Šventajame Rašte daugelyje vietų randame raginimą džiaugtis. Tikintis į Dievą ir juo pasitikintis žmogus negali būti liūdnas; liūdnas tikintysis yra kažkoks nesusipratimas.
Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus pasiuntė septyniasdešimt du mokinius skelbti žmonėms apie prisiartinusią Dievo karalystę ir ragino neišsigąsti, kai bus sunku: „Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų“ (Lk 10, 3). Mokiniai sugrįžo pilni džiaugsmo ir kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Jėzus pastebėjo: „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk10, 20). Štai kur glūdi esminė tikinčiojo žmogaus džiaugsmo priežastis: jis žino, kad jo vardas įrašytas Dievo širdyje.
Pranašas Izaijas ragino tremtinius turėti vilties Dieve ir būti linksmiems: „Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite linksmi, jūs visi, kurie ją mylite. Drauge su ja jūs būkite gerai nusiteikę, visi kurie jos liūdėjote“ (Iz 66, 10). Šie pranašo žodžiai ypač yra brangūs, nes ir didžiausiuose sunkumuose padeda išlaikyti viltį, jog Dievas mumis rūpinasi ir mūsų niekada neapleis.