaviruso pandemijos situacija, skubos tvarka buvo priimtas aborto atlikimo sąlygas liberalizuojantis įstatymas. Jis dekriminalizavo aborto atlikimą po 20 savaitės, legalizavo jo atlikimą paciento „gerovės“ (well being) pagrindu iki pat gimimo, nesiejant su konkrečiomis medicininėmis indikacijomis. Ši arbitrali nuostata, kurios taikymas priklauso nuo gydytojo diskrecijos, t. y. jo požiūrio, kas laikytina „moters fizine ir psichine sveikata ir jos gerove“, iš esmės atvėrė duris nėštumo nutraukimui pareikštine tvarka iki pat gimimo. Ji gali apimti abortą bet kokio, net lengviausio vaisiaus fizinio ir psichinio neįgalumo atveju.

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2018 m. Nr. 2)

Susidomėti kunigu Alfonsu Lipniūnu paskatino jo veikla Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, taip pat informacija apie tai, kad kartu su Baliu Sruoga ir kitais Lietuvos inteligentais kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. O ir žurnalo redaktorė Agnė Grinevičiūtė paragino parašyti apie Pumpėnų apskrityje gimusį, Panevėžyje ir Vilniuje kunigavusį nepaprastą žmogų. Tad kas gi buvo šis kunigas, apie kurio lietuviškus pamokslus ir labdaringą veiklą sudėtingais lietuvių sugrįžimo į Vilnių, sovietmečio ir vokiečių okupacijos metais prisiminė kelios vilniečių kartos, kuris aktyviai dirbo su jaunimu Panevėžyje ir visoje Lietuvoje?