Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

DELFI.lt

Sistema, kuri ne itin švariais būdais draskosi dėl valdžios, pinigų ir įtakos, jau 10 metų Lietuvoje išlaikoma iš biudžeto.

Ši gyvulių ūkio atmaina, kaip sakytų Raimondas Kuodis (visi tarsi lygūs, bet iš tiesų kai kurie – lygesni), vadinama valstybės biudžeto asignavimais partijoms ir aiškinama demokratijos bei skaidrumo poreikiais.

Jūsų dėmesiui siūlome „Statybos“ vyr. redaktoriaus dr. Juozo Šalčiaus interviu su filosofu dr. Krescencijumi Stoškumi.

1. Beveik kasdien išgirstame apie naujus tikslus bei ruošiamas programas artėjantiems Seimo rinkimams. Ar įmanoma sukurti aiškią valstybės valdymo ir visuomenės gyvenimą atspindinčią teorinę programą, kuria vadovaujantis galėtume kurti šviesesnę ateitį?

Žinoma, kas nori imtis politikos, privalo išmanyti valstybės kūrimo ir valdymo pagrindus (valstybės sandarą, jos funkcijas, valdžių paskirstymo pagrindus, valdymo principus ir pan.), kad jis žinotų, kokias galias turi valstybė, kaip tomis galiomis jis gali naudotis ir kokias pareigas bei atsakomybę ji uždeda. Žodžiu, tokiam darbui privalu subręsti ir rimtai pasiruošti. Tam geriausiai yra pasirengę juristai. Jeigu kandidatai į politikus neturi tokio pasirengimo, jie privalo padaryti viską, kad tas kvalifikacinis atotrūkis būtų maksimaliai sumažintas. Ypač tai svarbu Lietuvos politikams, kurių sprendimai glumina savo juridiniu neraštingumu. Tačiau programa nėra teorinis traktatas, bet tuo teoriniu išmanymu parengtas praktinės veiklos vadovas. Jis turi būti kiek įmanoma konkretesnis ir aiškesnis. O jam parengti reikia gerai išstudijuoti esamą valstybės būklę. Nustatyti jos pliusus ir minusus. Tie pliusai ir minusai būtini tam, kad būtų galima numatyti pagrindinius politikos prioritetus ir uždavinius, galimus išspręsti per 4 Seimo kadencijos metus ir tuos, kuriems bus būtini ilgalaikiai parlamentinių frakcijų susitarimai. Sunku ne sukurti aiškią programą, bet priversti partijas, kad jos jas įgyvendintų. 

Vladimiras Laučius | DELFI.lt

„Pažvelkime į intelektualinę prezidento komandą. Kaip būtų puiku, jei joje būtų skirtingai mąstančių, stiprių intelektualių pajėgų, gebančių generuoti ateičiai svarbias idėjas“, – sako kultūros istorikas, kultūros ir švietimo ministras pirmojoje po nepriklausomybės atstatymo vyriausybėje Darius Kuolys.

Kuolys taip pat labai kritiškai vertina kandidatų į būsimus prezidento patarėjus tikrinimą Valstybės saugumo departamente:

„Ar žmogus, nusprendęs siekti valstybės vadovo pareigų, iš tikrųjų negali Lietuvoje atrasti kelių dešimčių žmonių, kuriais pasitikėtų? […] Žinoma, galima manyti, kad Lietuvoje – visi šunsnukiai ir niekuo pasitikėti nevalia. Bet ar verta tapti tokios šunsnukių valstybės ir visuomenės lyderiu?“ „Delfi“ pašnekovas taip pat teigia pasigendąs prasmingų diskusijų žiniasklaidoje ir siūlo keisti LRT finansavimo modelį.

Puikus etiškas Žydrūno Savicko interviu. Nors pats interviu ne apie tai (apie Tapino užsipuolimą), apskritai kaip bežiūrėsim, Savickas šiandien yra vienas drąsiausių ir nuosekliausių patriotišką poziciją viešai ginti drįstančių viešųjų asmenų. Ginančių ne tik partizanus, kas vis dar politiškai korektiška, bet ir tautinės valstybės principus nuo globalizmo apskritai. Taip, tam dabar viešam asmeniui reikalinga nemaža drąsa. Ir jam ta drąsa kažkaip organiškai tinka

luksas.blog

1953 metų gegužės 30-ąją Jurbarko rajone esančiame Šimkaičių miške buvo suimtas ketvirtuoju faktiniu Lietuvos prezidentu vadinamas ginkluoto pasipriešinimo vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Ši data ženklina ne vien eilinę pokario partizanų tragediją: ji laikoma viso ginkluoto lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.

„Per stebuklą iš Stalino nagų ištrūkęs žydų rabinas pabėga į Latviją, vėliau atsiduria Lenkijoje Varšuvos gete, kur 1939 m. vokiečių karinės žvalgybos buvo surastas ir paslėptas nuo gestapo Berlyne. Vėliau iškeliauja į JAV ... gavęs lietuviškus dokumentus.

Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu: imkite Šventąją Dvasią

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23)

2020 m. gegužės 27 d.

Šaknys

Rūtos Janutienės knygos „Raudonoji Dalia“ antrąją laidą verta pagirti pirmučiausia už tai, kad nesusitelkiama ties Dalios Grybauskaitės netradicine seksualine orientacija ar ryšiais su KGB (baimindamasi šių klausimų, knygos herojė buvo atmetusi pirmąjį pasiūlymą kandidatuoti į Lietuvos prezidentes). Tik knygos viduryje šmėšteli Rima Kaziliūnienė, po skyrybų net gyvenusi D.Grybauskaitės bute Vilniuje, lydėjusi ją Briuselyje (jodvi pažįstamos nuo Vilniaus partinės mokyklos laikų). Šiuo metu ji įsitaisiusi buvusio D. Grybauskaitės rinkimų štabo vadovo Vito Vasiliausko pašonėje Lietuvos banke. KGB tema dažnusyk lieka knygos potekstėje, tarytum autorė sakytų: akivaizdu, bet prisiekti negalėčiau, galvos neguldyčiau. Be to, D. Grybauskaitė suskubo „pasiskiepyti“  bene pirmojoje savo prezidentinėje spaudos konferencijoje, kai į nekorektišką, bet veikiausiai iš anksto suderintą klausimą, ar ji ne lesbietė ir KGB agentė, atsakė trumpai drūtai: „Ne“.

Lietuva yra vienintelė man žinoma valstybė, kurios Prezidentu buvo išrinktas asmuo, priklausęs tą valstybę siekusių sunaikinti priešiškų jėgų stovyklai net po to, kai buvo formaliai atkurta jos nepriklausomybė. Visame pasaulyje politiniu ir teisiniu požiūriu tokie veiksmai laikomi valstybės išdavimu.

Tačiau šitaip pasielgusi lemtingu Lietuvai kovos dėl Nepriklausomybės laikotarpiu p. D. Grybauskaitė tapo šalies vadove. Didele dalimi jos išrinkimą lėmė Jūsų sutikimas ir pritarimas, dėl kurios ji tapo ir TS-LKD – Jūsų realiai vadovautos politinės partijos – remiama kandidate šalies Prezidento rinkimuose.

Kai pamatau Viados (buvusio Lukoilo) iškabas su šiaurės elnio logotipu, vis prisimenu, kad sovietmečiu Vakarų Sibire, Chantų-mansių autonominėje apygardoje atradus gausius naftos ir dujų klodus, jie buvo pradėti intensyviai eksploatuoti.