Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Rugpjūčio 18 d. sukaks 40 metų nuo Kazio Škirpos (1895–1979) mirties. Malonu pranešti, kad Lietuvos valstybės kontinuitetą branginantys ir K. Škirpos atminimą gerbiantys žmonės tą progą paminės deramai. Detalės – vėliau. Simboliška, kad ir Vilniaus taryba šios sukakties išvakarėse (liepos 24-ąją) irgi paliks savo pėdsaką istorijoje – garbingą arba ne. Aš vis dėlto tikiu, kad istorinės klaidos ji nepadarys.

Bandau įsivaizduoti dabartinius politikus ir vadinamuosius intelektualus, – iš saugių konjunktūrinių pozicijų šiandien smerkiančius K. Škirpą, – veikiančius anomis kraštutinio pavojaus sąlygomis. Įsivaizduoti nelengva. Spręskite patys.

Jūsų dėmesiui siūlome signataro A. Sėjūno kalbą, pasakytą Šiaulių miesto tarybos posėdyje „advokataujant liepoms“: „Taip elgtis negalima“.

Štai taip.
Ką čia bepakomentuosi…

Nerijus Mačiulis: Pajamų nelygybė

„Pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių ES, tačiau neretai apipinta mitais. Parinkti adekvačias priemones perteklinės pajamų nelygybės mažinimui galima tik tinkamai identifikavus jos priežastis. Priešingu atveju galime atsidurti gerais norais grįstame kelyje į pragarą – valstybėje, kurioje pajamos lygesnės, tačiau bendra gerovė žemesnė ir visi gyvena daug skurdžiau.

Viskas yra kitaip, žodžiai ne pasako, o paslepia ir viskas, kas tikra, uždengta ir yra, kaip nėra. Vėl vasara, kurioj matome dūmų uždangas ir kaukes, pasipuošę kvepiam smilkalais, ir šioje Vienos baliaus menėje apsimetimo gyvaisiais spektaklis tęsiasi, ir tyliai plaikstosi vėliavos virš mūsų galvų.

Daugiau nei septyneri metai praėjo nuo nusikalstamo Garliavos šturmo dienos. Iš kadenciją baigusios prezidentės per tą laikotarpį taip ir nesulaukėme deramo dėmesio ir adekvačių atsakymų į kelis ir tuos pačius klausimus:

Dalijamės Kauno forumo pareiškimu dėl Vilniaus miesto tarybos savivaliavimo siekiant pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą.

Jūsų dėmesiui siūlome Vinco Kubiliaus reportažą iš kasmetinės Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventės, vykusios liepos 13 dieną mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke (Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, Kadrėnų kaime). Šiemet šis minėjimas sutapo su Monsinjoro 5-osiomis mirties metinėmis.

[...] 86-osios Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metinės. Savo dvasiniame testamente Atlanto nugalėtojai rašė:

„Lietuva laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių“.

Vytautas Landsbergis vakar parašė: „Lietuvos rezistencija prasidėjo, taip matau, valstybės įgaliotų ambasadorių užsienio šalyse protestu, okupacijos ir aneksijos teisiniu atmetimu. [...] Būtų gera, kad istorikai visa tai nuosekliai aprašytų. Sekė sukilimai, tarp jų ir 1941-ųjų birželis, ir gynybos karas miškuose.“

Tai štai pasižiūrėkime, kaip veikė K. Škirpa. Dar nebuvo jokio LAF’o, jokio sukilimo, tik bolševikai grobė Lietuvos turtą ir rengėsi naikinti žmones. „Kaip žinia, užkariautojui teisinga yra grobti. Vergiamam ir pavergtajam teisinga yra priešintis, – rašo V. Landsbergis. – Užkariautojui tokie rezistentai yra maištininkai, nusikaltėliai prieš „tvarką“.“

K. Škirpa tad ir buvo „nusikaltėlis“ prieš tokią „tvarką“.

Nestygstant karui prieš Lietuvos laisvę, pagrindinis geopolitinis ekspansinis kariautojas grįžta ir grįžta prie jautriausios jam vietos. Mums, esantiems neišvengiamoj savigynos padėtyje, tai irgi turėtų būti svarbiausia ideologinio bei kitokio fronto linija. Alijantinio, energetinio ir taip toliau.