Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Be komentarų.

Šiaulių mieste yra nevykdomas Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymas. Tą dar pernai buvo galima suprasti perskaičius laikinosios Vyriausybės atstovės Daivos Kerekeš atsakymą signatarui Algimantui Sėjūnui. Šių „atradimų“ nepaneigė ir savivaldybės administracijos vadovas Antanas Bartulis, paaiškinęs, kad turi labai daug darbų, vykdo ES finansuojamus projektus, todėl ir minėtą norminį aktą iš esmės jis imsis vykdyti vėliau…Gal kokiais 2021 metais ir prisiruoš.

Ką ši informacija gerbiamiesiems skaitytojams sufleruoja? Tarkime, man tapo aišku, kad visi centro medžiai nurėžti be jokių inventorizavimų, suskaičiavimų ir t.t, todėl dabar tik vienas Dievas galės nustatyti padarytą žalą gamtai bei žmogui.

Jis apsistojo Kafarnaume, kad išsipildytų Izaijo žodžiai

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zebulono ir Naftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Zebulono žeme ir Naftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“. Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų, – metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Juodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Juodu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales (Mt 4, 12–17. 18–23).

Lenkų spauda praneša, kad Vokietijoje atlikta apklausa rodo, kad pasitikiėjimas katalikų bažnyčia Vokietijoje nukrito penkiais procentiniais punktais iki 14.

Silezijos universitete Katovicuose 12 studentų apkaltino sociologijos profesorę Evą Budzyńską homofobija, antisemitizmu ir su šiuolaikiniu mokslu nesuderinamos informacijos skleidimu už tai, kad profesorė pateikė medžiagą, kurioje šema apibrėžiama kaip vyras ir moteris, tėtis, mama ir vaikas.

Sausio 19 d. Telšių katedroje iškilmingomis Šv. Mišiomis buvo padėkota už monsinjorą Alfonsą Svarinską ir jo kunigystę – pasiaukojamą tarnystę broliams.

Sausio 17-ąją prezidentas Gitanas Nausėda atidarė Vytauto Didžiojo universiteto organizuotą konferenciją „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvai“. Siūlome jo įžanginę kalbą, kurioje, be kita ko, buvo įvertinta ir ligšiolinės Lietuvos valdžios vykdyta socialinė-ekonominė politika – sukūrusi „gyvulių ūkį“ ji patyrė fiasko.

Gerbiami konferencijos dalyviai,

į Vytauto Didžiojo universitetą mus šiandien sukvietė ne tik giliai išjaustas, bet ir intelektualiai pagrįstas rūpestis dėl šalies ateities. Neatsitiktinai ši konferencija vyksta akademinėje aplinkoje, kuri skatina kelti klausimus, keistis nuomonėmis, ginčytis ir pagaliau prieiti prie tam tikrų išvadų. Galiu tik pasidžiaugti, galėdamas pradėti diskusiją gerbiamų švietimo, ekonomikos, sociologijos, psichologijos, viešojo administravimo ir kitų sričių mokslininkų bei ekspertų apsuptyje.

Vienas aspektas, dėl kurio šiandieninė konferencija man atrodo dar svarbesnė, yra artėjanti šito politinio ciklo pabaiga. Politinis laikrodis negailestingai skaičiuoja paskutines dabartinės valdančiosios koalicijos valandas. Netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes, manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais. Turime aiškiai atskirti pelus nuo grūdų ir reikalauti iš partijų tokių sprendimų ir tokių vizijų, kurios mus patenkintų ne artimiausius du ar tris mėnesius, ne tik šį politinį ciklą, bet ir gerokai ilgesniu laikotarpiu. Štai kodėl gerovės valstybės vizija yra labai prasmingas bandomasis akmenėlis, pagal kurį mes galime pasitikrinti, kiek nuoširdžiai mūsų politinės partijos nori prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Jei reikėtų išrinkti tą kaltininką, kodėl šiandien esame čia, ko gero, vienas kitas žmogus galėtų besti pirštu į mane. Keldamas gerovės valstybės idėją prezidento rinkimų kampanijos metu, aš siekiau išjudinti permainas. Mažiau nei per pusę metų, praėjusių nuo tos akimirkos, kai daviau priesaiką Tautai ir Tėvynei, gerovės valstybė iš tiesų atsirado daugelio žmonių lūpose. Apie ją vis daugiau kalba žiniasklaida, jos garsiai šaukiasi politikai, ja domisi ir akademikai.

Tačiau vieno asmens, net prezidento, greičiausiai nepakaktų sukelti tą entuziazmo bangą, kuri būtų juntama kiekviename Lietuvos kampelyje. Gerovės valstybė svarbi ne todėl, kad aš ar kas kitas pasakė, kad ji turi būti. Gerovės valstybė svarbi kaip atsakymas į mūsų šalį kamuojančius iššūkius. Gerovės valstybė svarbi todėl, kad jos reikia Lietuvos žmonėms.

Tiesa yra tai, kad turbūt per pastaruosius 30 metų mūsų šalis išgyvena bene sėkmingiausią savo raidos laikotarpį. Per tą laikotarpį mes tikrai iškovojome reikšmingų pasiekimų – to mes negalime neigti. Paklojome tvirtus pamatus nacionaliniam saugumui, įdiegėme teisinės valstybės principus – nors kartais jie ir braška, tą tenka pripažinti, – galiausiai įtvirtinome valstybingumą.

Tačiau daugelis šios valstybės piliečių jaučia, kad to nepakanka, ir įsisenėjusios problemos, kurias mes tik deklaruojame, kad sprendžiame, trukdo valstybei vystytis, o žmogui – jaustis tikruoju tos valstybės šeimininku. Todėl dabar yra tas metas, kai turime pasirinkti, ar tęsti savaiminį ir gana chaotišką šalies vystymąsi, ar susitelkti ir visiems drauge kryptingai siekti aukštesnių europietiško gyvenimo standartų.

Atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams. Ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį. Taigi nėra vietos ir valstybei.

Atėję iš vieno kraštutinumo, neefektyvios ir švaistūniškos sovietinės planinės ekonomikos, metėmės į kitą – pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką. Tuo metu, kai daugelis panašaus likimo šalių ieškojo pusiausvyros, mes savo sunkiai iškovotą valstybę palikome laikytis bado dietos. Štai kodėl dabar – savotiškas paradoksas – tuo pat metu giriamės, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą sparčiausiai artėjame link BVP vienam gyventojui vidurkio, o, kita vertus, raudonuojame, kad socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje yra vieni iš blogiausių visoje Europos Sąjungoje. Mano nuomone, tokia dichotomija labai aiškiai parodo, mūsų ekonominės ir socialinės politikos fiasko. O už ekonominę ir socialinę politiką yra atsakinga valdžia. Tai reiškia, kad ši dichotomija aiškiai parodo ir mūsų valdžios fiasko.

Sausio 27-ajai, tarptautinei Holokausto dienai, paminėti primename Aleksandro Solženicyno (1918–2008), sovietinių gulagų kalinio ir rašytojo, įžvalgą apie gėrį ir blogį ir juos skiriančią ribą. Ištrauka paimta iš jo garsiausio veikalo „Gulago archipelagas“ (daugiau apie jį – kitoje Tiesos.lt publikacijoje ČIA).

Jūsų dėmesiui siūlome Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos kalbą, pasakytą minint Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 75-ąsis metines.

1945 m. sausio dvidešimt septintąją sovietų kariai išlaisvino vokiečių nacistų naikinimo stovyklą – Aušvico koncentracijos stovyklą. Tai, ką jie ten rado, iki šiol kelia didžiausią siaubą ir reikalauja absoliutaus moralinio pasmerkimo.

Tuomet laisvę atgavo apie 7 tūkstančiai kalinių. Šiek tiek anksčiau, sausio 17–21 dienomis, iš Aušvico koncentracijos stovyklos bei jai priklausiusių kitų stovyklų naciai, rengdami vadinamuosius mirties žygius, evakavo maždaug 56 tūkstančius kalinių į Trečiojo reicho gilumą. Stovykloje liko žmonės-šešėliai, visam laikui sužaloti neįsivaizduojamais fiziniais ir psichiniais kankinimais. Jie per stebuklą išgyveno nežmoniškomis sąlygomis, atlaikė alkį, šaltį, ligas, nepakeliamą darbą, negailestingą mušimą bei pjudymą šunimis, skriaudikų riksmą ir keiksmažodžius. Kai kurie tapo nusikalstamų medicinos eksperimentų aukomis. Kasdien stebėjo aplinkinių – vyrų, moterų, senolių, žmonių su negalia ir vaikų – mirtis. Jie buvo daugybės egzekucijų liudininkai – tarp jų ir tokių, kurias sužvėrėję esesininkai vykdė vien dėl pramogos. Dalis kalinių privalėjo pernešinėti dujų kamerose nužudytųjų kūnus ir juos deginti krematoriumuose, žinodami, kad jų laukia toks pat likimas.

lrv.lt

„Atviri Lietuvos finansai“ – visų Lietuvos viešojo sektoriaus subjektų finansiniai duomenys vienoje vietoje patogiai, atvirai ir suprantamai. Nuo šiandien svetainėje lietuvosfinansai.lt pradedama skelbti, kiek mokesčių ir kitų pajamų surenkama į šalies biudžetą ir kur šios lėšos išleidžiamos, kiek vertas yra šalies turtas bei kokie yra įsipareigojimai. Pasak finansų ministro Viliaus Šapokos, tai ne tik padės visuomenei geriau suprasti valstybės finansus, bet ir suteiks skaidrumo, veiks kaip korupcijos prevencijos priemonė ir augins pasitikėjimą savo šalimi.